JAV ir SSRS 1983 metų lapkritį buvo pavojingai arti karo, rodo garsioji ataskaita, o Šaltojo karo eros nacionalinio saugumo aparatas nepastebėjo daugelio įspėjamų ženklų.

Tą 1983 metų „karo grėsmę“ įžiebė didelio masto JAV karinės pratybos Rytų Europoje „Able Archer“, kurias SSRS palaikė sąjungininkų pasirengimu tikram karui.

Kaip atsakas buvo mobilizuota sovietų kariuomenė.

JAV – SSRS santykiai devintojo dešimtmečio pradžioje smarkiai suprastėjo, bet ekspertai nuo to laiko ginčijasi, kaip arti bedugnės krašto buvo prisiartinę JAV ir sovietai Able Archer metu.

Ar sovietai tikrai manė, kad Able Archer yra pasirengimas smūgiui? Ar intensyvėjanti aukštų SSRS lyderių retorika prieš Able Archer buvo skirta vietiniam naudojimui, ar atspindėjo tikras baimes? Ar 1983 metų sovietų karinė mobilizacija turėjo pasiųsti vidinės ir užsienio politikos žinią, ar tai buvo nuoširdus ruošimasis karui?

O svarbiausia, ar sovietai kada būtų pirmi sudavę smūgį — ir ar jų pasirengimas pirmam smūgiui buvo panašus į tą, kuriam buvo ruošiamasi per Able Archer?

Dabar turime kai kuriuos atsakymus.

Spalio 24 dieną Nacionalinis saugumo archyvas publikavo Prezidento užsienio žvalgybos patarėjų tarybos ataskaitą apie karo grėsmę. 1990 m. studija yra galutinis JAV žvalgybos aparato žodis apie tai, kaip arti karo pasaulis buvo 1983 m., ir ką apie tai žinojo tuomet Amerikos reikalus sprendusieji.

Ataskaitos išvados verčia pašiurpti netgi po 32 metų.

Pasirodo, SSRS tikėjo, kad JAV nori pirmosios suduoti branduolinį smūgį. JAV padarė atvirkščią klaidą ir nemanė, kad sovietai rimtai ruošiasi karui, iš dalies dėl to, kad negalvojo, jog sovietai įsitikinę, kad JAV nori pirmosios suduoti branduolinį smūgį. Dėl to JAV kariuomenės ir žvalgybos vadovai nenutuokė, kad kas neįprasto vyksta per Able Archer pratybas.

Jie žiauriai klydo. Toliau pateikiami pagrindiniai ataskaitos teiginiai.

Sovietų lyderiai ir žvalgybos agentūros manė, kad JAV nori kariauti ir laimėti branduolinį karą.

Devintojo dešimtmečio pradžioje, atsakydami į JAV branduolinį modernizavimąsi, „sovietų analitikai paskaičiavo, kad JAV [naujos kartos balistines raketas] planuoja kaip priemones pirmojo smūgio pajėgoms“. Sovietai taip pat galėjo būti „paskaičiavę, kad NATO nusprendė sumontuoti 600 Pershing II ir sparnuotąsias raketas ne kaip pasipriešinimą jų SS-20 [vidutinio nuotolio raketų] pajėgoms, bet kaip dar vieną žingsnį link galimybės pirmiems smogti pirmąjį smūgį“.

Ataskaitoje dokumentuojama, kaip ši Amerikos pirmo smūgio baimė virto savotišku kenkiančiu stereotipu. 1981 metais KGB formaliai siuntė instrukcijas stebėti galimus NATO pasirengimus karui, pabrėždama, kad „itin svarbu atskleisti konkrečius priešininkų planus ir priemones, susijusias su pasirengimu netikėtai branduolinių raketų atakai prieš SSRS ir kita sovietines šalis.“

Ataskaitoje konstatuojama, kad „KGB bosai panašu, įsitikinę, kad JAV karo planai tikri.“

„KGB karininkai [Maskvoje] sutarė, kad Jungtinės valstijos gali pradėti branduolinę ataką, jei bendras jos stiprumo lygis ženkliai pranoks Sovietų Sąjungos lygį. Ir daugelis sutarė, kad reikalai krypsta šia linkme,“ priduriama ataskaitoje.

Iš tikrųjų JAV niekada nesvarstė pulti pirmoji. Vienu iš labiau nerimą keliančių Able Archer incidento aspektų, ataskaitoje laikoma tai, kad „Sovietų lyderiai, nepaisydami mūsų atviros visuomenės, gali iš esmės neteisingai suprasti JAV strateginius motyvus.“

Sovietai suvokė silpstantys ir manė, kad tikriausiai pralaimėtų branduolinį karą, kurį, kaip buvo įsitikinę, planavo JAV.

Ėmę galvoti galimo branduolinio karo kategorijomis, sovietai pradėjo suvokti, kad laimėti jį šansai menki.

Kaip teigiama ataskaitoje, „Buvo nerimaujama, kad pati vidinė SSRS situacija, bei Maskvos galia R. Europoje nyksta, toliau silpnindama Sovietų galimybę strategiškai konkuruoti su JAV.“

Maskva silpnoje pozicijoje atsidūrė dėl daugelio priežasčių, tarp kurių ir ekonominis lėtėjimas, politiniai neramumai sovietų dominuojamoje Lenkijoje, Pershingų dislokavimas R. Europoje, ir diplomatinės pasekmės dėl 1979 m. sovietų invazijos į Afganistaną.

Įdomu, kad ataskaitoje aprašoma sovietų kompiuterinė sistema, analizuojanti tūkstančius strateginių kintamųjų, taip vertindama Sovietų sąjungos galią, lyginant su JAV. Pranešama, kad sovietų lyderiai būtų svarstę išankstinio smūgio galimybę, jei kompiuteris parodytų, kad Sovietų galia nukrito iki 40% ar žemiau JAV lygio. Prieš Able Archer šis rodiklis siekė 45%.

Sovietai taipogi nusprendė, kad auganti JAV raketų galia leistų pirmuoju smūgiu sunaikinti didžiąją dalį Sovietų branduolinio arsenalo taip, kad antrasis smūgis taptų neefektyvus ar netgi neįmanomas. Kaip grafike iš ataskaitos matosi, priešininkų branduolinio smūgio galimybės kuo toliau, tuo labiau skyrėsi:

Sovietai atsakė, trumpindami antrojo branduolinio smūgio platformų, pavyzdžiui, povandeniniuose ar karo laivuose, nuo kelių valandų iki vos 20 – 30 minučių. Pasak ataskaitos, nuo tada pasiruošimo antrajam branduoliniams smūgiui misijos tapo pagrindiniu sovietų treniruočių taikiniu. Įprastinės ginkluotės srityje, Sovietai ėmė mobilizuoti rezervo karius, siųsti specnazą į R. Europos fronto liniją, ten dislokuoti galinčią šaudyti taktinius branduolinius užtaisus artileriją, ir netgi traktorių fabrikus pertvarkė į tankų gamybai.

Psichologiniu aspektu, Sovietų lyderiams išsivystė paranoja, suvokiant, kad jėgų balansas, apsprendęs visą šalies strategiją, greitai gali nugrimzti praeitin.

Tokiame štai kontekste prasidėjo JAV Able Archer pratybos 1983 m. lapkritį.

Buvo keistų dalykų Able Archer, ir sovietai į juos atsakė.

Sovietų nerimas dėl Able Archer suprantamas, bent jau platesnės jų paranojos kontekste. Able Archer pratybose į R. Europos fronto linijas oru buvo permetama dešimtys tūkstančių JAV karių. Operacijoje buvo ir branduolinis komponentas.

„Mums sakoma, kad kai kurie JAV lėktuvai atlieka elgimosi su branduolinėmis galvutėmis procedūras, tarp kurių ir išvairavimą iš angarų su realistiškai atrodančiomis netikromis galvutėmis,“ teigiama ataskaitoje.

Sovietai atsakė taip, lyg karas būtų neišvengiamas. Kaip Nacionalinio saugumo archyvo pateikiamoje dokumento santraukoje rašoma, „Varšuvos pakto karinė reakcija į Able Archer 83 buvo ... „neregėto masto“ ir apėmė „branduolinių ginklų transportavimą iš saugyklų į paleidimo įrenginius sraigtasparniu“, visų skrydžių, išskyrus žvalgybinių duomenų rinkimo, uždraudimą nuo lapkričio 4 iki 10 dienos, „tikriausiai tam, kad būtų prieinama kuo daugiau lėktuvų mūšiui“.“

JAV visi viską pražiopsojo.

Sovietai visu rimtumu ruošėsi galbūt besiartinančiam branduoliniam karui, o JAV to net nežinojo.

Sovietų aktyvumas dėl „karo grėsmės“ nesusilaukė nė vienos prezidentinės spaudos konferencijos. JAV kariuomenė suprato, kad sovietų parengties lygis aukštesnis, bet atsakydama savo gynybinės pozicijos nepakeitė. Dviejose vėlesnėse žvalgybos ataskaitose apie incidentą sovietų veiksmai buvo taip pat neteisingai įvertinti.

Iš tiesų vienas iš karo grėsmės herojų yra generolas leitenantas Leonardas Perrootsas, Able Archer metu ėjęs JAV KOP žvalgybos Europoje vado padėjėjo pareigas. Perrootsas nieko nesiėmė, kad pakeistų JAV kariuomenės parengties lygį ar pasirengimą, nors sovietai, elgėsi genami giliai įsišaknijusios galimo JAV pirmojo smūgio baimės. Tai, žinoma, nutiko, nes Perrootsas negavo jokių žvalgybos duomenų, teigiančių, kad sovietų mobilizaciją lėmė būtent ši baimė. JAV pražiopsojo visas užuominas.

Ataskaitoje Perrootso inercija vadinama „laime dėl nežinojimo“. Jei JAV kariuomenė būtų pakeitusi veikimo procedūrą Rytų Europoje, tai būtų galėję tik eskaluoti konfliktą ir padidinti atsitiktinio karo tikimybę.

Frazė „laimė dėl nežinojimo“ apibendrina visą 1983 karo grėsmę. Dvi pusės taip neteisingai suprato viena kitos intencijas, veiksmus — tiesą pasakius, visą pasaulėžiūrą, — kad vos nekilo karas.

Supergalybės sukūrė situaciją, kur paprasčiausias nieko nedarymas buvo netyčinis ir gali būti, civilizaciją gelbstintis drąsus veiksmas.

Armin Rosen
www.businessinsider.com

Komentarai (1)