Afganistano konfliktas prasidėjo ir tęsėsi dėl dirbtinių priežasčių. Pradžią jam davė 1979 m. sovietų intervencija, palikusi šią „musulmoniškąją Suomiją“ įsivėlusią į nacionalinį islamistinį džihadą. Jei Kremlius nebūtų padaręs tokio liapsuso, Afganistanas, ko gero, būtų likęs ramia karalyste, besivadovaujančia nuosaikia ir idiosinkratiška Islamo forma.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Afganai į sovietų invaziją atsakė rusams paskelbdami šventąjį karą, kuris mudžahedinams suteikė neįkainojamos patirties mūšiuose ir, kas ypač svarbu, ideologijoje. Susiskaldžiusią tautą reikėjo konsoliduoti, ką 1996 m. kaip tik ir padarė Talibanas, palaipsniui Afganistaną „perdavęs“ į teroristų grupuočių rankas. Po Jungtinių Valstijų pajėgų atėjimo, 2001 m. Talibanas transformavosi į rezistencinį judėjimą, siekiantį išlaisvinti šalį nuo užsienio dalinių bei paversti ją islamo valstybe.
Afganistanas kuo puikiausiai atitinka pasaulinį islamiškosios valstybės modelį, paremtą religine alternatyva, kuri plačiai, tačiau netolygiai, pasaulyje pradėjo reikštis devynioliktojo amžiaus pabaigoje. Šis modelis atrodė esantis amorfiškas, tačiau visur esantis; nors ir buvo utopiškas, tačiau jo patrauklumas nenustojo augti. Pastangos įgyvendinti tokios valstybės modelį pasiekė piką auštant dvidešimt pirmajam amžiui. Nors šis modelis, priklausomai nuo nacionalinių ir socialinių ypatybių, gali būti įvairių formų, jo pasekėjus jungia bendras siekis sukurti visuomenę, besivadovaujančią islamo standartais, ir pagrindinis tikslas – įsteigti islamišką valstybę.
Talibaniškasis islamo modelis ėmėsi iki kraštutinumų: absoliuti šarijos teisė, budizmo statulos suvokiamos kaip stabmeldystės simboliai, todėl naikinamos, uždrausta turėti televizorius. Nepaisant tokios ekstremalios pozicijos, Talibano režimas nenustojo palaikymo, kuris po Jungtinių Valstijų įsiveržimo tik padidėjo. Viena supergalybė Afganistane susidūrė su pralaimėjimu; kita įrodė negalinti čia pasiekti pergalės.
Talibanas ir talibai
Talibanas nėra homogeniška grupė. Jie vadovaujasi bent jau dviem islamizmo variantais ir siekia dviejų pagrindinių islamistinių tikslų: pirma, Afganistaną padaryti islamo valstybe ir antra, įgyvendinti islamo idealus visame pasaulyje (tokią pačią viziją skelbė al-Qaeda, naudojusi Afganistaną kaip savo bazę). Tradiciniais sovietų terminais, Talibanas susideda iš „etatizmo“ gynėjų ir kovotojų dėl „aukštų islamiškojo komunizmo siekių“.
Nors ideologinė riba tarp „etatistinių“ ir „globalistinių“ mudžahedinų ir nėra labai didelė, pastarųjų požiūriai sutampa ne visais klausimais. „Etatistams“ pasaulinių idealų siekis atrodo kaip kliuvinys, trukdantis pasiekti apčiuopiamų rezultatų. Tačiau tuo pačiu šie pragmatiškieji talibai suvokia, kad jiems niekuomet nepavyks įgyvendinti savo tikslų, jei jų nepalaikys islamiškasis pasaulis. Todėl nuomonė dėl nesantarvės tarp Talibano ir al-Qaeda tėra daugiau teorinė, kadangi pragmatiškiesiems nacionalistams reikia platesnio islamiškojo pagrindo, o al-Qaedai vis dar reikalingi apčiuopiami nacionalinio lygio rezultatai. Be to, Afganistano siekį kertiniu valstybingumo akmeniu padaryti islamą palaiko Saudo Arabija.
Kokį Afganistaną matytume, jei dabartiniam režimui ir NATO pajėgoms pavyktų susitarti su priešininkais? Kadangi Talibanas neturėtų absoliučios afganų visuomenės kontrolės, ko-egzistavimas ir netgi draugystė su talibais – nepriklausomai nuo to, ar jie būtų nuosaikūs, ar idėjiniai kovotojai – taptų neišvengiama. Vis dėlto, nė viena iš šių grupių neapleistų tvirtai įsišaknijusio islamistinio jų ideologijos pagrindo, kuris yra labai dviprasmiškas. Pavyzdžiui, džihado sąvoka gali reikšti tiek „už“ (kitaip tariant – „konstruktyvų“ džihadą), tiek „prieš“. Iš tikrųjų, tarp šių dviejų džihado formų nėra jokio esminio prieštaravimo; abi jos reiškia kovą islamo vardu.
Taigi, Talibanas išlaikys islamistinį pobūdį (labiausiai tikėtina – radikalų), o tai reiškia, jog režimas Afganistane būtų (semi-)islamistinis ir tuo pačiu pasaulio pripažįstamas. Kyla natūralus klausimas: kieno gi tai pergalė?
Islamistai laimi tai, ką pradėjo
Nesiliaujančios pastangos užbaigti Afganistano konfliktą iliustruoja gana įdomiai susiklosčiusią situaciją. Nugalėti radikalizmą, kuris ilgą laiką laikytas islamo iškraipymu ar netgi „iškrypimu“, nebus įmanoma dar ne vieną dešimtmetį. Be to, Palestina, Irakas, Pakistanas, Sudanas, Jemenas, Šiaurės Kaukazas, Somalis ir kitos šalys nepasikeis.
Šių šalių islamiškuosius radikalus nebūtinai sieja organizacinės struktūros, tačiau juos vienija panaši ideologija. Radikalusis islamas jau seniai susintetino religiją ir ideologiją. Islamistai užsitikrino sau tvirtą nišą musulmoniškose visuomenėse ir nors tam tikrais momentais ji gali sumažėti, tačiau vargu ar kada nors apskritai išnyks.
Šiandien islamistų dalyvavimas politiniame lygmenyje didėja ir niekas negali tiksliai pasakyti, kaip reikalai susiklostys Turkijoje, kuri dar visai neseniai laikyta pilnai sekuliarizuota, ar Pakistane, kur, kai kurių apžvalgininkų nuogąstavimais, terorizmas yra „visai arti pergalės“. Dar yra Afrika, turinti didžiulį islamistų potencialą. Sąrašas tuo nesibaigia.
Karas prieš islamistus yra praloštas, bent jau išties nėra laimėtas, ir gana akivaizdu, kad dominuoti jų atžvilgiu tikrai nepavyks. Nors nei JAV ar Rusija, nei Europa nėra viešai pripažinusios pralaimėjimo, panašu, kad daugelis Europos ir Jungtinių Valstijų politikų yra psichologiškai susitaikę su „branduolinio Irano“ realybe, tikėdamiesi, kad Mahmoud Ahmadinejad ir jo pasekėjai taps mažiau pavojingais kai tik bus patenkinta jų tuštybė (kaip bebūtų, pagrindinis dalykas, kurio jie siekia, tėra paprasčiausiai turėti bombą). Al-Qaeda taip pat gali didžiuotis, jog, nepaisant ženklių praradimų, jai iki šiol pavykdavo vėl ir vėl pakilti kaip feniksui iš pelenų.
Islamizmas, arba siekis sukurti visuomenę bei valstybę paremtą islamiškuoju modeliu, yra daugialypis. Priklausomai nuo priemonių, kurios pasitelkiamos siekiant pagrindinių tikslų, jis gali būti skirstomas į nuosaikų, radikalųjį ir ekstremistinį. Pagrindinis pastarojo laikmečio diskusijų dėmesys sutelktas į radikaliuosius bei ekstremaliuosius islamistus, kurie kai kuriais atvejais yra laimėję gana apčiuopiamų politinių pergalių, o kitais atvejais paprasčiausiai įrodė savo gebėjimą tęsti kovą, o tai taip pat yra nemenkas pasiekimas.
1982 m. Daniel Pipes rašė: „musulmonai gali arba kovoti, siekdami įgyvendinti fundamentalistinę viziją, arba prisitaikyti prie vesternizacijos.“ Daugelis apžvalgininkų tiki, kad musulmonai galiausiai adaptuosis, tačiau nežinoma, kiek šis procesas užtruks. Tam gali prireikti amžinybės, kas reikštų, jog konfrontacijos būsena, neatsiejama nuo šio proceso, tęsis be galo. Galbūt radikalai galiausiai ir pralaimės, tačiau – kada? Po šimtmečio ar dar vėliau? O kaip reikalai klostysis tuo tarpu?
Išeities paieškos
Islamizmo priešininkai Europoje, Amerikoje ir Rusijoje vis dar neranda pagrįsto šios sąvokos apibrėžimo, kuris padėtų jiems nusistatyti aiškią poziciją islamistų atžvilgiu. Tai paaiškina blaškymąsi nuo pažado „sutriuškinti“ Talibaną – kuris neva atstovauja tik labai mažą Afganistano populiacijos dalį – prie kvietimo steigti koalicinę vyriausybę, kurioje dalyvautų ir Talibanas. Tai taip pat paaiškina beprasmes kalbas su Hamas bei įvairias Rusijos pozicijas, kur viena politikų grupė islamistų radikalus Kaukaze vadina „banditais“, o kita grupė bando juos įtraukti ir sumažinti įtampą.
Veiklai su radikaliuoju islamu nebuvo priimta jokia bendra strategija, ir panašu, kad jos nebus ir artimiausioje ateityje. Bendri veiksmai apsiriboja tik atsitiktinėmis įvairių valstybių žvalgybos tarnybų bendradarbiavimo pastangomis. Politinių sprendimų šiuo klausimu nėra priimta. Tai paaiškina, kodėl teroristinių organizacijų sąrašai Rusijoje ir Jungtinėse Valstijose yra skirtingi (pavyzdžiui, JAV Valstybės departamentas Doku Umarov, Kaukazo emyrato vadovą, į savąjį teroristų sąrašą įtraukė 2010 m. birželį), lygiai kaip ir kodėl žmonės Europoje ne visada supranta, ką reiškia islamiškasis radikalizmas Šiaurės Kaukaze.
Ši situacija primena Samuel Huntington’o „Civilizacijų konfliktą“. Nors tokia konfrontacija dar ir neįvyko, daugybėje konfliktų dalyvauja būtent islamiškieji radikalai. Šie persipynę konfliktai primena didžiulį glėbį skirtingų gėlių, priskintų iš to paties lauko (civilizacijos).
Hamas, Talibanas, Irano režimas bei daugybė tarptautinių islamistinių organizacijų visos atspindi naujosios pasaulio tvarkos, kurios jos siekia, elementus; ši naujoji pasaulio tvarka yra tai, kas suteiks islamistams teisėtumą. Naivu būtų tikėtis, kad jie atsisakys politinės scenos.
Ateityje bendravimas su islamistais (kuris yra neišvengiamas) bus sudėtingas ir reikalaus nuolatinio ryšio bei specifinio derybinio priėjimo, o tai reiškia, jog teks atsisakyti įprastinio stereotipinio požiūrio į juos kaip į priešus.
Vis dėlto, noras kalbėti su kita puse savaime nereiškia, kad jėgos panaudojimo tikimybė išnyksta: islamiškieji radikalai yra linkę imtis provokuojančių veiksmų ir bendravimas su jais dažnai vyksta politinio ir psichologinio streso akivaizdoje. Nemenka problema yra tai, kad kai išaušta valanda, kuomet jau lyg ir galima būtų panaudoti jėgą, niekas negali užtikrintai pasakyti, kaip situacija pasibaigs. Būtent todėl patirtis Afganistane (tiek teigiama, tiek neigiama) bus dvigubai vertinga.
Kuriant (ir normalizuojant) santykius su islamistais labai svarbu išvengti „radikalistų radikalizavimo“. Šiuo atžvilgiu ateities įvykiai Afganistane taip pat turėtų pasitarnauti kaip gera pamoka. Ar šiandieniniai Talibano pragmatiškieji daliniai taps nuosaikesniais, ar pergalė kaip tik padarys juos nesutaikomais ir nepripažįstančiais kompromisų?
Dar vienas keblumas slypi tame, kad islamistai save suvokia kaip laimėtojus nepriklausomai nuo to, ar jų santykiai su oponentais keičiasi, ar ne. Kadangi jie įgyvendina Visagalio valią, nei Ahmadinejad, nei Hamas, nei Kaukazo emiratas, nei Talibanas nepripažins pralaimėjimo. Taigi, Vakarams ir Rusijai teks susidurti su nugalėtojais nepriklausomai nuo to, kaip pasibaigs situacija Afganistane.