Štai ką lemia išsilavinimas: paprasti anglai nekenčia ES dėl „bulviakasių iš Lietuvos“ (6)
1532 m. birželio 23 d. Anglijos karalius Henrikas VIII ir Prancūzijos karalius Pranciškus I pasirašė slaptą sutartį, nukreiptą prieš Šventosios Romos imperatorių Karolį V.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pastarasis tuo metu buvo iš Habsburgų valdų surentęs kažką panašaus į šiuolaikinę Europos Sąjungą. Bent jau teritorijos dydžiu. Aišku, kalbėti apie kažkokį savanorišką jungimąsi, demokratinį pradą ir laisvą žmonių, kapitalo ir prekių judėjimą toje imperijoje ganėtinai sunku. Kaip ir apie principingą Anglijos požiūrį į tokį darinį.
Per savo istoriją salų karalystė tai dėdavosi su vienomis imperijomis prieš kitas, tai su tomis pačiomis prieš pirmąsias, visuomet likdama ištikima vieninteliam principui – žemyne išsaugoti jėgų pusiausvyrą.
Šis principas pamažu geso, kito, transformavosi į viso laisvojo pasaulio solidarumą akistatoje su Sovietų Sąjunga, kol galų gale virto netgi britų naryste tuometėje Europos Ekonominėje Bendrijoje 1973 metais. Praėjus dvejiems metams po šio istorinio įvykio pirmajame euroreferendume net 67 procentai britų pritarė tokiam žingsniui.
Prognozuoti, kas nutiks per referendumą šių metų birželio 23 dieną, imtųsi mažai kas.
Faktas, kurio neįmanoma nuginčyti, – referendumas, pasibaigęs „ne“, Europai sukurtų precedentą. Teoriškai jis gali kartotis tol, kol iš ES liktų tik Airija, Bulgarija, Lietuva, Lenkija, Rumunija ir Malta. Ir dar Liuksemburgas. Jei jau minėtume visas šalis, kur proeuropinės nuotaikos nusveria euroskeptiškąsias.
Ko būtų verta tokia po periferiją išmėtyta sąjunga, neatsakytų joks politologas ar ekonomistas.
O paradoksaliausią britų nuotaikų paaiškinimą galima rasti praėjusios savaitės „The Economist“ straipsnyje. Jame autorius keliauja per du tarsi netoliese vienas kito esančius miestus Kembridžą ir Piterborą. Abiejų pavadinimai pažįstami mūsų tautiečiams. Vienas tapęs puikaus išsilavinimo ir tramplino į amžiną karjerą simboliu, o kitas – greito, žvaigždžių nuo dangaus neraškančio, tačiau ir stuburo nelaužiančio darbo sinonimu.
Miestai šalia, bet tenykščių gyventojų požiūris į „Brexito“ referendumą visiškai priešingas. Išsilavinusiame Kembridže ES suvokiama kaip platesnės galimybės ir sotesnės erdvės, o su tuo atkeliaujanti neišvengiama bėda – užsieniečiai – kaip išsilavinę ir iniciatyvūs skandinavai, ir ne tik jie. Kitaip tariant, prieš ES nukreiptų pamfletų dalijimas ten toks pat beprasmis kaip ir kiaulienos gaminių kioskas kur nors Mekoje arba Medinoje. Skubantys studentai ar verslininkai paima, pažvelgia, suglamžo ir grūda atgal.
Gaila, tačiau pastarųjų kelerių metų populizmo atsigavimas rodo ne tik akivaizdų elito nesusitvarkymą su problemomis, bet ir takoskyrą tarp gyventojų. Akivaizdu, kad kuo mažiau išsilavinę žmonės, tuo labiau jie linkę tikėti magiškomis piliulėmis, nesvarbu, su kokia pakuote jos būtų įkišamos – „Padarysim Ameriką vėl didžią“, „Grąžinsim Britanijai suverenitetą“, „Austrija – austrams“ ar dar kokia nors.
Tai labai akivaizdu iš Kembridžo pervažiavus į Piterborą, kuriame netgi tarsi klestinti prekyba nepajėgia užmaskuoti fakto, kad dauguma čia – tie, kurie mokyklą paliko dėl savarankiškesnio gyvenimo nesvaigdami apie brandos atestatus ir bakalauro diplomus. Todėl, paklausti apie referendumą, jie iškart entuziastingai ima aiškinti, kaip viskas pasikeis į gerąją pusę, kai jų atlyginimus ir darbo vietas nustos spausti (ir čia negaliu nepacituoti „The Economist“) „bulviakasiai iš Lietuvos“.
Savaime suprantama, tai literatūrinė figūra, mūsų emigrantų lyginamasis svoris mažesnis nei daugelio kitų Vidurio Europos šalių, absoliuti dauguma jų į Didžiosios Britanijos iždą daugiau sumoka mokesčiais, nei pasiima pašalpomis. Bet norint atskirti literatūrą nuo gyvenimo reikia išsilavinimo. O kadangi jo iki birželio 23 dienos tikrai nepadaugės, labai gali būti, kad vieną lemiamą balsą britų referendume, po to – ir domino efektu pabirusiame Europos projekte lems vieno rinkėjo iš Piterboro balsas, nulemtas pažinties su vienu bulviakasiu iš Lietuvos.
Ir tuomet teks kalbėti ne apie „drugelio efektą“, bet apie „tiksinčią bulvę“. Kad ir kaip tai būtų liūdna ir neteisinga.
