– Būkime atviri: pasaulyje yra didelė skambintojų pavojaus varpais rinka. Užtenka vien Vašingtono – juk nesuklysi pavadindamas Rusiją prakeikta kleptokratija, kuri netrukus sugrius. Tiesa, tuo pat metu Rusija vadinama negailestinga blogio imperija, kuri galėtų rytoj ar poryt sutriuškinti NATO.

Tai ir yra nuostabiausia. Per pastaruosius 20 metų NATO gynybai išleido 10 kartų daugiau nei Rusija, o mes nesugebėsime nuo jos apsiginti? Rimtai? Jei taip, yra daug generolų ir ministrų, kuriuos reikėtų teisti už valstybės išdavystę.

Aišku, Baltijos šalims ši krizė tam tikra prasme labai naudinga. Jūsų šalys dabar svarbesnės nei anksčiau, o dėmesį galima išnaudoti. Tad tikrai yra tokio gerojo egoizmo elementų.

Bet nenoriu kritikuoti Baltijos šalių. Aišku, kad gali būti baisu. Juk jūs iš tiesų esate fronto linijoje, atsimenate Maskvos diktatą, o dabar girdite vis apie branduolinį ginklą užsimenančius Rusijos politikus.

Vis dėlto reikėtų kiek atsitraukti ir ramiai palyginti pajėgumus. Mums reikia turėti tvirtą ir vieningą poziciją Rusijos klausimu ir, tiesą sakant, apskritai suprasti, ko mes norime iš Rusijos. Tai viena problemų.

Ar tiesiog norime, kad Rusija nustotų mus erzinti ir, sakykime, paliktų Donbasą? Sunku panerti po paviršiumi. Tačiau V.Putinas nori, kad Vakarai būtų išsigandę. Rusija siekia išpūsti nuogąstavimus Vakaruose, nes Kremlius mano, kad tokiu būdu Maskva įgyja derybinį pranašumą.

– Vakarai turėtų atsakyti į Rusijos blefą?

– Žinoma. Tinkamais momentais reikėtų elgtis būtent taip. Pavyzdžiui, pagautus Rusijos šnipus reikėtų išvyti kuo viešiau ir dar pridėti diplomatų. Tai kur kas efektyviau nei veikimas patyliukais.

Baiminasi masinių darbininkų streikų

– Kokia apskritai padėtis Rusijoje? Kam V.Putinui reikalinga Nacionalinė gvardija? Jau girdėti svarstymų, esą Kremlius bijo, kad žmonės dėl prastos ekonominės situacijos išeis į gatves. Galbūt tikrieji prezidento reitingai nėra tokie aukšti?

– V.Putino reitingai nėra reikšmingi. Jis tikrai populiarus, tačiau rusai nėra kvaili. Jie tuo pačiu metu gali manyti, kad V.Putinas yra puikus vyrukas ir kad situacija šalyje blogėja.

Apklausos rodo, kad žmonių, manančių, jog padėtis Rusijoje gerėja, yra vis mažiau, o tų, kurie mano, kad situacija prastėja, yra vis daugiau.

Tiesa, nemanau, kad augantis nepasitenkinimas išvirs į politinius protestus. Aišku, Valstybės Dūmos rinkimų rezultatai šį rudenį bus klastojami, bet tokių demonstracijų kaip Maskvos Bolotnajos aikštėje nesitikiu.

Tikroji grėsmė Kremliui – darbininkų maištai. Apie tai daug nerašoma, be to, daugelis streikų yra neoficialūs, nes profsąjungos Rusijoje labai silpnos.

Tačiau akivaizdu, kad pramonėje neramumų vis daugiau. Maskvoje bijoma, kad darbininkai gali pradėti veikti kartu, organizuotai. Aišku, iki tokio judėjimo kaip „Solidarumas“ Rusijoje dar toli.

Bet aš vis tiek nemanau, kad tokie nuogąstavimai pateisina Nacionalinės gvardijos įkūrimą. Mane labiausiai baugina būtent tai.

Ką toks žingsnis pasako apie nuotaikas Kremliuje? Turbūt tai, kad V.Putinas yra paranojiškas, labiau paranojiškas nei turėtų būti. O tokiu atveju kyla rizika, kad valdžia gali neapsiskaičiuoti su reakcija. Matyti, kad kai kuriose Kremliaus ložėse jaučiamas nerimas.

Permainos Rusijoje – neišvengiamos

– Ar jūs galite paaiškinti Rusiją? Kodėl ji tokia? Kur tokie veiksmai šią šalį nuves?

– Tiesą sakant, aš iš esmės nusiteikęs optimistiškai. Pagal išsilavinimą esu istorikas, todėl į procesus žvelgiu iš kitokios perspektyvos nei žiniasklaida.

Manau, kad V.Putino režimas nebeturi galimybių pasikeisti į teigiamą pusę. Kūrybiškumo ten nebėra.

V.Putinas dalyvaus prezidento rinkimuose 2018 metais ir juos laimės. Tačiau nemanau, kad jis užbaigs tą kadenciją.

– Kas tada?

– Jam kažkas nutiks. Galbūt iškils sveikatos problemų. Bet V.Putinas įstūmė save į tokią poziciją, kad jau nebegalės reformuoti Rusijos, ištraukti šalies iš ilgalaikės ekonominės krizės.

Aišku, padėtis gali pagerėti, jei pakils naftos kainos. Bet putinizmas miršta. Daug žmonių tai puikiai supranta. Ne žmonės gatvėse, o elitas. Daugeliui elito Rusijoje narių visiškai neįdomios V.Putino vizijos apie imperijos atgimimą.

Jie tik nori vogti ir gerai gyventi. O tam reikia geresnių santykių su Vakarais.

Todėl kažkurią kitos V.Putino kadencijos akimirką jis bus tyliai ramiai pašalintas iš posto.

Jį pakeis koks nors kleptokratas. Namuose jis bus autokratas. Jis leis elitui toliau vogti, bet tuo pačiu sieks ženkliai geresnių santykių su Vakarais.

O mes tuo, deja, džiaugsimės, nes Vakarai moka dirbti su kleptokratais. Mes jausime palengvėjimą dirbdami su Rusijos lyderiu, kuris negrasins branduoliniu karu.

Kita vertus, nedaug liko ir rusiškai kleptokratijai. Juk ištekliai senka. Todėl manau, kad dar kitas prezidentas – žmogus, postą užimsiantis jau po V.Putino įpėdinio – jau norės griebtis esminių politinių, socialinių ir ekonominių reformų.

Manau, kad permainos neišvengiamos. Rusai laiko save europiečiais ir nori būti mūsų bendruomenės dalimi.

– Neseniai kaip tik rašėte, kad ir mes Vakaruose iš Rusijos kažkodėl tikimės daugiau nei iš, pavyzdžiui, Saudo Arabijos, Azerbaidžano ar Pakistano.

– Būtent. Nematau jokios problemos, jei mes pasakome, kad Rusija elgiasi blogai. Bet neturėtume stebėtis, kai Maskva išvadina mus veidmainiais, nes tokios kritikos neišsakome kitoms priekaištų vertoms valstybėms.

Vakarai tokiu būdu praranda savo moralinį pranašumą. Be abejo, turime kalbėti apie atvirumą, skaidrumą ir demokratiją, tačiau plačiau.

Neturiu konkretaus atsakymo. Bet į Rusiją mes iš tiesų žvelgiame kitaip nei į daugelį kitų valstybių.

B.Obamos Rusijos politika – pasibaisėtina

– Kaip vertinate JAV prezidento Baracko Obamos administracijos politiką Rusijos atžvilgiu? Gary Kasparovas savo knygoje „Žiema artėja“ tiesiog smerkia B.Obamą. Ką manote jūs?

– B.Obamos Rusijos politika yra pasibaisėtina – daugeliu skirtingų lygių.

Galima pradėti nuo sprendimo dėti viltis į Dmitrijų Medvedevą – taip buvo parodyta, kad situacijos Rusijoje šie Baltieji rūmai visiškai nesuprato. Tai buvo katastrofiška klaida.

Jungtinės Valstijos, beje, turi dvi Rusijos programas – Johno Kerry (valstybės sekretoriaus, – red. past.) ir Victorios Nuland (J.Kerry pavaduotojos Europos ir Eurazijos reikalams, – red. past.).

Nors teoriškai V.Nuland yra J.Kerry pavaldinė, Baltieji rūmai palaiko ją ir net kelissyk yra paraginę ją nederinti veiksmų su valstybės sekretoriumi. Apie kokią JAV diplomatijos darną galime kalbėti?

Šiems Baltiesiems rūmams nuo pat 2008-2009 metų visiškai nerūpėjo užsienio politika. Tik prekyba.

Istorijos vadovėliuose bus sunku rasti pateisinimų tokiai B.Obamos administracijos užsienio politikai, kokią matėme. Ypač – kalbant apie Rusiją.

Džiugina tik vienas faktas – kad JAV ambasadoriumi buvo paskirtas Johnas Tefttas. Ačiū Dievui – šis solidus profesionalas Maskvoje turi gesinti daugybę gaisrų.

– Donaldas Trumpas būtų Rusijai labai patogus JAV prezidentas. Vis dėlto beveik neabejojama, kad rinkimus laimės demokratė Hillary Clinton. V.Putinas jos nemėgsta, be to, ji laikoma plėšresne „vanage“ nei, tarkime, J.Kerry. Kas keistųsi JAV ir Rusijos santykiuose?

– Negaliu įsivaizduoti didelių pokyčių. Dabartinė politika bus tęsiama. Taip, V.Putinui nepatinka H.Clinton, bet kas jam patinka, išskyrus Silvio Berlusconi?

Komentarai (38)