Istorijos profesorius, šiuolaikinio arabų pasaulio specialistas, daugybės knygų autorius Pierre Vermeren „Le Figaro“ puslapiuose dalinosi savo įžvalgomis apie tai, kas dabar vyksta Egipte.

„Masinės žudynės rugpjūčio 14 dieną ir komendanto valandos įvedimas gimdo nuogąstavimus apie tai, kad čia gali prasidėti pilietinis karas, – teigia specialistas. – Įvykius Egipte, didžiausioje arabiškoje šalyje su didžiausiu gyventojų skaičiumi, ideologizuota istorija, galima vadinti antru revoliucinio proceso, pradėto 2011 metais, aktu. O didžiosios revoliucijos visada buvo sudėtingi ir prievarta perpildyti procesai, kurie pakeliui į naują pasaulį suėda savo vaikus“.

„XX amžiuje arabiškas ir musulmoniškas pasaulis pažino iki tol nebūtas transformacijas: perėjimą prie nacionalinių valstybių, visuomenės militarizavimo, dekolonizacijos, ideologinio vienijimosi arabiško nacionalizmo pagrindu, naujų ekonominių struktūrų, pasitraukimą nuo patriarchato, – tęsia istorikas. – Šaltojo karo metais Vakarai palaikė arabiškas monarchijas, Maskva – karines respublikas. Egipte Vakarai palaikė karalių Faruką, o paskui Egipto Respubliką“.

„Po 1979 metų islamo revoliucijos Irane amerikiečiai susigriebė ir ėmė palaikyti valdančius islamiškus judėjimus. Prireikė dešimtmečio, kad iliuzijos išsisklaidytų. Iš savo pusės Musulmonų brolija nenuilstamai kartojo, kad islamas yra neišvengiama alternatyva autoritarinėms vyriausybėms, – teigia specialistas. – Reikia pastebėti, kad pagal savo sudėtį arabų visuomenės niekuomet nebuvo monochroniškos. Islamistus rėmė apie trečdalis žmonių – ne daugiau. Tačiau remiami vyriausybių, finansuojami Persijos įlankos monarchijų islamistai sugebėjo sukurti savo struktūras – tai jie padarė veikdami mokyklose, televizijos pagalba bei mečetėse. Diktatūros sąlygomis islamizmas tampa alternatyva“. 

„Arabų šalys sugebėjo išgyventi, balansuodamos tarp turizmo, tarptautinių kino korporacijų užsakymų, radikaliojo islamo atstovų mokymų, nacionalizmo, valstybės ir socialinio Musulmonų brolijos darbo. Padidėjo migrantų srautai į Vakarus, taip sukėlę dar didesnius ideologinius ir socialinius prieštaravimus. Pasaulinė ekonominė krizė nepasigailėjo trapių ekonomikų, neturinčių naftos resursų atramos. Neturtingieji visuomenės sluoksniai, mažumos, liberalai ir jaunimas susivienijo revoliuciniame polėkyje. Islamistai rinko balsus savo organizuotumo, finansavimo iš užsienio ir mažo rinkėjų aktyvumo dėka. Tačiau jie nesugebėjo įvykdyti duotų pažadų, konstituciniai projektai nebuvo realizuoti, ekonominė krizė gilėjo. Musulmonų brolija nesugebėjo suvaldyti ekonomikos“.

„Žmonės vėl ėmė reikalauti pagarbos ir žmogaus teisių gynimo, duonos, laisvo žodžio teisės, teisingumo, teisės į mokslą ir darbą, o taip pat baigti kankinimus ir savivalę, panaikinti valdžios autoritarizmą, surengti laisvus rinkimus, suteikti teises mažumoms. Niekada anksčiau arabiškuose kraštuose klausimai apie religiją ir sekuliarizmą nebuvo aptariami taip plačiai. Tunise ir Egipte žiniasklaida įgijo laisvę. Revoliucija užvaldė protus. Hegemoniška Musulmonų brolijos valdymo praktika buvo diskredituota. Iš čia kyla toks aistrų pliūpsnis“, – teigia autorius. 

„Nei Egipto kariuomenė, nei Musulmonų brolija nesugebės valdyti valstybės, gyvenančios revoliucinėmis nuotaikomis. Arabų revoliucija tik prasideda. Ir tik grįžimas pagreitinta tvarka prie rinkimų kalendoriaus leistų tikėtis, kad vis ar galima išvengti blogiausio ir išgelbėti ten gyvenančius koptus“, – rašo specialistas.

Komentarai (13)