Tikiu, kad pasaulį valdo šėtoną garbinantys pedofilai, bet tik ne skiepų nauda: kas nulemia, kad žmonės tiki tuo, kuo tiki? (38)
Mes gyvename lengvai prieinamos informacijos laikais. Praktiškai visi kasdien vaikštome su superkompiuteriu kišenėje, kuris sujungia mus su beveik visų iki šiol sukauptų žmonių žinių visuma. Šiomis dienomis negalime net nusituštinti, nematydami antraščių apie naujausius mokslo laimėjimus socialinėje žiniasklaidoje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau vis dar yra žmonių, manančių, kad drambliai yra religingi, o vyriausybes kontroliuoja šėtoną garbinantys pedofilai. Akivaizdu, kad kai kurie iš mūsų nusprendžia likti neišmanėliais. Bet kodėl?
Naujas tyrimas, paskelbtas žurnale „Nature Communications“, turi atsakymą. Iš penkių eksperimentų, atliktų su daugiau nei 500 dalyvių, mokslininkai išsiaiškino, kad dauguma iš mūsų patenka į vieną iš trijų kategorijų – yra mąstytojai, kurie nusprendžia, ar sužinoti naują informaciją konkrečia tema pagal tai, kiek jie jau galvoja apie susijusias temas; utilitaristai, kurie nusprendžia, ko mokytis, atsižvelgdami į tai, kiek naudinga, jų nuomone, bus gauta informacija; ir jaučiantys asmenys, kurie sprendžia pagal tai, kaip, jų manymu, nauja informacija privers juos jaustis.
„Informacija, kurią žmonės nusprendžia sužinoti, turi svarbių pasekmių jų sveikatai, finansams ir santykiams“, – sakė tyrimo bendraautorė profesorė Tali Sharot. „Geriau suprasdami, kodėl žmonės pasirenka gauti tam tikrą informaciją, galėtume sukurti būdus, kaip įtikinti žmones edukuotis.“
Į kurią grupę patenkate jūs? Pažvelkime į atliktus eksperimentus.
Viename eksperimente savanorių buvo klausiama, kiek jie norėtų sužinoti apie tam tikrą genetinės sveikatos informaciją: ar, pavyzdžiui, jie turi Alzheimerio ligos rizikos geną. Kitame jų buvo klausiama, kiek jie nori sužinoti konkrečios finansinės informacijos – beasmenių dalykų, tokių kaip valiutų kursai, taip pat gana jautrių faktų, pavyzdžiui, į kurį pajamų procentilį jie patenka. Kito eksperimento dalyviai įvertino, kaip yra susidomėję tuo, kaip juos vertina kiti.
Vėliau savanorių buvo paprašyta įvertinti hipotetines smulkmenas pagal šiuos tris asmeninius veiksnius – mintis, naudingumą ir jausmus. Lyginant su visais kitais išbandytais modeliais, mokslininkai nustatė, kad šis trijų faktorių modelis geriausiai paaiškino tiriamųjų pasirinkimą, ar sužinoti informaciją, ar palikti ją nežinomą.
Dabar žinome, ką galvojate: pažadėjome jums „tris žmonių tipus“, o ne „tris veiksnius, į kuriuos žmonės atsižvelgia teikdami atskirą informaciją“. Tačiau štai kur tai darosi įdomu: mokslininkai po kelis kartus per keletą mėnesių pakartojo eksperimentus su kai kuriais dalyviais ir, pasirodo, dauguma iš mūsų nuosekliai teikia pirmenybę vienam veiksniui labiau nei likusiems.
Nors ir įdomus šis atradimas, tai toli gražu ne tik banali asmenybės viktorina – yra keletas tikrai svarbių pasekmių realiame pasaulyje, teigia mokslininkai.
„Šiuo metu politikos formuotojai nepastebi informacijos poveikio žmonių emocijoms ar gebėjimui suprasti juos supantį pasaulį“, – aiškino vienas iš pagrindinių autorių Christopheris Kelly. „Jie sutelkia dėmesį tik į tai, ar informacija gali padėti priimti sprendimus.“
„Suprasdami žmonių motyvaciją ieškoti informacijos, politikos formuotojai gali padidinti tikimybę, kad žmonės įsitrauks į svarbią informaciją ir gaus naudos iš jos“, – pridūrė Kelly. „Pavyzdžiui, jei politikos formuotojai pabrėžtų galimą savo pranešimo naudingumą ir teigiamus jausmus, kuriuos jis gali sukelti, jie galėtų pagerinti savo pranešimo veiksmingumą.“
