Žinomas legendinio kovos meno meistro Bruce'o Lee ginklas, bent jau kai kuriuose filmuose, yra populiarus popkultūros aspektas. Bet ar nunčiakai iš tikrųjų buvo naudojami kovose?

Galų gale, žmogus gali susižaloti save ar aplinkinius sąjungininkus beveik tiek pat, kiek priešas, nebent jis būtų ypač gerai apmokytas, ir net tada kyla susižeidimo pavojus.

Pažvelgus į seniausias žinomas istorines nuorodas į šį konkretų tam tikrų kovos menų pagrindą, paaiškėja, kad niekas nėra visiškai tikras, kas jį išrado, ne todėl, kad jo ištakos siekia tūkstančius metų, o tiesiog todėl, kad iki tol, tai tikrai nebuvo labai populiarus ginklas, o jo istorija nėra gerai dokumentuota.

Taigi, kas išrado nunčiakus? Pasirodo, bendros nuomonės nėra, o versijų galybė.

Tačiau dažniausiai nurodoma kilmės istorijų yra ta, kad jų išradimas buvo paskatintas kitų ginklų trūkumo, taigi tai buvo improvizuotas ginklas, sukurtas iš visai nekenksmingesno daikto, skirto kitiems tikslams, kol kas nors suprato, kad jį galima panaudoti kovoje.

Populiarios hipotezės teigia, kad nunčiakai kilo iš ryžių spragilų, buvo naudojami su arkliais, arba net kaip medinė pliaukšė, naudojama patraukti naktinių sargybinių dėmesį kritinėse situacijose japonų feodaliniais laikais.

Taigi ar tame yra tiesos? Nors kyla daug diskusijų, pradedant nuo jo naudojimo kaip ryžių spragilas, konkreti forma, apie kurią galvojame, nebūtų taip naudojama, atsižvelgiant į tai, kaip turėtumėte ją pasukti, kad galėtumėte efektyviai atlikti tą darbą. Taigi gali būti, kad kažkam kilo mintis padaryti abu galus vienodus, trumpus ir ilgus, kad būtų veiksmingas ginklas.

Kalbant apie naudojimą su arkliais, nunčiakai buvo naudojami kaip savotiškas arklio botagas, arba kaip tam tikros pavadžios. Tačiau, kaip ir kalbant apie ryžių spragilo idėją, atrodo, kad tai daugiausia spėlionės, o ne paremta kokiais nors tvirtais įrodymais.

Dar konkretesnė versija yra tokia, kad pirmuosius nunčiakus sukūrė kiemsargis, kuris sukūrė improvizuotus nunčiakus iš šluotos, kurią perlaužė per pusę ir sujungė jos galus grandine.

Kitose versijose kiemsargis kartais virsta kovos menų meistru, kuris perlaužė savo mėgstamą treniruočių lazdą per pusę ir sujungė puses grandine, kad galėtų ir toliau ją naudoti, sukurdamas naują kovos ginklą, turintį naujų savybių.

Daug populiaresnė yra kinų legenda, kad po to, kai imperatorius Jiu Hong Jun patyrė didelių nuostolių prieš mongolų ordas, jis ir jo kariai pasitraukė į kaimą. Būdami ten, jie pamatė, kaip ūkininkai ryžių derliaus nuėmimo procese naudoja tam tikros rūšies spragilus (kuriuos, tik ne ryžių, naudojo ir senovės lietuviai), ir jiems kilo mintis panaudoti juos kaip ginklą, kuris būtų veiksmingesnis ginklas prieš, pvz. kavaleriją.

Tada, pasak legendos, imperatorius per kelias dienas sukūrė naują nunčiakų kovos stilių, greitai išmokė kareivius juo naudotis, o tada, pasinaudodamas šio naujojo ginklo jėga, sugebėjo išvyti mongolus. Vėlesnio mūšio metu, spragilų rankenos dažniausiai lūždavo, susidarydavo santykinai vienodo ilgio rankena  ir galas, ir taip gimė mums įprasti nunčiakai.

Natūralu, kad tokios itin specifinės kilmės teorijos geriausiu atveju atmetamos kaip romantiškas perdėjimas, blogiausiu atveju gal visiškai išgalvotos, tačiau tai nesutrukdė jas vienu ar kitu momentu pateikti kaip galutinę ginklo kilmės istoriją.

Taigi, ką mes tikrai žinome? Nedaug. Tačiau pirmiausia atrodo, kad ginklas pirmą kartą dokumentiškai pasirodė Okinavoje šiek tiek daugiau nei prieš kelis šimtus metų. Kalbant apie tai, kas sugalvojo nunčiakus, nors populiari istorija apie valstiečius, manoma, kad greičiausiai tai buvo kilmingieji, kurie tuo metu buvo vieninteliai, kurie populiariai studijavo kovos menus.

Konkrečiau kalbant, nors yra daug spėlionių, manoma, kad kai tuometiniai japonų viršininkai didikams uždraudė naudoti tokius ginklus kaip ietis ir kardas, jie perėjo prie daiktų, tokių kaip lazdos, sai (panašus į durklą), kama (tam tikras pjautuvas) naudojamus ūkininkavimui ir kitiems ūkio darbams, o tam tikru momentu kažkas sugalvojo arba priėmė nunčiaką naudoti kaip ginklą.

Tai leidžia mums sužinoti, ar nunčiakai kada nors buvo naudojami mūšio metu. Nors nėra įrodymų, kad jie nebuvo, akivaizdu, kad trūksta įrodymų, kad jie buvo, o tai keista, nes kiti tokio amžiaus ginklai turi tokius įrodymus. Ir net kalbant tik apie kovos menų treniruotes, atrodo, kad nunčiakui nėra sukurta tradicinių katų (iš anksto choreografuotų judesių modelių, naudojamų išmokti valdyti ir valdyti ginklą), skirtingai nuo ginklų.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (1)