„Jau tris dešimtmečius skendime bejėgiškume ir neviltyje, galvodami, kas trukdo atsitiesti ir atsikelti iš naujo. Stovime ant bedugnės krašto, jei išnyksime kaip tauta, visi virsime šešėliais ir dulkėmis“, – kalbėjo filosofas Vytautas Radžvilas Mokslų akademijoje vykusioje diskusijoje „Lietuva rinkimų išvakarėse: ar nušvis sąjūdinės vilties spindulys?“.

Anot jo, pats laikas liautis spekuliuoti dabartinės Lietuvos skauduliais, žmonių jausmais ir žaisti pigius politinius žaidimus, o pamėginti vėl tapti bendruomene.

 – Kas šiandien Lietuvoje yra visuomenę telkianti jėga?

– Lietuvą kol kas dar gelbsti ta tautiečių dalis, kuri, jausdama, jog mes byrame kaip tauta ir silpstame kaip valstybė, vis dėlto tebegyvena Lietuvoje ir neišsilaksto iš jos ieškodami geresnio gyvenimo. Tik šių žmonių užsispyrimas dar palaiko Lietuvą.

– Ar šių dienų Lietuvoje dar jaučiame Sąjūdžio dvasią?

– Reikia aiškiai ir atvirai pasakyti, kad sąjūdinės Lietuvos projektas ne tik nebuvo įgyvendintas, bet jis virto savo karikatūra. Galima iki užkimimo ginčytis dėl to, gera ar bloga šiandieninė Lietuva, bet rimtas politikos mokslas dar nuo XVII a. turi vieną objektyvų ir nepajudinamą kriterijų valstybės būklės įvertinimui – tai demografinė padėtis.

Žiauri, net siaubinga tiesa yra ta, kad esame sparčiausiai Europoje nykstanti tauta ir šis nykimas neturi jokio precendento Lietuvos istorijoje, kai kalbame apie taikos laikus. Demografinis nykimas reiškia fizinį tautos išmirimą.

Bet kokie mėginimai šitą problemą nutylėti, sušvelninti ar kaip nors racionalizuoti tą padėtį, atvirai kalbant, yra amoralūs ir nusikalstami. Tai lygiai tas pats, kaip sergant pačia sunkiausia vėžio forma įsikalbinėti sau, kad tai tik menkas negalavimas.

Kol ši problema nesprendžiama, tol ieškoma lengvų sprendimų, kurie stebėtinai primena siūlymus, skambėjusius sovietmečiu.

– Kokie būtent siūlymai jums kelia asociacijų su sovietmečiu?

– Ką reiškia pasiūlymai vadinamąjį darbo jėgos trūkumą kompensuoti masine imigracija? Joks sveiko proto žmogus neprieštarautų, kad lietuviai išvažiuotų pagyventi ir padirbėti kitur, o į Lietuvą taip pat atvyktų tam tikras žmonių skaičius. Tiek, kiek realiai būtų galima integruoti. Bet reikia griežtai skirti tokio pobūdžio natūralią žmonių migraciją nuo dirbtinai sukeltų procesų, kurie primena istorijoje jau vykusius masinius tautų kraustymusis.

Juk būtent tokie tautų kraustymaisi vyko ir sovietmečiu ir taip radikaliai pakeitė daugelio sovietinių respublikų demografinį ir tautinį veidą. Ką reiškia šiandien Latvijoje rusenantis konfliktas tarp dviejų bendruomenių – latvių ir į šitą kraštą sukeltų kolonistų?

Po šiuo konfliktu slypi principinis klausimas, kieno yra valstybė ir kas jos šeimininkas. Vadinasi, turėdami tokią baisią sovietinę patirtį dar nepamirškime, kad daug kur tokie konfliktai buvo kruvini ir kainavo daugybę gyvybių, žaidžiame jau žinomą žaidimą, puikai suvokdami, kad iš to nieko gero nebus.

Šiuo atveju, padėtis yra dar baisesnė, nes reikia būti visišku beraščiu, kad nesuprastum, jog Sovietų Sąjungoje ši problema buvo švelnesnė jau vien todėl, kad tie kolonistai, kurie kėlėsi į vadinamąsias nacionalines respublikas, vis dėl to nebuvo tokie kultūriškai svetimi.

Puikiai žinome, kad asimiliuotis ir integruotis gali tik individai, tačiau tautos niekada nesiasimiliuoja. Praktiškai tai reiškia, kad tokio tipo masinė migracija neišvengiamai kuria atskiras ir viena kitai svetimas tautines bendruomenes, tarp kurių anksčiau ar vėliau prasidės konfliktas dėl teisės būti valstybės šeimininkais. Galima sakyti, kad yra pasiekta politinio, socialinio ir kultūrinio trumparegiškumo viršūnė. Būtent su panašiais pavojais kovojo ir mėgino juos įveikti Sąjūdis.

Šiandien, deja, ciniškai ir trumparegiškai lipama ant to paties grėblio.

– Esate viešai užsiminęs, kad šiandien Lietuva stovi ant bedugnės krašto – kam naudinga nematyti, kad po kojomis esantis pagrindas vis menksta?

– Atsakymas yra daugiau nei akivaizdus. Asmuo atsakingai gali elgtis tik tuo atveju, jei jis save suvokia ir laiko atsakingu savo politinės bendruomenės arba tautos nariu, jei jis mąsto apie tai, ką paliks po savęs. Tokiu atveju, individas galvoja tik apie savo gyvenimą čia ir dabar arba apie savo asmeninę naudą.

Šiandien Lietuvoje apstu žmonių, kurie dėl savo asmeninės gerovės visiškai abejingai žiūri į tuos visus, kurie mus atvedė iki bedugnės krašto ir gali į ją nustumti .Jų filosofija labai paprasta: kam dalintis sukaupta pridedamąja verte su savo tautiečiu ir mokėti bent šiek tiek padoresnį atlyginimą, jei to tautiečio vietą gali užimti dar pigesnis, nežinia iš kur atvykęs darbinis vergas.

Daugelio vadinamųjų Lietuvos verslininkų mąstysena niekuo nesiskiria nuo sovietinių laikų didžiųjų gamyklų direktorių, kurie patys arba jų atstovai lakstė po visą didžiąją tėvynę tam, kad į Lietuvą prisiviliotų darbo jėgos, kuri daugeliu atvejų buvo paprasčiausi nekvalifikuoti darbininkai.

Kaip ir tada, šiandien mėgstama kartoti, kad „mes kviesimės tikrai aukšto lygio specialistus, kurie kels krašto ekonomiką“. Lygiai taip pat, kaip ir sovietmečiu, į Lietuvą kėlėsi, vaizdžiai kalbant, 2-3 kategorijos šaltkalviai, o kategorijų buvo net šešios, tad iš esmės tai buvo nekvalifikuoti žmonės. Lygiai taip pat šiandien toji tariamai kvalifikuota darbo jėga, pasirodo, yra vairuotojai, santechnikai, šaltkalviai ir kt. Kitaip tariant, tai žmonės, atliekantys darbus, kurie savaime yra svarbūs ir naudingi, bet sutikime, jie jokio perversmo Lietuvoje negali padaryti.

 – Ar turime bent menką galimybę tokią situaciją pakeisti?

Komentarai (2)