Visame pasaulyje daugėjo smurtinių ir chaotiškų įvykių, ir veikiausiai tai nėra tik sutapimas, savo straipsnyje, kurį skelbia portalas „Foreign Policy“, rašo Davidas A. Bellas.

1989 metų rudenį griūvant Geležinei uždangai ir vienai šaliai po kitos atgaunant nepriklausomybę, D. A. Bellas su keliais draugais sugalvojo pavadinimą naujam koledžo istorijos kursui. Jie siūlė jį pavadinti „Europa nuo praėjusio trečiadienio“.

Kartais ateina toks metas, kai laikas ima atrodyti tarsi suspaustas - vienok vyksta tiek daug šokiruojančių ir svarbių įvykių, jog visus juos sekti tampa praktiškai neįmanoma. Vladimiras Leninas kartą yra pasakęs: „Būna dešimtmečių, kai nieko nevyksta, ir būna savaičių, kai per jas prabėga ištisi dešimtmečiai“.

Dar gerokai anksčiau prancūzų rašytojas Chateaubriand'as yra pasakęs, kad per ketvirtį amžiaus nuo Prancūzijos revoliucijos iki Napoleono režimo prabėgo daug amžių. 1989 metų pabaigoje vos per tris mėnesius žlugo komunistinė valdžia Vengrijoje, Rytų Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje, griuvo Berlyno siena, JAV įsiveržė į Panamą, o Maltoje įvyko aukščiausio lygio susitikimas, kuriame dalyvavo Michailas Gorbačiovas ir JAV prezidentas George'as H. W. Bushas. Jo metu abu lyderiai pranešė, kad Šaltasis karas pasibaigė: vos per tris mėnesius pasaulis kone apvirto aukštyn kojomis.

Nejaugi ir mes dabar išgyvename vieną iš tokių laikotarpių? Nuo pastarųjų savaičių įvykių tikrai sukasi galva. Birželio 23 d. britai šokiravo pasaulį (ir patys save), kai referendume nusprendė išstoti iš Europos Sąjungos. Liepos 7 d. Dalase nušauti penki policijos pareigūnai – nusikaltimas paskatino nerimą dėl galimų didesnių neramumų Jungtinėse Valstijose.

Po savaitės „Islamo valstybė“ prisiėmė atsakomybę už teroro išpuolį Nicoje per Bastilijos paėmimo dieną, kuomet žuvo daugiau nei 80 žmonių. Vokietiją sudrebino kruvinų išpuolių banga. Žiniasklaidai dar nespėjus pamiršti šių kraupių įvykių, Turkijoje vos neįvyko karinis valdžios perversmas. Dar negana? Baton Ruže nušauti policijos pareigūnai.

Ir visa tai vyksta Sirijoje verdant pilietiniam karui, augant įtampai tarp NATO ir Rusijos bei vykstant bene didžiausiai politinei suirutei šiuolaikinės Amerikos istorijoje (populistas be jokios politinės patirties sugebėjo tapti Respublikonų partijos kandidatu į JAV prezidento postą).

Populistinis autoritarizmas sparčiai populiarėja ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Kaip sako kinai, gyvename tikrai „įdomiais laikais“. Nepaisant to, būtina pabrėžti, kad nė vienas šiųmetinis įvykis savo svarba negali lygintis su tam tikrais istoriniais periodais. 1940 metais per mažiau nei tris mėnesius nacistinė Vokietija užkariavo Norvegiją, Daniją, Nyderlandus, Belgiją ir Prancūziją, o Tarybų Sąjunga okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją. Praėjus metams, lygiai per tris mėnesius naciai nužygiavo šimtus kilometrų gilyn į Sovietų Sąjungą, tuo pat metu sistemingai naikindami žydus ir kitus „nepageidaujamus žmones“.

Vos per dvi 1945 metų rugpjūčio savaites įvyko Antrojo pasaulinio karo laimėtojų konferencija Potsdame, subombarduota Hirosima ir Nagasakis, Sovietų Sąjunga paskelbė karą Japonijai ir pastaroji galiausiai kapituliavo, oficialiai pažymėdama Antrojo pasaulinio karo pabaigą.

2016 metai kol kas įvykių gausa ir svarba nusileidžia tiek 1989 metams, tiek 1991 metams. Tais metais kilo Persijos įlankos karas, įvyko pučas, kurio metu mėginta nuversti Michailą Gorbačiovą, žlugo Sovietų Sąjunga, nužudytas Indijos ministras pirmininkas Rajivas Gandhi.

2001-ieji atmintyje taip pat išliko kaip itin audringi.

Kaip ten bebūtų, 2016-ieji dar tik įpusėjo, tad gali būti, kad iki šiol mūsų stebėti įvykiai dar tik pradžia ir mūsų laukia kone neprognozuojami jų padariniai. Būtina nepamiršti, kad kartais vieni svarbūs įvykiai pačiais įvairiausiais būdais gali tapti kitų svarbių įvykių priežastimi – net ir labai toli nuo pirminių įvykių vietos. Kartais jų ryšys labai aiškus, o kartais – beveik nematomas.

Labai dažnai vienas ardomąjį poveikį turintis įvykis tampa savotišku sektinu pavyzdžiui ir imamas kartoti. Tarkime, 1848 metais, kuomet Sicilijoje ir Prancūzijoje vyko išsilaisvinimo revoliucijos, sukilimų banga, kurią bent jau iš dalies paskatino šios revoliucijos, nuvilnijo ir per Daniją, ir Austrijos imperiją, ir Belgiją, ir dar kelias Vokietijos ir Italijos dalis. 1968 metais studentų maištai sudrebino kone visą Vakarų pasaulį: kilę neramumai, pasiekę apogėjų gegužę Paryžiuje, privertė tuometinį Prancūzijos prezidentą Charles'į de Gaulle'į bėgti į karinę bazę Vokietijoje.

Devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje skilimai valdžios struktūrose vienoje sovietinio bloko dalyje paskatino reformistus ir disidentus kitose bloko dalyse imtis panašių ar dar ryžtingesnių veiksmų. 1989 metų rudenį palydoviniai režimai krito vienas po kito – kaip domino kaladėlės. Naujaisiais laikais tokia tendencija stebima kalbant apie vadinamąsias spalvotąsias revoliucijas buvusiose sovietinėse respublikose ir Arabų pavasarį.

Šiandien po kiekvieno teroristinio išpuolio tokios grupuotės kaip „Islamo valstybė“ daro viską, kad žmonės sužinotų, kas įvyko, šlovina teroro akto vykdytojus, kiti raginami sekti „kankinių“ pavyzdžiu. Neramumai gali imti daugintis geometrine progresija, o tokią tendenciją lemia jų pačių sukuriamos galimybės. Pavyzdžiui, karinė agresija gali atrodyti itin viliojanti tuo metu, kai potencialių kritikų ar priešininkų dėmesys nukreiptas į problemas kitur.

Komentarai (2)