Jau nuo pat teorinių kapitalizmo principų sukūrimo pradžios kalbama ir apie kapitalistinės sistemos krachą. Žymūs teoretikai, filosofai ir sociologai apokaliptiškai pranašauja „Vakarų saulėlydį” ir „pasaulio pabaigą”.

Panašios nuotaikos dažnai ima vyrauti ir pasaulinio garso ekonomistų stovykloje. Makroekonomikos, rinkodaros ir finansų specialistai nuolat įspėja apie gresiančias pasaulines ekonomines krizes ir totalinę pinigų rinkos griūtį. Konkrečiais faktais ir logiškai argumentais parodoma, kad vakarų pasaulio biržos jau seniai prekiauja „oru”, kad finansinė kapitalizmo sistema yra ne kas kita, o didžiulis „išpūstas burbulas”, kuris tuojau pat sprogs. Tačiau burbulas nesprogsta, rinkos negriūva, o žadėtoji pasaulio pabaiga niekaip neateina. Kodėl taip yra? Kas palaiko finansines oro pilis ir neleidžia subliūkšti finansinių maklerių išpūstiems kapitalistinės ekonomikos oro balionams? Siūlome susipažinti su vienu iš daugelio straipsnių šia tema, kuriame gana logiškai nurodomos svarbiausios Vakarų pasaulio ekonomikos permanentinio augimo priežastys ir sąlygos.

Didžiausias žmonijos trūkumas yra tas, kad mes nesugebame suprasti eksponentinės funkcijos reikšmės (Dr. Albertas Bartlettas).

Mūsų monetarinė sistema sugebėjo užtikrinti neįtikėtinus technologinius žmonijos pasiekimus ir pakelti gyvenimo kokybės lygį. Tačiau ji turi viena esminį trūkumą – ji privalo nuolat plėstis. O tai sukelia matematinę problemą – eksponentinio augimo problemą.

Monetarinė sistema buvo sukurta, kai žemė buvo pustuštė ir visiems atrodė, kad teritorijos bei resursai niekada nesibaigs. Ir niekam per daug nerūpėjo, kad kiekvienas apyvarton išleidžiamas doleris gimsta iš banko paskolos su nustatytomis palūkanomis. Reikia pripažinti, kad daugeliui šis faktas nerūpi ir dabar. O be reikalo.

Matematiniai ekonominių rodiklių tyrimai parodo, kad mūsų monetarinė sistema šiandien įžengė į sprogstamojo, eksponentinio augimo etapą. Štai ką rodo šių tyrimų rezultatai:

1. Pinigų kiekis auga parabolės principu. Sukurti pirmąjį trilijoną USD prireikė 350 metų. Tai reiškia, kad viskas, kas buvo sukurta JAV 1620-1974 metais (visi namai, keliai, gamyklos, infrastruktūra, industrija ir t.t.), pareikalavo piniginio ekvivalento, atitinkančio 1 trilijoną Amerikos dolerių. Tuo tarpu mūsų dienomis 1 trilijonas dolerių jau sukuriamas per 10 mėnesių. Tačiau per pastarajį laikotarpį naujai sukurtos materialiosios gėrybės niekaip neprilygsta ankstesniems 350 metų laikotarpio pasiekimams.

2. Gyventojų skoloms padvigubėti užtenka vos 6-erių metų - verta nors minutei apie tai pamąstyti.

3. Bendrasis kreditų rinkos įsiskolinimas, 1975 metais JAV sudaręs 5 trilijonus USD, ta pačia 5 trilijonų dolerių suma padidėja per 2 metus ir dabar siekia daugiau nei 51 trilijoną dolerių.

4. Gerovės skirtumai tarp turtingųjų ir visų likusiųjų žmonių didėja milžinišku pagreičiu.

Kokia gi viso to priežastis? Gal JAV ekonomika yra tokia stipri, kad kas 6-7 metai reikalauja padvigubinti monetarinę ir kreditinę pinigų masę? O gal gyventojų laukia milžiniškas atlyginimų pakėlimas, kuris leis atsiskaityti su visais kreditoriais? Jei ne, tai kur gi priežastis?

Atsakymas paprastas: kiekvienas doleris apyvartoje atsirado iš banko paskolos, suteiktos su tam tikromis palūkanomis. Tai ir yra didžioji paslaptis. Jeigu visos paskolos būtų sumokėtos – pinigai išnyktų iš apyvartos.

Tačiau kyla klausimas: jei visi pinigai atsirado iš paskolų už palūkanas, kaip gi tos palūkanos yra sumokamos? Iš kur apyvartoje atsiranda papildomi pinigai palūkanų grąžinimui? Dviračių niekas neišradinėja – papildomi pinigai palūkanų grąžinimui patenka į apyvarta per papildomas paskolas. Tokiu būdu įsiskolinimai yra cikliškai regeneruojami, būtent tam ir reikalingas nuolatinis pinigų masės augimas. Kiekvienais metais pinigų masė turi padidėti bent jau dydžiu, kuris prilygtų metinei palūkanų vertei nuo visų skolų, kitaip bankinė sistema patirtų smarkų sukrėtimą.

Kur gi veda šis ydingas paskolų ir palūkanų ratas? Kad lengviau suprastume, pateiksiu pavyzdį iš Alberto Bartletto straipsnio apie bakterijų gyvenimą.

Bakterijos dauginasi. Įsivaizduokite, kad bakterijų skaičius padvigubėja kas minutę. 11 valandą į tuščią butelį patalpiname 1 bakteriją. Po minutės atsiranda 2 bakterijos, po dviejų - 4, po trijų - 8, po keturių - 16 ir t.t. Padarykime prielaidą. kad 12 valandą butelis bus pilnas bakterijų ir tuščios vietos bakterijų dauginimuisi nebeliks. Tada iškyla keli klausimai.

1. Kada butelis buvo užpildytas per pusę? Ar patikėsite, kad tai įvyko 11 valandą ir 59 minutės, t.y. likus 1 minutei iki pilno butelio, nes bakterijos dvigubėjo kas minutę.

2. Kada pastebėtumėte, kad butelyje greitai pritrūks vietos, jei būtumėte eilinė bakterija? Ar tai įvyktų 11:59, kai butelis pusiau užpildytas? Ar 2 minutės iki 12:00, kai butelis buvo užpildytas 1/4? Ar 1/8, 1/16? Ar 5 minutės iki 12:00, kai bakterijos butelyje užėmė tik 3% tūrio, o 97% buvo dar laisvi? Kiek iš jūsų tuo metu suprastų šią problemą?

Bet kam gi rūpi tos bakterijos. Gal jums atrodo, kad pinigų masė gali pūstis neribotai ir tai nesukels jokių padarinių? Ateis infliacija ir viską suvalgys? O kas atsitiks, kai pinigų masė daugiau nebegalės pūstis? Nebegalės vien dėl to, kad pagal eksponentinio augimo kreivę ji pasieks augimo lubas. Plačiau apie eksponentinį paskolų augimą skaitykite Steveno Lachance straipsnyje.

Logiška tokio vystymosi išvada - pasaulyje lieka vienas žmogus, kuris valdo visus turtus ir kuriam skolingi visi likusieji žmonės. Taigi kai ši monetarinė sistema priartės „prie lubų”, įvyks kolapsas ir žmonija turės sugalvoti naują vertės apskaitos būdą. Būdą, kuris būtų apsaugotas nuo eksponentinio augimo, kurį sukelia palūkanų mokėjimo principas. Palūkanos yra dabartinės monetarinės sistemos Achilo kulnas. Dėl jų net teoriškai neįmanoma grąžinti visų paskolų su sukauptomis palūkanomis nesukuriant naujos skolos.

Reikia savęs pasiklausti. Ar pinigų masės dvigubėjimas kas 6 metai tęsis amžinai? Kiek laiko pasaulio pinigų sistema gali išlaikyti tokį eksponentinį augimą? Kas atsitiks, kai monetarinė sistema pareikalaus 1 trilijono USD prieaugio kas mėnesį, kas savaitę, kas dieną, o galiausiai ir kas valandą?

Prisiminkite, kad pinigams tenka vertės ekvivalento arba žmonijos darbo įvertinimo vaidmuo. Dėl ydingo paskolų ir palūkanų rato šis vertės ir darbo našumo matavimo būdas vis labiau praranda savo prasmę.

Vaizdžiai kalbant, mes sukūrėme parabolės formos pinigų sistemą sferos formos planetoje, pirmoji forma reikalauja begalinio augimo, o antroji turi pradžią ir pabaigą. Kuo gi tai baigsis? Pagrindai išliks, tačiau ši ydinga monetarinė sistema ankščiau ar vėliau žlugs. Tai ir bus pinigų pabaiga. Kieno nors pabaiga reiškia kieno nors naujo pradžią. Būkime optimistai – žmonija ras naują vertės ekvivalento modelį.

Pagal dr. Chriso Martensono straipsnį „The End of Money” www.financialsense.com parengė ir atsiuntė Darius Pocevičius.

Komentarai (68)