Danijos prekybos rūmų pirmininkas ir elektros laidų ir kabelių sistemos gamybos įmonės „Electronic house“ generalinis direktorius Palle Gravesenas Jensenas sako, kad vystydamas verslą Lietuvoje su sunkumais nesusiduria, tačiau investuotoją neramina jo darbuotojų gaunamos šildymo sąskaitos ir miglota Lietuvos ateitis.

– Kiek laiko gyvenate ir dirbate Lietuvoje?

– Gyvenu čia nuo 1996-ųjų, taigi, jau ilgą laiką, deja, nepakankamai ilgą, kad galėčiau laisvai kalbėtis lietuviškai (šypsosi). Na, tam yra priežasčių – čia atvykau su savo dane žmona, čia susilaukėme savo dviejų vaikų, taigi namie niekada nekilo sunkumų dėl to, kad nemokame lietuviškai, nes bendraujame dviemis kalbomis: lietuvių ir anglų.

– Turbūt gyvendamas Lietuvoje matėte labai daug permainų?

– Mačiau esmines permainas. Prieš atvykdamas verslą su Lietuva plėtojau dvejus metus, tačiau gyvenau Danijoje. Taigi, jau iš Danijos stengiausi užmegzti santykius su Lietuvos gamintojais dėl eksporto galimybių. Dirbti tomis dienomis buvo pakankamai sunku, nes, nors ir buvo daug fabrikų, kurie turėjo reikiamos kompetencijos, t. y. buvę didieji valstybiniai fabrikai, tačiau susidūrėme su kultūriniais iššūkiais, nes nei vienas iš tų fabrikų neturėjo patirties dirbdamas kaip subrangovas. Jie labiau buvo įpratę dirbti su Maskva ir penkmečio planais. Kai pasiūlėme daryti tai, ko reikia mūsų klientams, jiems tai buvo gana didelis iššūkis. Tačiau metams bėgant, situacija pasikeitė iš esmės. Per tuos dvejus metus, kai gyvenau Danijoje, o skraidžiau į Lietuvą su verslo reikalais, supratau, kad turiu būti čia, kad visa gamyba vyktų sklandžiai.

– Taigi, jums nepakako procesų kontroliuoti iš Danijos?

– Tomis dienomis ne, ir mes su žmona nusprendėme kraustytis į Lietuvą. Mano žmona dirba tekstilės pramonėje, tad jai taip pat buvo darbo Lietuvoje. Tik atvykę nesiėmėme savo verslo, o toliau dirbome su gamintojų tinklu. Savo gamybos pajėgumus įsteigėme 2000 m.

– Kaip jūs dabar vertinate Lietuvą Europos kontekste?

– Lietuva turi daug ką pasiūlyti kaip vieta gyvenimui ir darbui. Kalbėdamas iš savo patirties, turiu pasakyti, kad čia, Vilniuje, aš turiu prieigą prie visko, ko man reikia: gerai išsilavinusių žmonių, stiprios darbo rinkos, resursų. Nors mes susidūrėme su iššūkiais prieškriziniu laikotarpiu, kai daug žmonių paliko šalį, tačiau vėliau padėtis stabilizavosi. Tiesą sakant, didžioji dalis darbuotojų, kuriuos įdarbinome 2000 m., tebedirba su mumis: ir dabar mūsų vyriausias technikos vadovas yra jaunas inžinierius, kurį pasamdžiau prieš 10 metų. Jis užaugo mūsų bendrovėje.

– Kiek dabar turite darbuotojų?

– Apie 80, be to, šiemet įsteigėme ir antrinę įmonę JAV, imamės plėtros. Dirbame dviejuose kontinentuose, nes turime tarptautinių užsakovų ir norime turėti kuo daugiau galimybių tiekti jiems produkciją.

– Galbūt jums dabar trūksta kompetentingų darbuotojų?

– Ne, esu visiškai laimingas. Aišku, labai nuliūsčiau, jei iš Lietuvoje prasidėtų nauja emigracijos banga. Žinau, kad buvo kalbų, jog studijas baigę jaunuoliai išvyksta iš Lietuvos, tačiau šis procesas vyksta daugelyje šalių, jauni žmonės išvyksta ir iš Danijos. Galbūt tai yra geras dalykas, jeigu jie sugrįš su naujomis idėjomis, patirtimis ir t. t.

– Su kokiais iššūkiais susiduriate Lietuvoje?

– Na, mes neprekiaujame savo produkcija Lietuvoje, o ją tik eksportuojame, tad, manau, šiuo klausimu mums pasisekė.

Nors nesusiduriu su daug iššūkių savo verslo srityje, kaip Danijos prekybos rūmų pirmininkas ir Baltijos įmonių valdymo instituto absolventas (Angl. Baltic institute of corporate governance) turiu pastebėti štai ką: neseniai buvau pakviestas į apskrito stalo diskusiją Prezidentūroje dėl nuolatinės narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (angl. OECD arba Organisation for Economic Co-operation and Development, kurioje šiuo metu Lietuva nėra visateisė narė, tokį statusą iš Baltijos šalių turi tik Estija – DELFI). Sekiau vykusias diskusijas ir, deja, nė vienas iš dabartinės Vyriausybės narių renginyje nedalyvavo, nors buvo pakviesti. Man tai buvo liūdna ir keista, nes parodo dabartinės Vyriausybės požiūrį į narystę šioje organizacijoje, kas Lietuvai galėtų atnešti daug naudos. Taip pat man liūdna, kad iš valstybinių įmonių vadovybės dabar palaipsniui yra šalinami atsakingi ir geri vadovai. Manau, tai yra bloga praktika.

– Kaip vertinate Lietuvoje teikiamas paslaugas?

– Lietuvą galiu vertinti ir kaip pramonės įmonės vadovas, ir kaip šeimos, ilgą laiką gyvenančios šioje šalyje, atstovas. Iš šeimos perspektyvų, galiu pasakyti, kad Lietuva turi daug ką pasiūlyti: viskas šioje šalyje veikia. Pavyzdžiui, švietimo sritis. Na, šioje srityje mums pasisekė kiek labiau, nes mes esame vieni iš Tarptautinės Vilniaus mokyklos įkūrėjų, tačiau ir mūsų jauna vadybos specialistų komanda taip pat yra labai patenkinta, jų manymu, šalyje daug kas žymiai pagerėjo.

– O kaip sveikatos apsaugos, mokesčių sistemos?

– Turiu labai aiškią nuomonę: mokesčių tarifai Lietuvoje yra visiškai sąžiningi, išskyrus mokesčius „Sodrai“. Ji neduoda žmonėms tiek vertės, už kiek žmonės suneša jai pinigų, tad, manau, šioje srityje yra kur padirbėti. Pelno ir vartojimo mokesčiai yra visiškai sąžiningi.

Kalbant apie sveikatos apsaugos sistemą, man prieš metus labai sėkmingai valstybinėje Lazdynų ligoninėje buvo atlikta stuburo operacija. Chirurgų darbas man padarė įspūdį.

– Ar jums teko susidurti su situacija, kai buvote paprašytas duoti kyšį?

– Ne, niekada. Manau, kad man pasisekė ir dėl to, kad mūsų verslo sritis neatrodo tokia „seksuali“ kaip alkoholio, tabako, naftos ar kiti verslai. Mūsų įmonės veikla yra labiau konservatyvi ir tiekėjų grandinėje nėra jokios galimybės pradėti kalbą apie kokią nors korupciją.

– Ar jūs kada nors gailėjotės, kad pasirinkote Lietuvą gyvenimui?

– Ne, niekada, Lietuva yra puiki vieta gyvenimui. Panašios nuomonės laikosi ir didžioji dalis danų bendruomenės Lietuvoje, mums čia tikrai gera. Visą laiką gyvenau Vilniuje. Žinoma, norėčiau, kad visos skylės asfalte būtų užlopytos, tačiau, manau, laikui bėgant situacija tik gerės.

– Teko girdėti nuomonių, kad Lietuvoje viskas atrodo palyginti gerai, tačiau žmonių pajamos yra labai mažos, dėl to jiems net maisto kainos atrodo per didelės. Ar jums susidarė toks įspūdis?

– Šiuo klausimu turiu pasakyti štai ką: visiškai nelogiška, kad Lietuvoje mažos kvalifikacijos darbuotojai, pavyzdžiui, atliekantys paprastus surinkimo darbus gamybos grandinėje, mūsų įmonėje dažniausiai tai yra vidutinio amžiaus moterys dirbusios ir sovietinėse gamyklose, žiemos metu turi atiduoti žymią dalį savo algos už šildymą. Nors mūsų įmonėje jos uždirba pakankamai neblogai ir gauna žymiai daugiau nei minimalų atlyginimą, tačiau žiemos mėnesiais matau, kad žmonės išgyvena dėl sąskaitų už šildymą. Čia nėra jokio balanso ir tai yra nesąžininga. Tad, tiek miestų, tiek valstybės vadovai turėtų daugiau dėmesio kreipti į energijos išteklių naudojimo efektyvumą.

– Ką jūs galėtumėte įvardinti kaip pagrindinę permainą per pastaruosius 20 metų?

– Kalbant atvirai, dabar matau kur kas daugiau šypsenų nei mačiau prieš dešimtmetį. Žinoma, prieš dešimtmetį čia vyko permainos, gyventojai išgyveno depresiją, vyresni žmonės jautėsi palikti užribyje, tačiau tuomet jie džiaugėsi dėl didesnių galimybių savo vaikams ir anūkams.

– Ar planuojate Lietuvoje likti ilgam?

– Manau, taip. Čia yra mūsų verslas, turime veiklos su Tarptautine Vilniaus mokykla, taigi, turime įsipareigojimų čia ir nėra jokių konkrečių planų išvykti.

– Ačiū jums už pokalbį.

Komentarai (1)