Islamas, Artimieji Rytai ir karas Sirijoje: pagrindinės sąvokos - kas yra kas?
(24)
Rusijai įsikišus į konfliktą Sirijoje, Artimieji Rytai vėl atsidūrė pasaulinės politikos dėmesio centre. Kitoks gyvenimas, politikos realijos, tikėjimas ir mentalitetas. BBC tarnyba rusų kalba pateikia trumpą pagrindinių sąvokų, susijusių su islamu ir konfliktu Sirijoje, sąvadą.
šventa musulmonų knyga, antrasis po Korano islamo teisės šaltinis. Kitaip, nei Koranas, kurio turinį, kaip tiki musulmonai, Allahas tiesiogiai perdavė pranašui Mahometui, Suna yra, galima sakyti krikščionių evangelijos analogas – Pranašo mokinių užrašytas rinkinys pasakojimų apie jo gyvenimą, veiklą ir pamokymus (hadisus). Joje detaliai išdėstyti nurodymai praktiškai visais klausimais, nuo bankininkystės iki vaizduojamojo meno, apibrėžiančiais musulmonų gyvenimą. Tuo remdamiesi, kai kurie pasaulietiniai analitikai tvirtina, kad islamas – ne tiek tikėjimas, kiek visuomeninė sankloda ir teisinė sistema. Kiti tvirtina, kad nurodymai ir draudimai yra visose religijose, tik islame dvasinis ir pasaulietinis gyvenimas persipina glaudžiau, ir reglamentavimo laipsnis didesnis.
nuo arabiškojo ahlus sunnah wal jamaah („Sunos ir bendruomenės sutarimo žmonės“) – gausiausios musulmonų konfesijos pasekėjai, kurių yra apie 1,4 mlrd, arba 80% visų išpažįstančių islamą. Skilimas į sunitus ir šiitus įvyko dėl politinių priežasčių.
632 metais mirus Mahometui, neturėjusiam sūnų, dalis šalininkų manė, kad dvasinę ir pasaulietinę valdžią privalo artimiausias giminaitis vyras, pusbrolis Ali. Kiti palaikė žmonos tėvą Muhamedą Abu Bakrą ir tvirtino, kad bendruomenė turi teisę išsirinkti verčiausią, nepaisydama giminystės su Pranašu artumo. Jie rėmėsi ir citatomis iš Sunos (iš čia sunitų pavadinimas). 661 metais Ali tapo ketvirtuoju tikratikių kalifu. Ali ir jo sūnaus Huseino žmogžudystė po to prasidėjusiame pilietiniame kare pradėjo daug amžių trunkančią nesantaiką.
antroji pagal gausumą musulmonų konfesija. Vyrauja Irane, Azerbaidžane, Irake ir Bahreine, sudaro 15 – 30 % gyventojų Libane,Kuveite, Afganistane ir Saudo Arabijoje. Nuo sunitų skiriasi, visų pirma, požiūriu į kalifo Ali asmenybę, kurį garbina kone taip pat, kaip ir patį Pranašą, ir 12 žinomų jo įpėdinių – „šventųjų imamų“. Šiitai tiki, kad tiesioginis Ali palikuonis – „slaptasis imamas“ – gyvena ir dabar, bei paskirtą valandą taps mesiju. Jeigu sunitai Koraną ir Suną laiko Dievo įkvėptomis knygomis, kritiškai neanalizuotinomis, tai šiitai kaltina oponentus daliniu šventųjų tekstų falsifikavimu ir leidžia juos interpretuoti, nors tuo užsiimti privalo ypatingi išrinktieji žmonės. Tad, jų gyvenime svarbesnį vaidmenį vaidina dvasininkija ir religiniai autoritetai (ajatolos).Arabisto Andrejaus Ostalskovo nuomone, dėl priespaudoje pragyventų šimtmečių šiitams labiau priimtinos revoliucijas ir savęs aukojimo idėjos.
šiizmo atšaka, sugėrusi ankstyvosios krikščionybės ir ikiislamiškųjų Rytų kultų elementus. Gyvena daugiausiai Sirijoje (~5 mln žmonių, arba ~20 % šalies gyventojų), o taip pat Turkijoje. Paraidžiui pavadinimas reiškia „Ali pasekėjai“. Kitas pavadinimas, „nusayris“ (nuṣayrīyyah arab.:نصيرية), kilęs nuo mokymo pradininko, IX amžiaus teologo Muhamedo ibn Nusairo. Kaip nurodo Artimųjų Rytų ekspertas Georgijus Mirskis, kai Sirija keletą amžių buvo Osmanų imperijos sudėtyje, sunitų dauguma garbingu amatu arabams laikė žemės ūkį arba prekybą, o karo tarnybą – „turkišku reikalu“. Kai Sirija 1946 metais tapo nepriklausoma valstybe, į karo mokyklas ėjo daugiausia alavitai, priklausę miesto varguomenei ir svajoję pagerinti savo socialinį statusą. 1963 metais karininkai alavitai įvykdė perversmą. Po septynių metų prezidentu tapo KOP vadas Hafezas Asadas. Nuo to laiko šalį valdė jis, o vėliau jo sūnus Bašaras. Asadai kliovėsi arabų nacionalizmu ir pabrėžė režimo pasaulietiškumą, tačiau alavitai užėmė neproporcingai didelę dalį valstybės valdymo ir karinėse struktūrose. Dabartinis pilietinis karas prasidėjo visų pirma, kaip sunitų protestas prieš tokią padėtį. Kadangi daug alavitų gyvena kompaktiškai Viduržemio jūros pakrantėje, Latakijos ir Tartuso rajone, konfliktinių situacijų monitoringo ekspertas Leonidas Isajevas mano, kad su Rusijos parama ten gali konsoliduotis Bašaro Asado vadovaujama „mažoji Sirija“.
sunizmo kryptis, užgimusi XVIII amžiuje Arabijos pusiasalyje. Pavadinta įkūrėjo Muhammado ibn Abd al-Wahhabo vardu. Patys vahabitai mieliau naudoja terminą „salafitai“ (nuo žodžių „al-salaf al-salih“ – „tikratikiai protėviai“), kadangi iš principo atmeta bet kokias asmenybės kulto formas. Iš pradžių vahabizmas plito tarp beduinų kaip protesto prieš turkų valdymą, turtus ir pasiturinčių miestiečių „iškrypimą“, forma. Dabar tai yra oficiali Saudo Arabijos ideologija. Vahabitai mano, kad grynasis islamas egzistavo tik pirmose trijose Pranašo pasekėjų kartose, o po to iškrypo ir pagedo. Jie pasisako už pažodinį Korano ir Sunos supratimą ir paklusimą vien Visagaliam Allahui. Pranašo gimimo dienos nešvenčia, negatyviai vertina musulmonų teisuolių ir išminčių bei jų kapų gerbimą, nepripažįsta besąlygiškų autoritetų, tiek pasaulietinių, tiek ir dvasinių, nesutinka nepritariančių jų pažiūroms laikyti musulmonais. Rusijoje nuo XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio vidurio „vahabitais“, nesigilinant į teologinius skirtumus, vadinami visi islamo radikalai.
sunitiškojo islamo kryptis, tvirtinanti, kad religinio ir dorovinio tobulumo reikia siekti, vadovaujamiems dvasinių vadovų – sufijų. Daugelio šalių pasaulietinė valdžia sufizmą laiko nuosaikia „sukalbama“ jėga, ir mano, kad sufijai gali teigiamai paveikti radikalųjį jaunimą.
išvertus iš arabų kalbos – „pastangos“, musulmono religinė prievolė, „pastangos Allaho kelyje“. Paprastai siejama su ginkluota kova. „Džihado tikslas ne tiek islamo tikėjimo skleidimas, kiek musulmoniškos valdžios įtakos sferos plėtimas. Džihadas pagal savo prigimtį begėdiškai agresyvus, o galutinis jo tikslas – pasiekti musulmonų viešpatavimo visame pasaulyje, – rašė amerikiečių istorikas, islamo tyrinėtojas Danielis Pipesas. Nuosaikūs islamo teologai džihadą traktuoja kaip dorovinį savęs tobulinimą ir taikų visuomenės gerinimą, nurodydami Pranašo žodžius: „Mes grįžome iš mažojo džihado, kad imtumėmės didžiojo džihado“.
(kankinys): žmogus, žuvęs šventajame kare, kuriam, pagal islamo religiją, paruošta vieta rojuje. „Rojus – po kardų skliautu“, – sakydavo imamas Šamilis.
autoritetingų musulmonų teologų sprendimas vienu ar kitu konkrečiu klausimu su nurodymu, kaip reikia pasielgti. Paskui tai tampa precedentu. Nemusulmoniškajame pasaulyje šis žodis pagarsėjo, kai 1989 metų vasarį ajatola Khomeini paskelbė fatvą apie rašytojo laisvamanio Salman Rushdie nužudymą.
piligriminė kelionė į Meką, atliekama penkias paskutinio metų mėnesio pagal Mėnulio kalendorių dienas. Idealiu atveju hadžą nors kartą gyvenime turi atlikti kiekvienas tikintysis. Laikomas tam tikra džihado atmaina, pagal religinius kanonus, hadžo metu mirusiam žmogui užtikrinamas patekimas rojun. Hadžo metui sunitai ir šiitai pamiršta savo nesutarimus ir jį atlieka bendrai.
pasiūlytas VIII amžiuje vieno iš šariato teisės kūrėjų Abu Hanifa, numato dalijimą į dar al islam (islamo teritorija), dar al-dava (pašaukimo teritorija), dar al-sulh (paliaubų teritorija) ir dar al-harb (karo teritorija). Pašaukimo šalys – šalys su musulmoniška valdžia ir nemusulmoniška gyventojų dauguma, paliaubų teritorija – valstybės su nemusulmoniška valdžia ir gyventojų dauguma, tačiau kuriose musulmonai saugūs ir gali išpažinti savo tikėjimą. Tebesitęsiančių ir dabar diskusijų esmė – du klausimai.Ar tam, kad teritorija būtų laikoma islamo, būtina musulmoniška valdžia, ar pakanka, kad musulmonai sudarytų daugumą? Ar apibūdinimas „karo teritorija“ reiškia realų karą, ar „priešišką nusistatymą prieš musulmonus“, ką galima traktuoti kaip norima plačiai? Daug teologų nurodo, kad toks skirstymas Korane ir Sunoje neminimas, laiko jį dirbtiniu, neatitinkančiu dabartinių realijų ir kenksmingu.
arabiškojo nacionalizmo ideologija, siejama, visų pirma, su Gamal_Abdel_Nassero vardu, ir tapusi galutiniu visų arabų šalių apjungimo į vieną valstybę (iš viso jų yra 17, neskaitant Palestinos autonomijos) tikslu.Garsiu panarabizmo šalininku buvo ir Muammaras Gaddafis. Panarabizmo šalininkai tvirtino, kad arabų šalių sienos, Britanijos ir Prancūzijos nubrėžtos po Pirmojo Pasaulinio karo, dažnai neturėjo istorinio pagrindo. Tačiau idėja nesimaterializavo, tiek dėl asmeninių lyderių ambicijų, tiek dėl principinių nesutarimų tarp teokratinių ir pasaulietinių, provakarietiškų ir „antiimperliastiškų“ režimų. Vienintelis bandymas buvo 1958 metais suformuota Jungtinė arabų respublika iš Egipto ir Sirijos, bet ir ji neprasilaikė nė trijų metų.
Arabų socialistinio atgimimo partija, SSRS įprastai buvo žymima abreviatūra „ПАСВ“. 1947 m. ją įkūrė aktyvistai Sirijoje, remdamiesi panarabizmo, etatizmo, antivakarietiškumo ir stiprios valdžios idėjomis. Pateikdama save kaip bendraarabišką, septintame XX a. dešimtmetyje atėjo į valdžią Sirijoje ir Irake, po to de facto suskilo į dvi savarankiškas, taip pat pasivadinusias ir pretenduojančias į pirmgimystę, partijas. Po Sadamo Huseino nuvertimo 2003 metais, Irake uždrausta.
garsi arabų giminė, Hashim ibn Abd Manafo, pranašo Mahometo prosenelio, palikuoniai. Hašimitams priklauso Jordanijos, Maroko ir Irako (iki 1958 m.) karališkosios dinastijos. Iki 1925 metų valdė Mekoje, iš kur juos išvijo sauditai.
Saudo Arabijos karališkoji dinastija. Kitaip, nei hašimitai, tai nėra sena giminė ir nėra Pranašo giminės. Osmanų Turkijoje buvo daliniai Nedžo kunigaikštystės su sostine Rijade valdytojai. Per karus, su pertrūkiais trukusius nuo 1902 m. iki 1925 m., jaunas emiras Abdul Aziz al Saudas, suteikęs savo vardą dinastijai ir valstybei, apjungė didelę Arabijos pusiasalio dalį ir pasiskelbė karaliumi bei islamo šventovių sergėtoju. Abdul Azizo laiku šalyje buvo atrasta nafta. 1953 metais miręs Abdul Azizas po savęs paliko 45 sūnus su skirtingomis žmonomis ir sistemą, pagal kurią sostas pereina ne iš tėvo sūnui, o iš vyresniojo brolio jaunesniajam, be to, karalius pats renkasi iš skaitlingų brolių „kronprincą“ ir „vicekronprincą“. Dabartinis karalius Salmanas pirmą kartą įpėdiniais paskyrė ne brolius, o sūnėną ir sūnų.
„Irako ir Levanto islamo valstybė“, uždrausta daugelyje valstybių, radikali sunitų organizacija, ginklu kovojanti prieš Irako ir Sirijos valdžią. Vykdo viešas egzekucijas, prisidengdami kova su „stabmeldyste“ naikina istorijos ir kultūros paminklus, visame pasaulyje stengiasi verbuoti šalininkus. Sukurta 2006 metais Irake, sujungus 11 vietinių grupuočių. Plačiau pagarsėjo 2013 m. Įvairiais vertinimais, kontroliuoja teritoriją, kurioje gyvena ~10 mln žmonių. Neoficiali sostinė – Raka centrinėje Sirijoje. Nuo 2014 birželio 29 dienos vadina save tiesiog „Islamo valstybe“, pabrėždami, kad neriboja savęs teritoriniais rėmais, o siekia sukurti „pasaulinį kalifatą. Tačiau daugelis politikų, o taip pat ekspertų ir žurnalistų toliau naudoja ankstesnį terminą „ILIV“.
– apibendrinantis Sirijos ir Libano teritorijų pavadinimas (kai kuriuose tekstuose – visų Artimųjų Rytų; nuo pranc. Soleil llevant – „kylanti Saulė“). Terminas žinomas nuo XV a. pabaigos, po Antrojo Pasaulinio karo buvo praktiškai pamirštas, vėl imtas naudoti, pasirodžius ILIV.
„Islamo valstybės kalifas“ nuo 2014 birželio 29 dienos. Kaip toks, priėmė Ibrahimo vardą, tvirtina esąs Pranašo Mahometo palikuoniu. Dalyvavo Al Qaeda veikloje, 2014 m. vasarį iš jos buvo pašalintas. 2004-2009 metais buvo laikomas amerikiečių stovykloje Bucca Irako teritorijoje, paskui buvo paleistas. Pasaulyje tapo žinomas 2014 m. liepos 5 dieną, kai penktadienio maldos metu jo smogikų užgrobtoje Mosulo mečetėje pasakė pirmąją viešą savo kalbą, kviesdamas viso pasaulio musulmonus paklusti jam ir vykdyti džihadą. JAV žada 10 mln dolerių už informaciją apie Abu Bakro buvimo vietą. Daugiau jie siūlo tik už Al Qaedos lyderį Ayman al Zawahiri – 25 milijonus. Po 2015 metų kovo 18 dienos amerikiečių aviacijos smūgio į IV automobilių koloną Irako ir Sirijos pasienyje, pasigirdo pranešimai apie 44 metų „kalifo“ žūtį, paskui atėjo informacija, kad jis paralyžiuotas dėl sunkaus sužeidimo į stuburą.
Kitaip, nei Al Qaedos atveju, IV pagrindinis finansavimo šaltinis nėra turtingų sponsorių aukos, o naftos iš jų užgrobtų gręžinių Irako šiaurėje ir Sirijos vakaruose pardavimas. Financial Times duomenimis, kovotojai kasdien parduoda 35-40 tūkst. barelių naftos, uždirbdami vidutiniškai 1,5 mln dolerių. Didžioji dalis kuro eina vietiniams naudotojams, tarp kurių ir politiniai islamistų priešininkai, kurie priešingu atveju negalėtų aprūpinti gyventojų veiklos. Kitas legalizavimo punktas – Turkija, kur nafta patenka per gausius autocisternų savininkus.
RF Prezidentas V. Putinas spalio 16 dieną pareiškė, kad „ILIV pusėje kariauja nuo penkių iki septynių tūkstančių išeivių iš Rusijos ir kitų NVS šalių“. Vidaus reikalų ministro pirmasis pavaduotojas Aleksandras Gorovojus patikslino, kad iš jų rusų yra apie 2,5 tūkst. Birželį RF ST sekretorius Nikolajus Patruševas IV pusėje kovojančių rusų skaičių įvertino „daugiau nei tūkstantis žmonių“. Specialiųjų tarnybų duomenimis, tarp jų yra ne tik išeiviai iš Šiaurės Kaukazo, bet ir iš kitų regionų, įskaitant Sibirą ir Tolimuosius Rytus. Šių metų birželį daug triukšmo sukėlė devyniolkmetės Maskvos valstybinio universiteto studentės Varvaros Karaulovos istorija, kuri pabėgo nuo tėvų ir buvo sulaikyta, kai bandė neteisėtai pereiti Turkijos ir Sirijos sieną.
pagrindinis nuosaikiosios Sirijos opozicijos elementas. Buvo sukurta 2011 liepos 29 dieną, kai karininkų grupė, vadovaujama pulkininko Riad Mousa al-Asaado, Stambule per televiziją kreipėsi su pranešimu Sirijos kariškiams, kviesdama nukreipti ginklus prieš režimą. Tai marga jėgų koalicija – nuo musulmonų brolijos iki komunistų, vienijama išskirtinai siekio nuversti Bašarą Asadą. Įvairiais duomenimis, joje dalyvauja 30 – 80 tūkstančių karių. Ją palaiko Vakarų šalys ir Turkija. Kontroliuoja teritoriją apie antrą pagal dydį Sirijos miestą Aleppo šalies šiaurės vakaruose, kur vyriausybinė armija puola, palaikoma Rusijos aviacijos. Vakarų nuomone, Bašaras Asadas, užuot kovojęs su IV, stengiasi sunaikinti nuosaikiąją opoziciją, norėdamas priversti pasaulio bendruomenę priversti susitaikyti su jo režimu kaip su vienintele alternatyva radikaliesiems islamistams, o Rusija jam padeda.„Idealus scenarijus [Kremliui] – užtikrinti, kad šiame konflikte nebūtų pustonių tarp Sirijos valstybės ir IV, taip pasiekiant Asado legitimizacijos“, – sako amerikiečių analitikas Maiklas Kofmanas. Spalio 5 vizito Londone metu RF URM Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Maskva nelaiko LSA teroristais, ir netgi paprašė partnerių padėti užmegzti su jais kontaktą, tuo pat metu išreikšdamas nuomonę, kad „ji tebelieka fantominiu dariniu“. Rusijos diplomatija ir propaganda plačiai operuoja teze, kad, girdi, Sirijoje jokių realių jėgų, išskyrus Asadą ir IV nėra.
ginkluota sunitų grupuotė. Sukurta, dalyvaujant Sirijoje gyvenantiems Palestinos aktyvistams, joje, turimais duomenimis, yra ~6,5 tūkst. karių. Užima Idlibo miestą ir to paties pavadinimo provinciją Sirijos šiaurėje, ją palaiko Saudo Arabija. Tarptautiniai ekspertai kvalifikuoja ją kaip nuosaikią opoziciją, visgi RF KOP ją atakuoja, o RF Gynybos ministerijos atstovas Igoris Konašenkovas spalio 18 dienos pareiškime pavadino ją teroristine organizacija.
AlQaidos filialas Sirijoje, sukurtas 2012 sausio 23 dieną „padėti Sirijos liaudžiai“. Teroristinėms organizacijoms ją priskiria tiek Maskva, tiek ir Vašingtonas bei Londonas. 2014 vasarį atsiskyrus AlQaidai ir IV, abi organizacijos stojo į kovą. Turimais duomenimis, mūšiuose tarp IV ir „an Nusra“ per pusantrų metų žuvo ~1800 žmonių.
radikali Libano šiitų organizacija. Egzistuoja nuo 1982 metų, palaikoma Irano ir Sirijos, dabartiniame Sirijos konflikte kovoja Bašaro Asado pusėje. Kontroliuoja Sirijos ir Libano pasienio teritoriją. Pasak „Hezbolah“ vadovo pavaduotojo šeicho Nabilio Kavuko, jos kariai tik gina libaniečius, gyvenančius pasienio kaimuose Sirijos teritorijoje.Tačiau Beiruto universiteto profesorius Hasanas al Azizi „Hezbolah“ dalyvavimą konflikte pavadino „žinomiausia pasaulyje paslaptimi“.
– vienintelė gausi tauta (~30 mln žmonių), neturinti ne tik valstybingumo, tačiau dar neseniai neturėjusi ir autonomijos.
Kurdai kompaktiškai gyvena tarpusavyje besiribojančiuose Turkijos, Sirijos, Irako ir Irano rajonuose, maždaug pusė visų kurdų gyvena Turkijoje. Žlugus Sadamo Huseino režimui, Irako Kurdistanas gavo plačią autonomiją. Dabar Sirijos kurdai siekia to paties. Ankaros valdžią iš principo pasisako prieš nacionalines autonomijas, laikydama visus šalies piliečius turkais. Kurdistano darbininkų partija tebėra draudžiama, nors 2009 metais paskelbė neribotą ginkluotos kovos moratoriumą. Kurdai – nesutaikomi IV priešai. Ji laikomi gerais kariais ir daugumai religinis fanatizmas svetimas. Tad jų moterys vaikšto ne tik atvirais veidais, bet ir kovoja lygiai su vyrais. Analitikų nuomone, Sirijoje kurdai yra realiausia „trečioji jėga“. Neseniai žiniasklaidoje pasirodė informacija apie galimybę Maskvoje atidaryti Sirijos Kurdistano atstovybę. Apie ketinimus remtis kurdais kalbėjo ir oficialūs JAV asmenys. Glaudesniam pasaulinės bendruomenės bendradarbiavimui su Sirijos kurdais labiausiai kliudo Ankaros pozicija.
(kurd.: „stovintys prieš mirtį“): kurdų ginkluotas pasipriešinimas. Terminas žinomas nuo XIX a. dešimto dešimtmečio. Dabar, amerikiečių duomenimis, „peshmerga“ Sirijoje ir Irake turi iki 60 tūkst. karių, 450 tankų, daug artilerijos ir šaunamųjų ginklų.
Sirijos konflikto sureguliavimo dokumentas, pasirašytas 2012 metų birželio 30 dieną konferencijoje, kurioje dalyvavo penki nuolatiniai JTO Saugumo tarybos nariai, – Turkija, Irakas, Kuveitas, Kataras ir ES. Svarbiausias punktas – koalicinės vyriausybės sudarymas Sirijoje ir konstitucinė reforma – liko neįgyvendintas dėl nesutarimo, koks bus Bašaro Asado vaidmuo. Interviu, duotame Rusijos žiniasklaidai tų pačių metų rugsėjo 16 dieną, jis pareiškė, kad paliks postą „tik tokiu atveju, jei to panorės liaudis, o ne pagal Ženevos konvenciją“.