Keliautojai ir fotografai Gedmantas Kropis bei Algirdas Bakas, pasivadinę „Gipsy Tears“, išvyko į Nepalą, kur keliaudami dviračiais po atokesnes vietoves padės vietiniams tuo, ko jiems labiausiai reikės. Po pirmųjų keleto dienų, kurias skyrė pasiruošimui, lietuviai paliko Katmandu ir patraukė gilyn į Nepalą.
Kviečiame skaityti jų įspūdžius, kuriuos patyrė pakeliui į Shikharbesi.

Pagaliau išvažiuojame iš miesto. Nusprendėme, kad visų surinktų pinigų iš karto mums ko gero nereikės. Iš keleto draugų gavę greitas perlaidas ir suvalgę po porciją blynų, pajudėjome iš Katmandu šiaurės kryptimi. Sunku papasakoti vietinių kelių būklę. Pagrindiniai asfaltuoti, bet, jeigu tik šiek tiek į šoną nusuki, prasideda toks subombarduotas žvyrkelio, asfalto ir dar kažko mišinys. Pavadinti jį keliu neapsiverčia liežuvis.

Iš Katmandu labai norėjome išvažiuoti dar ir dėl to, kad ten tikrąja to žodžio prasme nėra kuo kvėpuoti. Penkerius metus gyvenau Šanchajuje, kur oro užterštumas kelis kartus per metus viršija leistiną ribą, bet Katmandu, man pasirodė, lenkia blogiausias dienas Kinijoje. Užterštumo lygis gal kitoks, bet kvėpuoti nuo to tikrai nėra lengviau.

Dėl katastrofiškos kelių būklės ir senų jais važinėjančių mašinų, mieste tiek dulkių, kad viskas, įskaitant ir mūsų kvėpavimo organus, pasidengiu tirštu dulkių sluoksniu.

Visais daiktais apkrauti mūsų dviračiai sveria gal pusę centnerio. Laviruodami tarp duobių ir nesuvokiama tvarka manevruojančio eismo, galiausiai išsikrapštome iš miesto.

Karšta – beveik 30 laipsnių šilumos. O oras, kaip minėjau, tirštas nuo dulkių bei kažkokio mums nesuvokiamo smogo. Trumpindami kelią, pasukame stačiu akmenuotu žvyrkeliu. Tačiau vos tai padaręs, net nespėjęs išsisegti batų, su visu bagažu krentu žemėn. Pirma diena – pirmas kraujas.

Kaimas, į kurį važiuojame, vadinasi Shikharbesi. Jis yra maždaug už 80 km į šiaurę nuo Katmandu. Teoriškai atstumas nėra didelis. Bet tarp kaimo ir sostinės driekiasi kalnai kalneliai su tokio statumo įkalnėmis, kad neužtenka net lengviausios dviračio pavaros – kai kur tenka nulipti nuo dviračio ir jį stumti. Veiksmas vyksta maždaug 2000 metrų aukštyje, tad jaučiame ir deguonies stygių.

Mus lydi ankstesniame tekste minėtas Nepalo dviračių sporto čempionas. Tad miname visą dieną, sustodami tik trumpų pietų pakelės užeigoje.

Džiaugiamės, kai vietomis kelias pagerėja ir galime važiuoti apynauju asfaltu. Tačiau dažnai riedame per akmenuotas duobes žingsnio greičiu, saugodami ratus. Nakvynės vietą pasiekėme jau sutemus. Keliaujant nuošaliose vietovėse jau yra tekę praleisti naktį įvairiausio plauko viešbutėliuose. Bet tai, kur sustojame nakvoti šiąnakt, sumuša visus skurdo ir apsileidimo rekordus.

Namas, kuris, atrodo, vos atlaikė žemės drebėjimą, tapo mūsų „viešbučiu“ nakčiai. Vakarienei – dhal bat, kuris, kaip supratau, yra nacionalinis patiekalas. Tai – viena didelė lėkštė, kurios pusė užpildyta baltais ryžiais, o kita pusė – mažom krūvelėm įvairiausių troškintų daržovių. Atskirai gavome mažą dubenėlį lęšių sriubos, kurią vietiniai išsipila ant ryžių, pirštais viską išmaišo ir dedasi į burną. Mes su Gedmiu paprašome šaukštų.

Privalgę ir visiškai nusikalę, grįžtame į savo „viešbutį“ – griuvėsių antrame aukšte pastatytas lovas.

Iš miego atsibundu nuo galingo durų trenksmo. Pašoku lovoje, bandydamas susigaudyti, kur esu ir kas vyksta. Gedmio lova tuščia, o už durų girdisi kažkoks gerklinis riaumojimas.

Žvaigždučių vertinimo skalėje jis gautų kokias minus 4. Bet tąkart džiaugėmės, turėdami čiaupą, iš kurio bėga vanduo. Nusiprausę dienos prakaito bei dulkių sluoksnį, krentame ant medinių gultų ir lūžtame.

Iš miego atsibundu nuo galingo durų trenksmo. Pašoku lovoje, bandydamas susigaudyti, kur esu ir kas vyksta. Gedmio lova tuščia, o už durų girdisi kažkoks gerklinis riaumojimas. Po kelių sekundžių suvokiu: sudirgintas dienos įvykių ir vietinės kulinarijos, supyko mano draugo skrandis ir jis, lyg rėkdamas kažkokia čiabuvių kalba, tuštino jo turinį.

Po sunkios dienos ir ne ką lengvesnės Gedmiui nakties, abu neskubėdami ruošiamės pradėti naują mynimo dieną. Mūsų palydovas praneša, kad iki kaimelio liko vos 15 km. Tačiau didžioji dalis kelio driekiasi sudėtingomis įkalnėmis. Kol savo akimis jų nepamatai, nesupranti, kokios jos pavojingos. Fantazija neleidžia įsivaizduoti, kad tokių kelių būna.

Po trijų mynimo kilometrų, sustojame užkąsti banano ir atsigerti „Coca Colos“. Visą kūną skauda taip, kad net besišypsančios vietinių akys ir džiugūs pasveikinimai „namaste“ nepajėgia ilgesniam laikui pakelti nuotaikos. Metras po metro kylame į kalną – 70-80 proc. laiko tempiame dviračius paskui save, nes važiuoti tiesiog neįmanoma – vien smėlis, dulkės ir akmenys. Vienoje stačioje atkarpoje bandydamas minti (o ne stumti ar tempti dviratį), Gedmis prakerta padangą – stojame remontuoti.

Neįtikėtina, bet šiuo maršrutu keletą kartų per dieną kursuoja autobusas. Visais ratais varomas į modifikuotą paziką panašus agregatas, leisdamas juodus dūmus ir linguodamas į visas puses, iš lėto puškuoja į kalną.

Į autobuso vidų netilpę žmonės įsikibę sėdi ant stogo. Romantikos čia nėra.

Sukandę dantis ir kepinami vidurdienio saulės, tyliai tempiame dviračius į kalną, kol privažiuojame oazę – nuo kalno per milžiniškus akmenis tekančią upę. Būrelis vietinių vaikų rankomis tarp akmenų gaudo žuveles, o keletas vyrų skalbia rūbus ir maudosi po natūraliu dušu.

Pastatome dviračius ir nusiavę batus sumerkiame nuvargusias kojas į gėlą vandenį. Geresnės SPA procedūros nesugalvosi. Nuo įtempto dviračių stūmimo surauktos kaktos pamažu atsileidžia.

Iki kaimo liko vos 7 km. Būtų vienas juokas, jeigu nereikėtų kovoti už kiekvieną metrą. Aš toliau pykstuosi su savo pedalais. Yra toks santykinai naujas išradimas – dviračių batai. Tai – lyg apkaustai slidėse, nepajudinamai sujungiantys koją su pedalu ir taip gerokai padidinantys mynimo našumą, nes jėgą į ratus perduodama ne tik spaudžiant koją žemyn, bet ir traukiant į viršų.

Viskas puiku, išskyrus tai, kad, įnirtingai mindamas į stačią akmenuotą įkalnę ir praradęs pusiausvyrą, išsegti tuos stebuklingus batus iš pedalų dažnai nespėji. Todėl su visu 50+ kg sveriančiu dviračiu ir kroviniu vožiesi žemėn. Pikta ir skausminga taip griūti ant akmenų.

Saulei pasislėpus už kalno, galiausiai pasiekiame savo kaimą – Shikharbesi. Plojimais ir šypsenomis mus pasitinka dviratininkų klubas, o vietinė kaimelio valdžia mokyklos griuvėsiuose spaudžia rankas, veidus barsto raudonais dažnais, ant kaklo kabina aukso spalvos medžiagos skiautes. Darome ir bendrą nuotrauką.

Viena sunkiausių pastarosios savaitės užduočių buvo nuspręsti, kam labiausiai reikia pagalbos. Kur pasisuksi – visur yra kam padėti. Nors žmonės šypsosi, daugelis jų gyvena sunkiai suvokiamame skurde.

Kažkas iš vietos valdžios atneša mums šaltos „Coca Colos“ ir mes, apsupti krykštaujančių vaikiukų, tarsi beždžioniukų, pasižiūrėję vienas į kitą be žodžių sutariame paskirti savo energiją ir surinktus pinigus šio kaimo mokyklos atstatymui.

Susipažinę su kaimelio vadovu ir į indėnišką vigvamą panašioje palapinėje pavaišinti keptais, šalia tekančioje upėje pagautais upėtakiais, aptariame mokyklos atstatymo sąlygas.

Mūsų draugai iš dviratininkų klubo aplinkiniuose kaimuose jau pastatė 6 mažesnes pradines mokyklas. Tačiau pradėję atstatyti Shikharbesi vidurinę baigė suaukotus fondo pinigus.

Bendraudami sužinojome, kad už aukas jie daugiausia pirko statybines medžiagas, o darbininkai dirbo skolon. Taigi, nors mokyklos stovi, jie liko skolingi statybininkams.

Iš tiesų statybos čia – sudėtingas procesas. Vien atvežti statybines medžiagas iki šios vietos mums atrodo misija neįmanoma.

Smulkmenų dėl vidurinės statybų pirmąjį vakarą nespėjome suderinti, bet sutariame, kad oficialiai prisidėsime prie užstrigusių darbų. Jau visai sutemus išsirenkame vietą palapinei buvusiame rugių lauke ant skardžio ir krentame miegoti kaip nušauti.

Algirdas Bakas

Komentarai (1)