Geras gyvenimas Švedijoje baigiasi: kas dėl to kaltas? (7)
Kai kalbama apie pragyvenimo lygį, sveikatą ir svetingumą, Švedija turi mažai konkurentų. Gero gyvenimo pažadai į šalį kasmet pritraukia tūkstančius, tačiau vietos gyventojai teigia, kad dėl migrantų gyvenimas Švedijoje tik blogėja, praneša „Bloomberg“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Švedija artėja prie ribos“, – kalba gyventojai. Apie tai galima susimąstyti aplankius Halmstadto miestą pietinėje šalies pakrantėje, garsėjantį savo paplūdimiais ir golfo laukais. Viešbučio galite net nepasiekti, nes prieš jį keliomis eilėmis išsirikiavę aprūdiję vagonėliai, kuriuose glaudžiasi 400 prieglobsčio ieškotojų.
Jie negali nei palikti miesto, nei pradėti dirbti, kol nebus sutvarkyti dokumentai. O tai gali užtrukti metus.
Net nuosaikiausi politikai pripažįsta, kad pabėgėlių išlaikymui šalis išleidžia per daug. Šiais metais migrantų valdymui Švedija gali skirti daugiau lėšų nei krašto apsaugai.
Spaudimas politikams
Švedijos švietimo ministrė Aida Hadzialic, kuri pati vaikystėje į Švediją atvyko kaip migrantė iš Jugoslavijos, pripažįsta, kad padėtį būtina keisti: „Jei nesusigrąžinsime savo gyventojų pasitikėjimo dėl to, kur keliauja jų mokesčių pinigai, žmonės pradės dvejoti, ar išvis verta mokėti mokesčius.“
Panašios kalbos girdimos visoje Europoje. Net Švedijos, kurią ilgą laiką valdo centro partijos, politikai jaučia didėjantį spaudimą. Gyventojų parama anti-imigrantiškų pažiūrų Švedijos demokramats nuo 5 proc. paaugo iki 18 proc.
Vyriausybė įspėja, kad be jau leidžiamų pinigų, migracijos problemos ateityje iš nacionalinio biudžeto pareikalaus dar 110 milijardų dolerių. Prie spaudimo prisideda ir etiniai motyvai – įtampą kelią pabėgėlių gaisrai ir užpuolimų bangos, nuo kurių kenčia Europa.
Be pabėgėlių būtų laimingesni
Šiandien švedai gali laikyti save vienais laimingiausių žmonių žemėje.
Jų vidutinė gyvenimo trukmė – 82 metai – yra dvejais metais ilgesnė nei amerikiečių, o vidutinės pajamos viršija anglų, prancūzų ir japonų.
Švedai apie 60 proc. savo pajamų atiduoda mokesčiams, tačiau mainais už tai gauna nemokamas ir aukšto lygio ligonines bei mokyklas, platų finansavimą vaikų priežiūrai ir būstui ir pačius moderniausius ir saugiausius miestus.
Deja, viešųjų paslaugų tiekėjai teigia, kad šie standartai nebus išlaikyti, jei į šalį ir toliau plūs imigrantai. Dabar lėšos, kurias buvo planuota skirti mokyklų statymui, yra skiriamos pabėgėliams apgyvendinti.
Šalis – ne guminė
Stokholmas, kuriame gyvena 920 tūkstančių gyventojų, iki metų galo turi surasti būstus 2810 naujakurių, tačiau mieste tam paprasčiausiai neužtenka vietos. Dėl to valstybė, bijodama protestų, paslaptyje laiko vietas, kuriose planuoja rengti laikinas pabėgėlių gyvenvietes.
Kol valstybė ruošiasi statyti namus pabėgėliams, pusė milijono švedų turi 8 metus laukti, kol jiems Stokholme bus išnuomotas būstas.
„Nė viena kita pasaulio sostinė neturi tokio didelio pabėgėlių srauto, kaip Švedijos. Mes jau pasiekėme kritinį tašką apgyvendinimo situacijoje“, – teigia ekonomistas J.Ruist.
Integruoti sunku
Pabėgėlius išlaikyti – didelė našta, tačiau juos integruoti į šalies darbo rinką taip pat sudėtinga.
Daugelis pabėgėlių turi kur kas mažesni išsilavinimą nei vidutiniai švedai. Ir nors Švedija garsėja didelėmis algomis, vidutiniai uždarbiai skirtingose srityse smarkiai skiriasi.
Švedijos darbo sistema sukuria puikias sąlygas daug uždirbti kvalifikuotiems darbininkams, tačiau nekvalifikuoti darbininkai gali likti už borto – per pirmuosius aštuonerius gyvenimo Švedijoje metus, tik vienas iš keturių pabėgėlių čia susiranda darbą.
Tokia situacija netenkina ir pačių pabėgėlių. „Jei nebus nieko padaryta, šalyje bus daugybė migrantų, kurie niekaip negali rasti darbo“, – teigia Bali, į Švediją prieš 20 metų atvykęs iš Irano.
Tą patį teigia ir 45 metų advokatas Hasan al-Bundok, pabėgęs nuo karo Sirijoje, bet niekaip negalintis Švedijoje rasti darbo.
„Namuose aš atsikeldavau anksti, pavalgydavau pusryčius ir eidavau į teismą. Bet čia aš kaip gyvulys, tik valgau ir miegu. Aš nenoriu būti antrarūšis pilietis, aš noriu dirbti“, – kalbėjo vyras.
