2001 m. rugsėjo 11-oji nebuvo vienintelė rugsėjo 11-oji, JAV istorijoje pasižymėjusi kraujo praliejimu. 1857 m. rugsėjo 11-ąją Amerikos vakaruose, tuometinėje Jutos teritorijoje, dabartinėje Jutos valstijoje įvyko žudynės, į istoriją įėjusios Kalnų pievų žudynių vardu. Jų metu gyvybės neteko 120 geresnio gyvenimo Amerikos vakaruose ieškojusių vyrų, moterų ir vaikų.

Žudynės įvyko Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčiai, geriau žinomai mormonų vardu, ir Jungtinių Valstijų vyriausybei nesutariant, kas turėtų valdyti Jutos teritoriją. Ji formaliai priklausė JAV, bet mormonai joje sudarė gyventojų daugumą ir nenorėjo pripažinti pasaulietinės valdžios.

Žudynes įvykdė Jutos teritorijos savigynos būriui priklausę mormonų naujakuriai, padedami vietinių indėnų.

1857 m. įvykusios žudynės buvo vienas kruviniausių įvykių ir šiaip kruvinoje JAV plėtimosi į vakarus istorijoje. Nedaug trūko, kad po jų Jungtinės Amerikos Valstijos ir Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia būtų pradėjusios atvirą karą.

Visgi 1858 m. tarp JAV ir mormonų buvo pasiektas susitarimas. Po šio susitarimo mormonų apgyvendintai Jutos teritorijai atsirado galimybė tapti valstija, o mormonai perleido civilinę valdžią teritorijoje Jungtinėms Valstijoms, sau užsitikrindami amnestiją.

Tik vienas žudynių dalyvis buvo nuteistas – Johnas D. Lee. Jis buvo nubaustas mirties bausme.

Žudynių kontekstas

Amerikietis Josephas Smithas Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčią, žinomą mormonų vardu, įkūrė 1830 m. Niujorko valstijoje.

Jis teigė, kad jam apsireiškė angelas ir parodė jam senovinius užrašus, kuriuos jis išvertė į anglų kalbą ir pavadino „Mormonų knyga“.

J.Smithas teigė, kad jo įkurta bažnyčia yra grįžimas prie tikrojo ankstyvųjų krikščionių mokymo. Jis ir jo sekėjai ėmė gyventi bendruomenėmis. Tačiau po kurio laiko J.Smithas su bendraminčiais buvo išstumti iš Niujorko, vėliau – ir iš Ohajo bei Misūrio, kur persikraustė po Niujorko.

Nesutarimus tarp mormonų ir likusių amerikiečių lėmė įvairios priežastys. Viena vertus, mormonai teigė, kad tik jie yra tikrieji krikščionys, o visi kiti yra nukrypę nuo tikrojo tikėjimo.

Kita vertus, mormonai glaudžiai bendradarbiavo tarpusavyje ir įgijo didelę ekonominę bei politinę galią, buvo kaltinami finansinėmis machinacijomis. Tarp mormonų ir jiems nepriklausančių žmonių dažnai kildavo susirėmimai.

1839-1844 m. J.Smithas ir jo pasekėjai gyveno Ilinojuje, tačiau 1844 m. J.Smithas buvo nulinčiuotas.

Dauguma Ilinojaus gyventojų, nepriklausiusių mormonams, nusistatė prieš juos, laikydami juos religiniais fanatikais.

Tuomet jo įpėdinis Brighamas Youngas nutarė išvesti likusius Pastarųjų dienų šventųjų bažnyčios narius į Jutą, kuri tuomet priklausė Meksikai.

Jis tikėjosi, kad ten mormonai galės gyventi teokratinėje visuomenėje, laikydamiesi savo papročių ir nepriklausydami nuo pasaulietinės valdžios.

Mormonai kuriasi Jutoje

Vienas iš kartu su B.Youngu į Jutą keliavusių mormonų buvo jau minėtas Johnas D.Lee. Jis gimė Ilinojuje 1812 m. Kai jam buvo 3 metai, mirė jo motina, o giminės pasiėmė jį iš alkoholiko tėvo ir apgyvendino savo ūkyje. Čia jis 1833 m. vedė Agathą Ann Woolsey. Ji tapo pirmąja iš 19-os jo žmonų.

1837 m. J.D.Lee su žmona prisijungė prie mormonų bendruomenės Misūryje.

1838 m. J.D.Lee tapo slaptos mormonų viduje egzistavusios draugijos, vadinamos danitais, nariu. Ši draugija turėjo saugoti ir ginti mormonus – būti tarsi bendruomenės policija.

1844 m. B,Youngas paskyrė J.D.Lee „Penkiasdešimties kapitonu“ – tai reiškė, kad jis galėjo vadovauti 50-čiai kitų mormonų.

1847 m. mormonai pasiekė Didijį druskos ežerą Jutoje ir čia įkūrė gyvenvietę, kurios gyventojų skaičius greitai augo.

Bet po kelių mėnesių Meksika perdavė šią teritoriją ir dar daug žemių aplinkui Jungtinėms Valstijoms.

Vėl kilo konfliktas – mormonai norėjo būti pavaldūs tik savo religijos šventikams ir nenorėjo paklusti jokiai pasaulietinei valdžiai.

JAV prezidentas Millardas Fillmore‘as bandė spręsti situaciją paskirdamas mormonų lyderį B.Youngą Jutos teritorijos gubernatoriumi ir atstovu indėnų reikalams.

Bet mormonai ir toliau nenorėjo bendrauti su žmonėmis, nepriklausiusiais bendruomenei – tarp jų ir JAV valdžios pareigūnais, atsiųstais iš Vašingtono.

Savo ruožtu vietiniai gyventojai, kurie Jutos teritorijoje gyveno seniau ir buvo ne mormonai, nepasitikėjo mormonais. Nepasitikėjo jais ir JAV kariuomenės kariai, dislokuoti šioje teritorijoje. Na, o mormonai kaltino karius siekiant nuvilioti jų moteris.

XX a. šeštajame dešimtmetyje vėl prasidėjo konfliktai. Juos skatino ir gandai, esą Pastarųjų dienų šventųjų bažnyčia leidžia poligamiją, tai yra vienam vyrui turėti daug žmonių. Šie gandai, beje, buvo visiškai teisingi.

Situacija kaista

1857 m. mormonų misionierių P. Prattą Arkanzaso valstijoje nužudė įsiutęs vyras, kurio teisėta žmona jį paliko ir tapo viena iš P.Pratto žmonų. Jutoje gyvenę mormonai tai priėmė kaip religinio persekiojimo pavyzdį, jų akyse P.Prattas tapo kankiniu.

Jie pradėjo kaupti atsargas ir ruoštis žiauriam konfliktui su, kaip teigė, „amerikiečiais“ – patys mormonai savęs amerikiečiais nebelaikė.

Mormonai manė, kad JAV kariuomenė netrukus Jutos teritorijoje panaudos jėgą, kad juos palaužtų ir įtvirtintų JAV valdžią.

B.Youngas pradėjo bendrauti su netoliese esančiame regione, kuris vadinosi Kalnų pievos (Mountain Meadows), gyvenusiais paijutų tautos indėnais, ragindamas šiuos palaikyti mormonų pusę.

Taip pat jis perspėjo amerikiečius nelįsti į mormonų teritoriją, teigdamas, kad kitu atveju šie susidurs su danitais.

Galiausiai jis paskelbė karo padėtį ir pareiškė, kad keliauti per Jutos teritoriją be leidimo yra draudžiama.

Nelaiku iškeliavusi gurguolė

Maždaug tuo pačiu metu kelios emigrantų iš Arkanzaso grupės gurguolėmis keliavo į Kaliforniją. Jų iš viso buvo 100-200, daugiausia tai buvo šeimos.

Gurguolių maršrutas kirto mormonų teritoriją. Tačau, tikėtina, konfliktas tarp JAV ir mormonų gurguolei nelabai rūpėjo - su ja keliavę žmonės tiesiog tiesiausiu keliu keliavo į vakarinę JAV pakrantę ir nesitikėjo jokių problemų.

Solt Leik Sityje, pagrindiniame mormonų mieste, gurguolės susijungė į vieną gurguolę, gavusią „Bakerio-Fincherio gurguolės“ pavadinimą.

Nors šiame mieste keliautojai dar pasipildė išteklius, vėliau mormonams buvo uždrausta prekiauti su gurguolės keleiviais.

J.D.Lee ir dar vienas mormonas vardu George A. Smithas susitiko su paijutais ir įspėjo, kad link jų teritorijos artėjanti gurguolė kelia pavojų tiek jiems, tiek mormonams.

Pradėjo sklisti gandai, kad gurguolė pakeliui užnuodys vandenį ir nunuodys galvijus.

Na, o pati „Bakerio-Fincherio gurguolė“ greičiausiai net nežinojo, kad jie Jutą gali kirsti tik turėdami leidimus. Jiems keliaujant, jų galvijai ganėsi mormonų žemėse, keldami vietinių pyktį.

Vėliau J.D.Lee sakė, kad gurguolės nariai „garsiai keikėsi ir gyrėsi, kad po jų ateis visa kariuomenė ir kad ji išžudys kiekvieną mormoną Jutoje“. Tačiau kiti teigė, kad gurguolės nariai elgėsi pagarbiai.

1857 m. vasarą daugelis mormonų vis stipriau tikėjo, kad JAV kariuomenė tuoj juos puls. Iš ten, iš kur buvo laukiama puolimo, atvykusią gurguolę jie matė kaip grėsmę.

J.D.Lee vėliau teigė, kad šiuo metu gavo vieno Jutos mormonų lyderių Isaaco C.Haighto nurodymą apginkluoti paijutus ir padėti jiems apiplėšti emigrantus.

Apsuptis ir skerdynės

1857 m. rugsėjo 7 d. Bakerio-Fincherio gurguolė įsirengė stovyklą nakčiai Kalnų pievų slėnyje.

Šią naktį paijutai ir mormonai, persirengę kaip paijutai, juos apsupo. Gurguolės nariai sustatė vežimus ratu, išsikasė apkasus ir pasiruošė gynybai.

Apsuptis truko iki rugsėjo 11 d. Per šį laiką apsuptiesiems ėmė stigti vandens, maisto ir amunicijos.

Savo ruožtu mormonai suprato, kad apsuptieji pastebėjo, kad tarp juos puolančių yra ne tik paijutų, bet ir mormonų.

Mormonų vyresnieji nusigando, kad jei žinios apie apsuptį pasieks JAV valdžios ausis, tai tik paskatins JAV valdžią paskelbti karą mormonams.

Būtent tada Jutos teritorijos savigynos būrio vadas Williamas H.Dame‘as nurodė savo vyrams nepalikti gyvų liudininkų.

Jis nurodė, kad apsuptieji turi būti „išvilioti ir sunaikinti, gyvus paliekant tik mažus vaikus, kurie negalės nieko papasakoti“.

Rugsėjo 11 d. Johnas D. Lee ir dar keli savigynos būrio nariai, iškėlę baltą vėliavą, prisiartino prie stovyklos ir pasiūlė paliaubas žadėdami, kad gurguolę saugiai palydės iki Sedar Sičio netoliese. Tačiau už tai gurguolės nariai esą turi palikti savo gyvulius ir vertingus daiktus paijutams.

Neturėdami pasirinkimo, Bakerio-Fincherio gurguolės nariai, iš viso apie 120 vyrų, moterų ir vaikų, sutiko.

Jie sudėjo ginklus ir nusekė J.D.Lee ir kitus savigynos būrio narius.

Egzekucija buvo greita. Pirmiausia išžudyti šūviais iš artimo nuotolio buvo vyrai.

Moterys ir vaikai, kurie bandė bėgti, buvo nukauti šūviais persekiojimo metu. Neišgyveno joks gurguolės narys, kuriam buvo daugiau negu 7 metai.

Aukos buvo greitai palaidotos. Jų daiktus išsidalino vietiniai gyventojai. Vietiniai pasiėmė ir 17 išgyvenusių mažų vaikų.

Kas vyko vėliau

Ilgą laiką niekas JAV tiksliai nežinojo, kas nutiko. 1857 m. B.Youngas apklausė J.D.Lee, ir šis jam paaiškino, kad gurguolę išžudė indėnai, nutylėdamas apie tai, kad mormonai juos skatino.

1858 m. pradžioje B.Youngas laiške JAV atstovui indėnų reikalams nurodė, kad gurguolę išžudė indėnai. 1858 m., kaip mormonai ir bijojo, JAV kariuomenė išties įžengė į Jutą. Tačiau karas neprasidėjo – B.Youngas ir tuometinio JAV prezidento Jameso Buchanano administracija pasiekė susitarimą.

Pagal jį B.Youngas turėjo užleisti vietą naujam gubernatoriui. Bet mormonai galėjo praktikuoti savo religiją.

1859 m. JAV kariuomenės dalinys, vadovaujamas majoro Jameso H.Carletono, pasiekė Kalnų pievą ir rado žudynių vietą, o joje ir „labai mažų vaikų“ kaulus.

Kareiviai surinko kaulus ir pastatė paminklą su žodžiais „Čia 120 vyrų, moterų ir vaikų 1857 m. rugsėjį buvo šaltakraujiškai išskersti. Jie buvo iš Arkanzaso“. Greta pastatytas kryžius su ant jo iškalta Biblijos citata: „Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats“.

J.D.Lee ir kiti žudynių organizatoriai prisiekė, kad niekada neatskleis mormonų įsitraukimą į žudynes.

J.D.Lee pačiam B.Youngui, šio apklausiamas, sakė, kad už žudynes atsakingi paijutai. Šis paaiškinimas buvo oficiali Pastarųjų dienų bažnyčios pozicija ne vieną dešimtmetį.

Visgi, apklausęs vietinius mormonų naujakurius ir paijutus, majoras Carletonas įsitikino, kad žudynes organizavo būtent mormonai.

Savo ataskaitoje Kongresui majoras Carletonas žudynių organizavimu apkaltino mormonų savigynos būrio narius ir bažnyčios vyresniuosius.

B.Youngas tiek I.Haightą, tiek J.D.Lee ekskomunikavo nuo mormonų bažnyčios, bet oficialiai apkaltintas buvo tik J.D.Lee. 1877 m. jis buvo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas.

Teismo proceso metu J.D.Lee tvirtino, kad jis buvo tik atpirkimo ožys, kiti mormonai tiek prie žudynių planavimo, tiek prie pačių žudynių prisidėjo labiau.

Iš pradžių tvirtinęs, esą B.Youngas apie žudynes sužinojo tik šioms įvykus, vėliau J.D.Lee jau ėmė pasakoti, kad B.Youngas asmeniškai nurodė išžudyti gurguolę.

„Aš padariau viską, kad išgelbėčiau tuos žmones, bet aš esu tas, kuris turi kentėti“, - savo mirties bausmės vykdymo dieną rašė J.D.Lee. Mirties bausmė jam buvo įvykdyta toje pačioje vietoje, kur prieš beveik 20 metų įvyko žudynės.

2007 m. Pastarųjų dienų šventųjų bažnyčia, praėjus 150 metų, prisiėmė atsakomybę už žudynes.

Žudynių 150-mečio minėjimo ceremonijoje Pastarųjų dienų bažnyčios apaštalas Henry B. Eyringas perskaitė oficialų bažnyčios pareiškimą:

„Mes reiškiame gilų apgailestavimą dėl žudynių, įvykusių šiame slėnyje prieš 150 metų., ir už nesuvokiamas kančias, kurias tada patyrė aukos ir iki dabar patiria jų artimieji. Atskirą gailesčio išreiškimą esame skolingi paijutams, kurie per ilgai buvo neteisingai kaltinami dėl to, kas įvyko per žudynes. Nors dėl to, kiek jie įsitraukė į žudynes, nesutariama, manoma, kad jie nebūtų jų vykdę, jei jų nebūtų skatinę vietiniai bažnyčios lyderiai ir nariai“.

Parengta pagal „Smithsonian Mag“.

Komentarai ()