Da­bar­ti­nia­me pa­sau­ly­je daug pa­pras­čiau kal­bė­tis, ben­drau­ti, pa­žin­ti. Ta­­čiau su­si­kal­bė­ti ir su­pras­ti vie­nam ki­tą – nė kiek ne leng­viau, nei gū­džiais vi­dur­am­žiais. Mi­tai ir ste­reo­ti­pai vis dar truk­do įgy­ven­din­ti vi­sų gro­žio kon­kur­sų da­ly­vių sva­jo­nę – tai­ką pa­sau­ly­je.

Por­ta­las steng­sis į­neš­ti sa­vo ma­žą in­dė­lį į ki­to­kių kul­tū­rų pa­ži­ni­mą ir su­pra­ti­mą.

„Penki islamo stulpai“ – taip vadinamos penkios pagrindinės pareigos, kurių turi laikytis kiekvienas doras musulmonas. Šiame straipsnyje jos apžvelgiamos, o gale aprašomas ir džihadas – daugelio nemusulumonų vakariečių dažnai neteisingai suprantama praktika.

Turinys

1. Shahadah (شَهادة): tikėjimo liudijimas

   Tai straipsnelis apie pagrindinį tikėjimo teiginį, apimantį svarbiausias musulmonų tikėjimo tiesas.

2. Salat: kasdienės maldos

   Tai straipsnelis apie Salat, privalomas musulumonų maldas, atliekamas kasdien penkis kartus.

3. Zakiatas: labdara

   Tai straipsnelis apie Zakat, tai yra privalomą nustatytos turto dalies davimą labdarai.

4. Sawm: pasninkas

   Šioje dalyje apžvelgiamas Sawm, tai yra, pasninkavimas. Paaiškinama, kodėl musulmonai privalo pasninkauti ir kodėl tai reiškia daugiau, nei vien maisto atsisakymą.

5. Hajj: piligriminė kelionė į Meką

   Šioje dalyje aprašomas Hajj (hadžas) – šventojo Mekos miesto aplankymas ir ten vykstantys ritualai

6. Ką iš tiesų „Džihadas“ reiškia musulmonams?

Shahadah

„Nėra kito Dievo, tik Allahas, ir Mahometas yra jo pranašas.“

Tai pagrindinis islamo tikėjimo teiginys: niekas, kas negali nuoširdžiai jo pasakyti, nėra musulmonas.

Kai musulmonas tai sako, jis teigia:

• Kad Allahas yra vienintelis Dievas ir kad Mahometas yra jo pranašas
• Kad jie asmeniškai priima tai kaip tiesą
• Kad jie laikysis visų islamo nurodymų

Shahadah yra pirmasis iš penkių islamo bokštų.

Tapimas musulmonu

Kad taptum musulmonu, tereikia tris kartus liudininkų akivaizdoje pakartoti šį teiginį.

Musulmonas turi šį teiginį sakyti garsiai, visiškai nuoširdžiai, visiškai suprasdamas jo prasmę.

لَا إِلٰهَ إِلَّا الله مُحَمَّدٌ رَسُولُ الله

Ashhadu Alla Ilaha Illa Allah Wa Ashhadu Anna Muhammad Rasulu Allah

Shahadah frazės transliteracija iš arabų kalbos

Shahadah yra parašytas arabų kalba ant Saudo Arabijos, valstybės, kurioje yra švenčiausios islamo vietos, vėliavos.

Salat

Salat yra musulmonų maldos, kurias kasdien kiekvienam musulmonui privalu atlikti 5 kartus. Tai antrasis iš penkių islamo bokštų.

Dievas nurodė musulmonams melstis penkis kartus per dieną:

• Salat al-fajr: auštant, prieš patekant saulei
• Salat al-zuhr: vidurdienį, saulei perkopus aukščiausią tašką
• Salat al-'asr: vėlyvą popietę
• Salat al-maghrib: iškart po saulės laidos
• Salat al-'isha: tarp saulėlydžio ir vidurnakčio

Visi musulmonai stengiasi tai atlikti. Musulmonų vaikai nuo septynių metų skatinami melstis.

Maldos nustato dienos ritmą

Šis maldų tvarkaraštis sudaro musulmonų dienos struktūrą.

Islamiškuose kraštuose viešas kvietimas maldoms iš mečečių nustato dienos ritmą visiems gyventojams, ne tik musulmonams.

Visuotinis musulmoniškas ritualas

Maldos ritualą, kuriam jau daugiau, nei 1400 metų, penkis kartus per dieną kartojama šimtai milijonų žmonių visame pasaulyje.

Jis ne tik itin dvasingas, bet ir sujungia kiekvieną musulmoną su visais kitais, atliekančiais tai visame pasaulyje ir visais, kurie tarė tuos pačius žodžius ir atliko tuos pačius judesius skirtingu laiku per visą islamo istoriją.

Maldos kūnui, protui ir sielai

Nustatytos maldos nėra vien frazės, kurias reikai ištarti.

Maldos musulmonui reiškia proto, sielos ir kūno apjungimą garbinime; todėl musulmonai melsdamiesi atlieka nustatytus judesius, palydinčius maldos žodžius.

Musulmonai prieš maldą atitinkamai nusiteikia; atideda į šoną kasdienius rūpesčiusir mintis, kad galėtų susikoncentruoti vien tik į Dievą.

Jei musulmonas meldžiasi tinkamai nenusiteikęs, tai tolygu nesimeldimui.

Vargas tiems, kas meldžiasi, bet maldos nesuvokia, ar meldžiasi tik dėl žmonių akių

Qur'an 107:4-6

Musulmonai nesimeldžia Dievo naudai

Musulmonai nesimeldžia Allaho naudai.

Allahui žmonių maldų nereikia, nes jam iš viso nieko nereikia.

Musulmonai meldžiasi, nes Dievas liepė jiems taip daryti ir dėl to, kad tiki, jog taip darydami, gaus didelių malonių.

Musulmonai meldžiasi tiesiogiai Dievui

Musulmonas meldžiasi, lyg stovėdami Allaho akivaizdoje.

Ritualinėje maldoje kiekvienas musulmonas yra tiesiogiai susijęs su Allahu. Kunigo tarpininkavimo nereikia. (Nors mečetėse yra maldos vadovas – imamas, – jis nėra kunigas, o tiesiog žmogus, išmanantis islamą.)

Malda mečetėje

Musulmonai gali melstis bet kur, bet ypač gerai melstis su kitais mečetėje.

Meldimasis susirinkus drauge padeda musulmonams suvokti, kad visa žmonija yra viena ir kad Allaho akivaizdoje visi lygūs.

Ritualinis prausimasis

Musulmonai prieš maldą privalo būti švarūs. Jie tai pasiekia, atlikdami ritualinį apsiprausimą, wudhu. Mečetėse yra prausimosi patalpos.

Zakat

Zakat yra privalomas nustatytos turto dalies davimas labdarai. Tai laikoma garbinimo ir savęs apvalymo būdu. Zakat yra trečiasis islamo bokštas.

Labdaringos dovanos, teikiamos iš gerumo ar dosnumo, nelaikomus zakiatu, – jis yra sistemingas 2,5 % savo turto teikimas vargšų naudai.

Zakiato nauda, be pagalbos vargšams yra:

• Paklusimas Dievui
• Padeda žmogui suvokti, kad viskas ateina nuo Dievo skolon ir iš tiesų mums niekas nepriklauso
  • O kadangi mirę negalime su savimi nieko pasiimti, nereikia prie to prisirišti
• Pripažinimas, kad mūsų turtas ar skurdas yra Dievo pasirinkimas
  • Taigi, turime padėti tiems, kas buvo išrinkti būti neturtingi
• Savidisciplinos mokymasis
• Išsilaisvinimas nuo meilės turtams ir gobšumo
• Išsilaisvinimas nuo meilės pinigams
• Išsilaisvinimas nuo meilės sau
• Sąžiningas elgesys

2,5 % dalis taikoma tik pinigams, auksui ir sidabrui, bei verslo prekėms. Skirtinga dalis taikoma ūkio produkcijai, iškasenoms ir gyvuliams.

Sawm

Sawm yra pasninkas. Tai ketvirtasis iš penkių islamo bokštų.

Musulmonai privalo pasninkauti per Ramadaną, devintąjį musulmonų kalendoriaus mėnesį.

Per 29/30 Ramadano dienų, visi suaugę musulmonai nuo saulėtekio iki saulėlydžio privalo atsisakyti šių dalykų:

• Bet kokio maisto ar gėrimo
• Rūkymo, įskaitant ir pasyvų rūkymą
• Lytinių santykių

Musulmonai, kurie fiziškai ar psichologiškai blogai jaučiasi, nuo kai kurių draudimų gali būti atleisti, kaip ir jaunesni, nei dvylikos metų, labai seni, nėščiosios, maitinančios krūtimi, vykstant menstruacijoms ar keliaujant.

Jei suaugęs dėl aukščiau paminėtų priežasčių nepasninkauja, turėtų pamėginti pasninkauti vėliau arba vietoje to paaukoti skurstantiems.

Musulmonai per Ramadano mėnesį atsisako ne tik fizinių dalykų. Jie taip pat turi vengti blogų minčių ir poelgių.

Yra daug gerų priežasčių pasninkui, tarp kurių:

• Paklusimas Dievui
• Savidisciplinos išmokimas
• Dvasinis sustiprėjimas
• Dievo dovanų įvertinimas
• Kenčiančiųjų vargšų supratimas ir užuojautos jiems ugdymas
• Labdaros ir dosnumo vertės suvokimas
• Padėka Šventajam Koranui, kuris pirmą kartą buvo paskelbtas Ramadano mėnesį
• Bendrystės su kitais musulmonais dalinimasis

Valgymas per Ramadaną

Per Ramadaną daugelis musulmonų prieš pat aušrą stengiasi suvalgyti didelį suhur.

Saulei nusileidus, dauguma musulmonų, sekdami Pranašo Mohameto pavyzdžiu, prieš imdamiesi įprasto maisto, nutraukia ar atveria pasninką datulėmis arba vandeniu.

Vakaro valgiai per Ramadaną yra proga susirinkti šeimai ir bendruomenei.

Eid ul-Fitr

Ramadano mėnuo baigiamas Eid ul-Fitr švente. Ji pažymima pasipuošimu ir ėjimu į mečetę melstis, bei vizitais pas šeimos narius ir draugus šventiniams pietums.

Ramadanas ir Vakarų kalendorius

Kadangi islame naudojamas Mėnulio kalendorius, Ramadano mėnuo kasmet vyksta maždaug 11 dienų anksčiau, todėl vakarietiškame kalendoriuje nėra laiko, siejamo su Ramadanu.

Hajj

Kasmet visų etninių grupių, odos spalvos, socialinio statuso ir kultūrų musulmonai susirenka Mekoje ir atsistoja prieš Kaaba drauge šlovinti Allahą.

Švenčiausia islamo religijos vieta pranašo Mohameto gimtajame Mekos mieste – Kaaba šventykla

Tai ritualas, skirtas tvirtinti islamiškos brolijos ir seserijos ryšius, parodant, kad visi lygūs prieš Allahą.

Hadžas leidžia pajusti tikrąją žemiškojo ir pomirtinio gyvenimo svarbą, nutrindamas visus socialinio statuso, turto ir garbės ženklus. Hadže visi išties lygūs.

Hajji ar kitaip, piligrimai dėvi paprastus baltus drabužius (ihram). Per hadžą piligrimai atlieka garbinimo aktus ir atnaujina pasaulio prasmės pojūtį.

Meka yra šventa vieta visiems musulmonams. Ji tokia šventa, kad nemusulmonams neleidžiama į jį nė kojos kelti.

Musulmonams Hadžas yra penktasis ir paskutinis islamo bokštas. Jis vyksta Dhul Hijjah mėnesį, kuris yra dvyliktasis islamiškojo Mėnulio kalendoriaus mėnuo. Tai kelionė, kurią kiekvienas suaugęs musulmonas privalo atlikti bent kartą per gyvenimą, jei išgali ir fiziškai pajėgia.

Hajj istorija

Prieš keturis tūkstančius metų Mekos slėnis buvo sausa ir neapgyventa vieta.

Musulmonai tiki, kad pranašui Ibrahim (Abraham) buvo nurodyta atsigabenti savo žmoną, Hajira (Hagar) ir jų vaiką Is'mail iš Palestinos į Arabiją, kad apsaugotų nuo pirmosios Ibrahimo žmonos Sarah'os pavydo.

Allahas liepė pranašui Ibrahimui išvykti ir jis taip padarė, pasiėmęs tik kiek maisto ir vandens. Tačiau atsargos greitai baigėsi ir po kelių dienų Hajira ir Is'mail kentė nuo alkio ir troškulio.

Apimta nevilties Hajira bėgo ant dviejų kalvų, Safa ir Marwa, bandydama įžvelgti kur pagalbos. Galiausiai ji susmuko šalia Is'mailo ir meldė Allahą išlaisvinimo.

Is'mailas treptelėjo į žemę ir ištryško šaltinis. Hajira ir Is'mailas buvo išgelbėti. Dabar jie turėjo vandens šaltinį ir galėjo mainyti vandenį į maistą ir reikmenis su klajojančiais piemenimis.

Netrukus pranašas Ibrahimas grįžo iš Palestinos aplankyti šeimos ir buvo nustebęs, kad jie turi pelningą šaltinį.

Pranašui Ibrahimui Allahas liepė pastatyti jam skirtą šventyklą. Ibrahimas ir Is'mailas surentė nedidelį akmeninį statinį – Kaaba'ą, kitaip Kubą – kuris turėjo būti visų, trokštančių sustiprinti savo tikėjimą Allahu, susirinkimo vieta.

Ilgainiui Is'mailas buvo palaimintas pranašystės dovana ir perdavė dykumos klajokliams nusilenkimo Allahui žinią.

Po daugelio amžių dėl patikimo vandens šaltinio Zam Zam, Meka tapo klestinčiu miestu.

Laikui bėgant, žmonės persiėmė politeistinėmis idėjomis ir ėmė garbinti dvasias ir daug skirtingų dievų. Pranašo Ibrahimo šventykla buvo naudojama stabų saugojimui.

Po daugelio metų Allahas tarė Pranašui Mahometui, kad šis turėtų atstatyti Kaaba'ą vien Allaho garbinimui.

628 m. pranašas Mahometas leidosi į kelionę su 1400 savo pasekėjų. Tai buvo pirmoji islamo piligriminė kelionė, ir atkūrė pranašo Ibrahimo religines tradicijas.

Kelionės į Meką vadovas

Geriausia keliauti neapsikrovus, tad imkite tik būtiniausius daiktus.

Daugelis piligrimų skrenda į Jeddah ir tada į Meką važiuoja autobusu.

Atvykus į Meką, galima atlikti du ritualus; mažąją piligrimystę, arba umra'ą ir pagrindinę piligrimystę, arba hadžą.

Umra yra papildoma, pasirinktinė piligrimystė ir nelaikoma bent kartą kartą gyvenime privalomu atlikti hadžu. Nors ten atliekami kai kurie hadžo ritualai, jie yra sutrumpinti ir jų yra mažiau.

Dauguma atlikti hadžo atvykusių piligrimų, likus kelioms dienoms iki jo pradžios, iš pradžių atlieka umra'ą. Hadžo ir umra'os apjungimas vadinamasHajji-Tamattu.

Buvimas švariu

Piligrimystės ritualų atlikimui reikia būti ihram, kas yra speciali ritualinio švarumo būsena.

Tai atliekama, padarius intencijos pareiškimą, vilkint specialius baltus rūbus (kurie irgi vadinami ihram) bei laikantis žemiau nurodytų taisyklių.

Hadžą atliekantis žmogus negali:

• Turėti šeimyninių santykių
• Skustis barzdos kirptis plaukų ar karpytis nagų
• Naudoti odekoloną ar kvapiuosius aliejus
• Bet ką medžioti ar žudyti
• Muštis ar ginčytis.
• Moterys neprivalo dengtis savo veidą, net jei šalyje iš kurios atvyko, tai darytų.
• Vyrams nevalia vilkėti rūbų su siūlėmis ar mazgais.
• Maudymasis leidžiamas, tačiau kvapūs muilai draudžiami.

Umra

Hadžas yra tikroji piligrimystė – kelionė, kurioje reikia atlikti tam tikrus ritualus.

Ji prasideda visai šalia Mekos ribos vietoje, vadinamoje Miqat, arba hadžo įžanginėje stotelėje.

Tenai prausiamasi, užsivelkamas ihramas (specialus baltas apdaras), atliekama Umra'os intencija ir pradedama kalbėti Talbiya Du'a (malda).

Štai esu tavo tarnystei, o Allahe, esu tavo tarnystei! Tu neturi partnerio. Štai esu tavo tarnystei. Visos maldos ir palaiminimai priklauso tau. Visa tau priklauso ir neturi partnerio.

Talbiya Du'a

Tada einama prie Masjid al Haram, einama apie Kaaba'ą septynis kartus, kartojant du'as ir maldas. Tai vadinama Tawaf. Po to reikėtų gurkštelėti Zam Zam vandens.

Zam Zam vanduo yra vanduo iš Zam Zam šaltinio, šventojo šaltinio, atsivėrusio dykumoje, kad išgelbėtų Hajira'ą ir Is'mailą nuo troškulio mirties.

Tada einama keliu tarp Safa ir Marwa kalvų pirmyn ir atgal septynis kartus.

Taip užbaigiama hadžo ritualo umra dalis ir kai kurie ihramo draudimai panaikinami.

Hadžas

Atliekama hadžo intencija ir vėl užsivelkami ihramo apdarai.

8 Dhul Hijjah dieną (data islamo kalendoriuje) keliaujama į Mina'ą ir liekama ten iki kito ryto Fajr (aušros).

Tada keliaujama į Arafato slėnį ir lauke garbinamas Allahas. Arabijos karštis vidudienį duoda užuominą, kaip atrodys Paskutiniojo teismo diena.

Tos dienos gale keliaujama į Muzdalifa nakčiai. Pakeliui surenkami 49 ar 70mažų akmenukų kitai dienai.

Ryte grįžtama į Mina'ą ir mėtomi akmenys į stulpus, vadinamus Jamraat. Jie simbolizuoja velnią. Po to atliekamas aukojimas Qurbani, kai papjaunamas ėriukas arba avis ir mėsa padalinama vargšams. Po to nuskutamos vyrų galvos, o moterys nusikerpa plaukų sruogą.

Tada grįžtama į Meką ir atliekamas Tawaf (tai yra ėjimo apie Ka'aba'ą septynis kartus ritualas). Tada grįžtama į Mina'ą 3 ar 4 dienoms, kasdien mėtant akmenis į stulpus.

Galiausiai dvyliktą Dhul Hijjah mėnesio dieną Masjid-al Harame atliekamas atsisveikinimo Tawaf, prašoma Allaho atleidimo, daroma du'a ir hadžas yra baigtas.

Daug žmonių dar eina į Pranašo mečetę Medinoje, bet tai yra pasirinktinė kelionė.

Atlikęs hadžą vyras vadinamas hadži, o moteris – hadža.

Hadžo pabaigoje musulmonai iš viso pasaulio švenčia Eid ul Adha arba aukojimo šventę.

Šia švente paminimas pranašo Ibrahimo paklusnumas, kai jam buvo įsakyta paaukoti sūnų Is'mailą.

Ibrahimas įrodė meilę ir atsidavimą Allahui, parodydamas savo pasirengimą paaukoti savo mylimą sūnų, jei Allahas to panorėtų. Galiausiai Ibrahimui neteko nužudyti sūnaus, nes Allahas suteikė jam aviną paaukoti vietoje sūnaus.

Ką iš tiesų „Džihadas“ reiškia musulmonams?

„Džihadas“ yra sudėtingas terminas – ir koncepcija, iliustruojanti islamo ir Vakarų gilią nesusikalbėjimo bedugnę. Kiekvienoje iš šių bendruomenių yra laikančių džihadą civilizacijų susidūrimu – ir atitinkamai elgiasi. Tačiau džihadas daugumai islamo mokytojų ir musulmonų reiškia „įdėtas pastangas“, ir tai yra kuo įvairiausia veikla.

Maher Hathout, Jihad vs. Terrorism autorius, įsitikinęs, kad yra dvejopa būtinybė išaiškinti džihadą. „Pirmiausia, pasirodė, kad visi apibūdina mus, išskyrus mus pačius ir džihadą apibūdina visi, išskyrus musulmonus,“ sakė jis. „Antra, pastebėjau, kad kai kurie musulmonai turi nuvalyti dulkes, atnaujinti supratimą apie džihadą, vardan jų pačių tikėjimo aiškumo ir supratimo. Todėl knygą padariau labai pažodinę. Stengiausi naudoti posmus iš Korano, iš Pranašo darbų… Žinoma, ten yra ir asmeninės nuomonės, tačiau pagrindas yra teksto citatos.“

Hathoutas daro išvadą, kad džihadas, kaip jis pavaizduotas Korane, nėra tiesiog viena koncepcija.

„Tai visas diapazonas veiklų, kurios visos remiasi arabiško žodžio, reiškiančio „įdėtas pastangas“, reikšmėmis. Korane tai projektuojama, kaip dedamos pastangos pakeisti save, ir tik ypatingose situacijose fiziškai priešintis priespaudai, jei tai vienintelis būdas.“

Kuris džihadas?

Džihado, kaip stengimosi save tobulinti koncepcija tarp netikinčiųjų menkai žinoma. Tačiau Noha Aboulmagd-Forster, mokanti arabų kalbos Čikagos universiteto Vidurio rytų studijų centre, pabrėžia, kad tai labiausiai paplitusi termino interpretacija.

„Dažniausiai musulmonai, „žmonės iš gatvės“ teigia, kad sunkiausias yra sielos džihadas,“ sakė ji. „Didžiausia bėda nėra tavo priešai, bet tu pats.“

Nors vidinės pastangos yra viena iš džihado prasmių, daugelis kitų akivaizdžiai naudoja jį, apibūdindami išorės priešus. Čia koncepciją pastebi kiti tikėjimai.

„Religine prasme, džihadas yra visų pastangų dėjimas teisingumo išlaikymui ir gynimui,“ sakė šeichas Jaafar Idris iš Saudo Arabijos ambasados. Idris paaiškino, kad yra dvi džihado rūšys, nes yra dvi teisingumo pažeidimo rūšys: džihadas žodžiais prieš neteisingą tikėjimą ir džihadas kardu prieš neteisybės pasireiškimus. „Pirmasis yra pagrindinis ir nuolatinis džihadas,“ sakė Idris. „Jis buvo paminėtas Korane pačioje islamo istorijos pradžioje, tuo laiku, kai musulmonai buvo silpni ir ir netgi persekiojami. Dievas tarė savo Pranašui, „Nepaklusk kafirams (atmetantiems tiesą), bet vykdyk džihadą (Koranu) prieš juos.“

[25:52]

Kardo džihadas

Bet būtent kardo džihadas sulaukia pasaulio dėmesio liūto dalies. Koncepcija radosi, kai pirmuosius musulmonus iš jų žemių ėmė vyti priešai, sakė Idris, ir iš pradžių buvo duotas leidimas, o vėliau ir Dievas įsakė kovoti su tais priešais. Bet Idris pabrėžia, kad jiems nebuvo leista kovoti su netikėliais ar atmetančiais tikėjimą – tik su įsiveržėliais. Idris cituoja šias eilutes:

„Dievas nedraudžia tau būti geru ir elgtis teisingai su nemusulmonais, nekovojančiais su tavimi dėl religijos, ir nestumiančiais tavęs iš tavo žemės. Allahas tik draudžia taip elgtis su kovojančiais prieš tave dėl tavo religijos ir varančiais tave iš namų, ir su atėjusiais padėti tiems, kurie tave varo ir skatinančiais su jais susidraugauti. Bet kas, kas su jais susidraugaus (ir bus jų sąjungininkas) yra įstatymo laužytojai.“

[60:8-9]

Hathoutas priduria: „Visiškai aišku, kad jei yra koks nors kitas konflikto sprendimo būdas, nei prievarta, jis turėtų ir būti naudojamas, nepaisant nieko.“

Nors taip parašyta Korane, tačiau neina išvengti smurtinio konteksto, kuriame kai kurie ekstremistai atlieka tai, ką jie laiko džihadu. Atsiliepdami į džihado kvietimą, kovotojai palieka savo šalis ir kaunasi Afganistane, Irake ir kitur. Teroristų grupės pasisavina terminą ir po jo ženklu vykdo savo veiklą.

Vienas iš daugelio Al-džihado (dar vadinamo islamo džihadu ir egiptietišku islamo džihadu) pavyzdžių, tai grupė, atsakinga už 1981 m. įvykdytą Egipto prezidento Anwaro Sadato nužudymą, ir Egipto vyriausybės nuvertimą, islamo valstybės įsteigimą ir atakas prieš JAV ir Izraelio interesus. Ši grupė susijungė su Osamos bin Ladeno al Qaeda organizacija, dar vienu teroristiniu padaliniu, pasitelkusiu džihado kalbą.

Hathoutas pažymi, kad ekstremistinės islamo grupuotės, kaip ir kitose religijose, seniai naudoja religijos filosofiją savo veiksmų pateisinimui. „Iš tiesų tai technologijos įtaka, kai nedaug žmonių gali padaryti didelę žalą ir žinią apie tuos veiksmus plačiai paskelbti, taip sulaukdami didesnio dėmesio.“

„Kategoriškai parašyta, aiškia arabų kalba, kad kautis reikia tik su kariaujančiais,“ tęsė Hathout. „Negalima skriausti civilių, vaikų ar netgi ardyti infrastruktūros. Kol tai nedaroma, tol nenusižengiama. Tai riba. Mane pribloškė skirtumas tarp to, kas rašoma Korane ir ką sako kai kurie apsišaukėliai ekspertai ir ką sako kiti musulmonai. Norėjau išaiškinti, cituodamas didžiausią musulmonų autoritetą (Koraną).“

Tačiau Koraną savais tikslais cituoja ir ekstremistai. „Rytuose ekstremistai, siekdami savo tikslų, sutrumpina posmus, kalbančius apie konfliktų valdymo taisykles, ištraukia juos iš konteksto savo veiklos pateisinimui, neapykantos skleidimui ir kovotojų verbavimui,“ sakė Hathout.

„Abi pusės pakreipdavo tekstą ir naudojo jį ne kontekste, kad pateisintų savo tikslus,“ sakė jis. „Reikia, kad prabiltų musulmonai ir pasakytų „pažvelkime į autoritetą, į šaltinį.“ Osamos bin ladenai ar bet kuris mažos mečetės imamas gali sakyti, ką tinkami, bet jie nėra įgalioti kalbėti apie džihadą.“

Aboulmagd-Forster regi įdomią paradoksišką koreliaciją tarp to, kaip džihadą apibūdina ekstremalūs politikai islamistai ir kai kurie žmonės, kurie nėra musulmonai. „Jie sutaria dėl (neteisingo) žodžio vartojimo, o tarp jų yra didžiulė milijardinė musulmonų bendruomenė, žmonių, tikrai nemanančių, kad yra kokia nors pareiga eiti ir kovoti su krikščionimis ar žydais.“

Brian Handwerk
news.nationalgeographic.com

Komentarai (14)