Daugelis sovietinę animaciją iki šiol nostalgiškai prisimenančių žmonių nė nesusimąsto, jog kadaise tapo propagandistų taikiniais. Juk išmaniais propagandos metodais siekiama ne tik sąmoningai, metodiškai ir nuosekliai įtikinėti suaugusius asmenis, norint ugdyti primestas vertybes – propaganda buvo pasitelkiama formuojant pačių mūsų mažiausiųjų – vaikų – protą ir mąstymą.

Kaip veikė XX amžiaus propagandos mašina?

Vilniaus Universiteto, Komunikacijos fakulteto, studentų mokslo draugija organizavo antrąją propagandinių filmukų peržiūrą.

Renginyje buvo rodomi šeši animaciniai filmukai: trys iš Sovietų Sąjungos, du iš JAV ir vienas iš Šiaurės Korėjos. Visuose trumpametražiniuose kūriniuose dominavo primityvi simbolika, kuri palankiai formavo mažiausiųjų piliečių savimonę.

Sovietinės animacijos filmukuose buvo atvirai kritikuojama buržuazija, satyriškai piešiama kaip apsirijėlių visuomenė. Smerkiama bažnyčia ir tokios religinės šventės kaip Kalėdos.

Dziga Vertovas – šiuo slapyvardžiu prisidengęs žydų kilmės sovietų dokumentinio kino pradininkas ir režisierius Davidas Kaufmanas buvo animacinio filmuko „Sovietiniai žaislai“ kūrėjas. Animacija sukurta 1924 metais, todėl matoma skurdi multiplikacija.

Vis dėlto, atmetus minusus, filmuke perteikiama aiški to meto mintis – atsisakyti senojo pasaulio atstovų ir „kurti naują ateitį su raudonarmiečiais, valstiečių bei darbo liaudies“ atstovais. Senojo pasaulio žmonės – išpampę turčiai, buožės, kunigai pakariami ir pakabinami vietoje Kalėdinių žaislų. Taip jau nuo mažų dienų vaikams sufleruojama, kad komunistinio teroro naudota praktika – karti priešus yra teisinga ir smagi veikla, palydima nuotaikingos muzikos.

Kitas, diskusijų sulaukęs animacinis filmukas – „Mašos koncertas“. Tai – ne šiais laikais populiari rusiška „Mergaitė Maša ir lokys“ animacija su propagandos priemaišomis.

„Mašos koncertas“ ekranus išvydo 1948 metais – sunkiu metu, praėjus vos keleriems metams po Antrojo pasaulinio karo, kai šalyje trūko net maisto, nors Kremlius vykdė grobuonišką įtakos plėtimo į Vakarus politiką. Režisuotas Mstislavo Paščenko šis filmukas iš pradžių atrodo nuotaikingas ir jame sunku įžvelgti propagandos elementų.

Istorija prasideda apie mergaitę Mašą, kuri panaši į Raudonkepuraitę. Jos gimtadienio išvakarėse, dukra su mama grįžta namo iš teatro. Mergaitė džiaugiasi, nes gimtadienio proga dovanų gavo tortą, žalią balioną su raudona žvaigžde ir juodaodį vaizduojančią lėlę.

Jau vien balionas su komunistine žvaigžde ant baliono savaime yra propagandinis, tarsi "netyčia" atsiradęs elementas. Naivi mergaitė klausia: „Mama, kodėl mano lėlė Tomas toks liūdnas?“, – smalsauja Maša.

Mama pasakoja, jog juodaodžių gyvenimas – labai sunkus ir priduria: „Taip, Maša, dabar tu turėsi pralinksminti savo lėlę“.

Kadangi animacinis filmukas ekranus išvydo 1948 metais – Šaltojo karo pradžioje, tai šio mamos ir dukros pokalbio metu metamas akmuo į JAV daržą, nes jau tuo laikotarpiu sovietai stengėsi pabrėžti juodaodžių priespaudą Amerikoje. O į bet kokią kritiką Kremliui klasikiniu tapęs sovietų propagandistų atsakymas „o pas jus negrus muša“ prisimenamas iki šiol.

Mergaitės Mašos užduotis – pralinksminti Tomą, tad ji sugalvoja namie surengti koncertą turimiems žaislams, tačiau mama pagrūmoja pirštu ir parodo į laikrodį: juk jau vėlus vakaras. Mergaitė eina miegoti ir susapnuoja koncertą, kur žaislai demonstruoja įvairius pasirodymus, vienas jų – šokis „obuoliukas“.

Pasak žurnalisto bei Komunikacijos fakulteto dėstytojo Viktoro Denisenko, tai yra porevoliucinis pergalės šokis. Taip pat demonstruojamas Sovietų sąjungoje skatintas populiarus mitas – tautų draugystė, mat juodaodis Tomas vienas buvo liūdnas, o kartu su kitais – už parankių šokio metu jis laiko skirtingas etnines ir tautines grupes atstovaujančias lėles, Tomas jau laimingas.

Taip sudaromas įspūdis, kad būtent Sovietų sąjunga, kurioje – daug skirtingų tautų, yra tarsi viena didelė laiminga šeima. Galima tik pridurti, kad šis animacinis filmas sukurtas tuo metu, kai Lietuvoje dar vyko partizaninis pasipriešinimas okupacinei valdžiai, o iš „laimingos sovietų šeimos“ ištrūkti visais įmanomais būdais bandė milijonai už geležinės uždangos atsidūrusių europiečių.

„Mašos koncertas“ buvo siekiama parodyti pavyzdingą sovietinę šeimą: dukra klauso mamos ir nepuola į ginčus. Tėvo nematome, tačiau galima suprasti, jog jis grįžta labai vėlai vakare ir anksti ryte išeina į darbą. Koks tas darbas galima tik spėlioti, tačiau filmuko pabaigoje parodyta, kad šeima gyvena prabangioje vietoje – su vaizdu į Kremlių.

Propaganda, kuri skatino pirkti

Amerikietiškuose propagandiniuose animaciniuose filmuose – visiškai kitokie akcentai. Kapitalistinėje šalyje visuomet aukštą vaidmenį vaidina pinigai, tad ir šioje situacijoje, vaikiškų pasakų personažai yra vaizduojami kaip investuotojai, kurių indėlis pergalę prieš nacizmą yra ypač svarbus.

Į Antrąjį pasaulinį karą 1941 m. gruodį įsitraukusios JAV turėjo perorientuoti karui visą savo pramonę, o šalį remti buvo skatinami visi amerikiečiai. Būtent todėl raginta įsigyti vertybinių popierių – karo obligacijų, kurios dėl optimistinio sąskambio vadintos ir pergalės obligacijomis.

Komentarai (25)