Vakarams tai – karo baisumų atminties, o Rusijoje jėgos šlovinimo diena. Kaip ir kodėl plečiasi bedugnė tarp gegužės 8 ir 9?  ()

Gegužės 8-oji ir 9-oji — datos, žyminčios vieną ir tą patį 1945 metų įvykį, fašistinės Vokietijos kapituliacijos dieną ir Antrojo Pasaulinio karo pabaigą Europoje — 2022 metais tapo atskirtos ne tik chronologiškai, bet prasmiškai. Tai, kas Vakarams — karo baisumų atminties diena, Rusijoje tapo jėgos šlovinimo, o 2022 metais — dar ir naujos nelaimės laukimo diena


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Pergalės dienos iškilmės2022 metais pažymėjo dar gilesnę buvusių Antrojo pasaulinio karo sąjungininkų atskirtį. Rusijos ir Vakarų šalių atstovai iš visų jėgų vengia pasirodyti drauge, lyg minėtų dvi skirtingas šventes.

Skirtingų Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje šventimo datų atsiradimo istorija gerai žinoma ir ją kartoti vargu ar reikia. Tuomet dvi datos, – gegužės 8 diena Vakarų Europoje ir gegužės 9 Sovietų Sąjungoje – neatrodė galinčios sukelti problemų. Galų gale, juk kiekvienas turi teisę savaip interpretuoti 1945 metų gegužės įvykius, Vokietijai pasirašant kapituliaciją, ir niekas neprivalo su niekuo derinti nacionalinių švenčių kalendorių, o milžiniškas ir neginčijamas sovietų armijos indėlis į pergalę bet kokius ginčus dėl tos ar kitos datos teisingumo darė netinkamais.

Beveik iš karto po Antrojo pasaulinio karo prasidėjęs Šaltasis istoriniam patikslinimams nebuvo palankus. Sovietų Sąjungos griūtis 1991 m. įvyko tada, kai Europoje didelio karo puslapis iš esmės laikytas užverstu, o šalys, kurių armijos kadaise kovojo viena prieš kitą, jau buvo senių seniausiai susitaikiusios ir negana to, susijungusios į Europos Sąjungą, kad tas siaubas nepasikartotų. Būtent ES tapo buvusių Varšuvos sutarties dalyvių ir kai kurių buvusių sovietinių respublikų, pritarusių taikaus bet kokių problemų tarp demokratinių valstybių sprendimo būdo ir karinės jėgos nenaudojimo nuostatai, traukos centru. Gali būti, kad nuo tada prasidėjo skilimas, dabar pasiekęs kulminaciją. Pralaimėjusi Šaltąjį karą, Rusija ėmėsi ieškoti atspirties buvusios karinės šlovės aureolėje, derindama sąmoningą manipuliacinį elito pasirinkimą ir nesąmoningus didžiosios gyventojų dalies dvasios polėkius.

 

Nesunku prisiminti, kad gegužės 9-osios iškilmių organizatoriai postsovietinėje Rusijoje itin ieškojo tarptautino dalyvavimo, ir Rusijos diplomatija stengėsi, kad tribūnose dalyvautų užsienio svečiai, ypač Vakarų šalių lyderiai, ypatingai jubiliejiniais 1995 ir 2005 metais. Iš pakviestųjų, beje, jokių prieštaravimų nebuvo. Paradų metu demonstruotas šioks toks militaristinės dvasios perteklius buvo nurašomas kaip keistumas Rusijos visuomenės, neva trokštančios psichologinės kompensacijos po dešimtojo dešimtmečio traumų, ir aukšti svečiai, atlikdavo būtiną mandagumo gestą, nesigilindami į šventinių ceremonijų esmę. Manyta, kad Rusija ilgainiui natūraliai pereis prie tos pačios vertybių hierarchijos, kokia seniai nusistovėjo ES, ir gegužės 8 ir 9 virs savotiška Europos vieninga žuvusiųjų atminties ir priminimo gyviesiems diena. Tačiau nutiko kitaip.

Ką švenčiame

Bet kuris stebėtojas iš karto pastebės esminį skirtumą tarp iškilmių gegužės 8-ąją Europoje ir gegužės 9-ąją Rusijoje. Pirmuoju atveju akcentuojamas pokario susitaikymas ⁠ir destruktyvių ginkluotų konfliktų prevencijos dabar ir ateityje idėja. Žuvę taikūs gyventojai atminties jėga sujungiami su kritusiais kariais, ir iš dabarties pozicijų ankstyvos jų mirties tragedija atrodo beprasmiška. Pats savaime masinis jaunų, turėjusių dar ilgai gyventi, žmonių tarpusavio žudymas yra nepateisinamas. Šiuolaikinėje istorijoje nebuvo nė vieno karo tarp demokratinių šalių, ir šis faktas leidžia minėti gegužės 8-ąją kaip europietiškos teisinės valstybės idėjos pranašumą prieš bet kokią diktatūrą.

 

Akivaizdu, Rusijos atveju į pirmą planą iškeliamas pavojingo priešo sutriuškinimo motyvas, ir kuo stipresniu ir žiauresniu vaizduojamas šis priešas, kuo daugiau aukų ant pergalės altoriaus, tuo ji šlovingesnė palikuoniams. Neatsitiktinai Centrinės karinės apygardos vado pavaduotojas generolas majoras Minekajevas (ir ne tik jis) prieštaraudamas istorinei tiesai tvirtina, kad Rusija viena kariavo prieš visą Europą. Keldamas statymus atgaline data, jis su vienminčiais nuolat kelia ir praeities heroizmo lygį. Taip karinis žygdarbis tampa ir pagrindine gegužės 9 šventės prasme, ir sektinu pavyzdžiu. Visi likę sąjungininkai (kurių nuopelnus aukštai vertino tiek karo laiko sovietų vadovybė, tiek ir veteranai), ir net sovietų armijos gretose kovoję ukrainiečiai tampa kaip ir pašaliniais, nevertais paminėjimo. Rusija iškyla kaip vienišas skardis, į kurį visada sudūžta bejėgės priešų ordos.

Pažymėtina, kad fašizmas, kaip už Antrojo pasaulinio karo įžiebimą ir tuo metu įvykdytus nusikaltimus atsakinga pusė, tiek gegužės 8-osios, tiek 9-osios iškilmėse nacionalinius bruožus pamažu praranda. Tačiau jeigu Europoje tai susiję su tuo, kad Vokietija seniai tapo kitokia ir priekaištauti naujoms vokiečių kartoms nėra jokio pagrindo, tai rusiškai sąmonei regisi, kad, atvirkščiai, fašizmas (ar nacizmas) įgavo planetinį mastą, jis visur, ir bandymai jį asocijuoti vien su praėjusio amžiaus ketvirtuoju ir penktuoju dešimtmečiu – neatleistinas lengvabūdiškumas. Jei europiečiams jis atrodo kaip nugalėta jėga, įveiktas etapas, tai rusai pasirengę vėl stoti su juo kovon nors rytoj, bet kuriame planetos taške. Europiečiams atrodo, kad geriausias kovos prieš fašizmą būdas yra demokratinė visuomenė, tuo tarpu rusai įsitikinę, kad jį nugalėti būtinas triuškinamas ginklas — tiesiogine šio žodžio prasme — ir ryžtas jį panaudoti. Taip vienam istoriniam įvykiui skirtų dviejų datų – gegužės 8-osios ir 9-osios, – prasmė skilo į dvi dalis: iš vienos pusės, dešimčių milijonų žmonių gyvybes nusinešusios ir įsisąmoninimo reikalaujančios tragedijos atminimas; iš kitos — tikra, iš dalies netgi linksma, šventė, pereinanti į šou, įkvepianti pasididžiavimą, su ginklų, kuriais galima nužudyti dar dešimtis milijonų, demonstravimu.

Jėgos kultas

 

Gegužės 9-osios šventimo Maskvoje kadrai visuomet glumindavo Europos žiūrovus. Ką reiškia šis tankų žlegėjimas grindiniu? Televizijos kamera, žvelgianti į patrankos vamzdžio žiotis? Begalinis raketinių įtaisų srautas? Kaip reikia suprasti tokią žinią: kaip rusų gėrėjimąsi savimi, svaigimą nuo savo galios, ar kaip paslėptą grasinimą?

Europos korespondentai Maskvoje neatsistebi raudonų vėliavų gausa. Savaime suprantama, visi žino, kad sovietų armija po šia vėliava kariavo ir kad ji – vienas iš gegužės 9-osios simbolių. Visgi, toks atkaklus neegzistuojančios valstybės atributų naudojimas kelia keistą įspūdį. Gal tai tiesiog propagandinis veiksmas, išnaudojantis dalies rusų nostalgiją SSRS. Bet ar visgi čia nėra slaptos užuominos apie revanšą? Trispalvė RF vėliava suponuoja dabartines, tarptautiniu mastu pripažintas sienas; raudona – sovietinius laikus ir kitas sienas. Ką turėtų manyti buvusių SSRS respublikų gyventojai, juolab, kad Pergalės vėliavos atsiradimo kontekstas toli gražu nėra taikus?

 

Kita įprastinė gegužės 9-osios dalis — šiuolaikinės Rusijos armijos perimama sovietų karių šlovės tradicija — dabar irgi skamba dviprasmiškai. RF armijos netolimos praeities karinė patirtis – kariniai veiksmai Čečėnijoje, Sirijoje ir Ukrainoje. Net ir nesileidžiant į šių konfliktų detales, nesunku pastebėti jų bendrą vardiklį — civilių objektų siaubingų sugriovimų vaizdus. Europiečiui stebėtojui akivaizdu, kad Rusijos armija dabar veikia itin žiauriai, tam tikra prasme taip, kaip buvo kariaujama prieš 80 metų, ir tokį protėvių paveldo saugojimą Vakarų politikai ir eiliniai gyventojai vargu ar supras.

Militaristinė estetika ir kariška retorika, oficialioje erdvėje iš gegužės 9-osios išstumianti vis kita, sukelia įspūdį, kad vienintelė pergalės Antrajame pasauliniame kare pamoka — būtina nuolat rengtis naujam karui. Niekas neginčija akivaizdaus fakto, kad Vokietijos kapituliacija 1945 metais tapo įmanoma dėl sovietų armijos pasiekimų mūšio lauke. Tačiau pat savaime jėga negali būti laikoma vieninteliu ir lemiamu faktoriumi: galų gale, visada gali atsirasti kas nors dar stipresnis, šiandien ar rytoj. Fašizmo nugalėjimas yra kažkas daugiau, nei tiesiog karinė pergalė: tai gyvybės pergalė prieš mirtį, tikėjimo žmogumi – prieš smurtą. Šios prasmės nykimas iš gegužės 9-osios programos Pergalės pamokas pakeičia tuo, kad visų problemų sprendimui užtenka būti tiesiog labai stipriu.

2022 metų gegužės 9-oji

 

Ukrainoje užsitęsusi specialioji operacija ir artėjanti šventinė data tarp stebėtojų sukėlė daug spėlionių. Dabar Europoje visi gerai supranta, kokia sakralinė gegužės 9-osios prasmė Rusijos valstybinėje mitologijoje — iš čia ir lūkesčiai, kad Vladimiras Putinas praktiškai privalo šiai datai skirti kokį svarbų pranešimą ar veiksmą, paskelbdamas apie išsikeltų tikslų pasiekimą, arba skirdamas jiems naujas lėšas, arba iš viso pakeisdamas pačius tikslus.

Vienu iš variantų galėtų būti naujos pergalės paskelbimas, ir dėl to stebėtojai tikėjosi karinių veiksmų intensyvėjimo — kad būtų pasiektas nors koks reikšmingas rezultatas, kuris būtų vertas atmintinos datos. Iš tiesų, balandį prasidėjo Rusijos armijos puolimas Donbase, tačiau santykinai kuklūs jos pasiekimai, artėjant gegužės 9-ajai, ėmė kelti kažkokį nerimą. Kam ryšis Putinas? Ar gali jis panaudoti stipresnį ginklą, pavyzdžiui, taktinį branduolinį, kad taip palaužtų Ukrainos pasipriešinimą ir užbaigti „specoperaciją“ vienu smūgiu? Ir jei taip, tai kaip jį panaudos, ir kokios bus to pasekmės? Akivaizdu, tokios diskusijos taikiems europiečiams nuotaikos nepataisė, juo labiau, kad šiuo klausimu galima buvo tik spėlioti.

Kitas Putino kalbos variantas buvo karo paskelbimas ir mobilizacija (gali būti, dalinė ir nevieša, slapta), kas reikštų perėjimą į kitą eskalacijos lygį. Taip pasitvirtintų karinių veiksmų tęsimas, nepaisant nuostolių — žmogiškų, politinių, ekonominių ir pan.

Visai įmanomas atrodė ir dviejų variantų derinys, pavyzdžiui, paskelbimas apie Mariupolio užėmimą ir nauji grasinimai Ukrainai ir jos sąjungininkams. Deja — ir tai simboliška — nė vienas ekspertas nepateikė prielaidos, kad Putinas gali paskelbti apie ugnies nutraukimą ir kvietimą taikos deryboms.

 

Kai buvo rašomos šios eilutės, dar nebuvo aišku, kokiam variantui Rusijos prezidentas suteiks pirmenybę. Tačiau beveik nepastebėta liko stulbinama metamorfozė. Gegužės 9-osios šventė iš istorinio memorialo virto kvazireliginiu, beveik ritualiniu veiksmu, kuriame ir dalyviams, ir stebėtojams svarbi tik vyriausiojo žynio kalba. Jis rankos mostu gali pradėti arba užbaigti karą. Jis paskiria priešus, kuriuos reikia sunaikinti, ir burtas gali tekti bet kam. Jis vienas paslaptingu būdu bendrauja su kerštingu karo dievu ir žino, kada išauš laikas šventoms aukoms.

Vargu ar Antrojo pasaulinio karo kareiviai taip įsivaizdavo Pergalės šventę po daugelio metų.


republic.ru




(4)
(0)
(4)

Komentarai ()