Universalių bazinių pajamų samprata, kuriai postūmį suteikė ekonominės sąlygos pandemijos metu, ką tik sulaukė dar vieno pritariamo balso, rašo „Los Angeles Times“.

Pritarimas buvo išreikštas išnagrinėjus Stoktono (angl. Stockton) universiteto atliktą dvejų metų garantuotų pajamų projektą, kuriame 125-iems mažas pajamas gaunantiems gyventojams kas mėnesį būdavo besąlygiškai duodami 500 dolerių vertės čekiai.

Preliminari pirmųjų programos metų, kurie pasibaigė 2020 m. vasario mėnesį, analizė parodė, kad čekius gavę dalyviai buvo „sveikesni, rodė mažiau depresijos ir nerimo požymių bei didesnį pasitenkinimą gyvenimu“ nei kontrolinės grupės dalyviai, kurie išmokų negavo.

Jie taip pat patyrė mažiau mėnesinių namų ūkių pajamų svyravimų. Svarbiausia tai, kad jiems geriau sekėsi susirasti nuolatinį darbą arba pagerinti užimamas pareigas. Tai apverčia įprastą konservatyvų argumentą, esą tokios programos atbaidys nuo darbo paieškų ir pavers gavėjus veltėdžiais.

Remiantis analize, pačioje tyrimo laikotarpio pradžioje, 2019 m. vasario mėnesį, 28 proc. gavėjų dirbo visą darbo dieną; po metų jų buvo jau 40 proc. Palyginimui, kontrolinėje grupėje šis rodiklis nuo 32 proc. per metus išaugo iki 37 proc.

Kitaip tariant, išmokų gavėjai nuolatinius darbus susirado maždaug dvigubai dažniau nei kontrolinės grupės atstovai, rašoma „Los Angeles Times“.

„Matėme, kad asmenys galėjo panaudoti tuos 500 dolerių tam, kad galėtų pasirodyti ir užpildyti darbo paraišką – jei dirbate ne visą darbo dieną ir rūpinatės vaiku, jums kasdien lieka labai nedaug laisvo laiko, – „Los Angeles Times“ teigia Stacia West, socialinio darbo ekspertė iš Tenesio universiteto. – Pinigų stygius sukuria laiko stygių.“

S. West sako, kad dėl tokios išvados nustebo labiau nei kiti programos kūrėjai, turintys daugiau patirties tikslinėje bendruomenėje.

„Mano kolegos visiškai nebuvo šokiruoti, – teigia S. West. – Jie suprato, kad kai esi finansiškai suvaržytas, tiesiog neturi kada galvoti apie ateitį.“

S. West atliko analizę kartu su Amy Castro Baker iš Pensilvanijos universiteto Socialinės politikos ir praktikos mokyklos. Šiuo metu jos rengia antrųjų metų analizę, kuri turėtų būti paskelbta rugsėjo mėnesį. Šitaip užsibaigs programa, oficialiai vadinama „Stoktono ekonominio įgalinimo pademonstravimu“ (Stockton Economic Empowerment Demonstration arba SEED). Paskutiniai
čekiai gavėjams buvo padalyti sausio mėnesį.

Tyrimo išvada: mažesnes pajamas gaunantys išlaidas planuoja geriau

S. West ir A. C. Baker padėjo sukurti Stoktono programą, tačiau jų išvados atitinka kitų universalių bazinių pajamų programų analizių rezultatus. Atlikti tyrimai nepastebėjo, kad dalyvavimas darbo rinkoje būtų sumažėjęs, nebent nežymiai. Kai kuriuos iš šių pokyčių galėjo nulemti tai, jog gavėjai išėjo iš darbo, kad galėtų namuose prižiūrėti kitus šeimos narius.

Nė viename tyrime nerasta įrodymų, kad stipendijos būtų traktuojamos kaip mana iš dangaus, kurią galima laisvai švaistyti. S. West ir A. C. Baker teigia, kad mažiau nei 1 proc. Stoktono čekių buvo išleista tabakui ar alkoholiui.

Kaip 2017 m. pažymėjo vienas universalių bazinių pajamų ekspertas, „neturtingi žmonės ir vidurinioji klasė geriausiai žino, kaip leisti pinigus. Tiesiog jie jų neturi“.

„Los Angeles Times“ rašo, kad pandemija pabrėžė universalių bazinių pajamų privalumus, iš dalies atkreipdama dėmesį į struktūrinę JAV ekonomikos nelygybę. Mažesnes pajamas gaunantys namų ūkiai praėjusiais metais tapo labiau pažeidžiami ir dažniau neteko darbo arba peržengė skurdo ribą dėl darbo valandų sumažinimo ir didesnių išlaidų vaikų priežiūrai užsidarius mokykloms. Jie taip pat turėjo mažiau galimybių išvengti infekcijos likdami namuose, užuot toliau ėję į darbus ir šitaip didindami savo šansus užsikrėsti.

Pandemija gerokai padidino susidomėjimą universalių bazinių pajamų idėja. Viena didžiausių tokio pobūdžio programų pradėta vystyti Komptone (angl. Compton), kur ką tik buvo paskelbta „Komptono garantija“ ( angl. Compton Pledge): aštuoniems šimtams miesto gyventojų dvejus metus bus mokama nuo 300 iki 600 dolerių per mėnesį. Bandomosios programos taip pat buvo pradėtos Sent Pole (Minesota), Ričmonde (Virdžinija), Pitsberge, Ouklande ir keliose kitose bendruomenėse.

Įžvalgų, kaip gavėjai išleis šias besąlygiškas stipendijas, galima pasisemti iš kitos programos – 1200 dolerių dydžio pašalpų, kurias dauguma suaugusiųjų gavo pagal kovo pabaigoje priimtą CARES įstatymo aktą. Šios pašalpos veikė iš esmės taip pat, kaip ir garantuotos Stoktono išmokos – besąlygiškai buvo padalytos žmonėms, gaunantiems mažesnes pajamas nei nurodyta (CARES čekiai buvo išdalyti asmenims, gaunantiems mažiau nei 75 000 dolerių per metus, taip pat poroms, kurių bendros pajamos mažesnės nei 150 000 dolerių).

Kaip skelbia „Los Angeles Times“, JAV gyventojų surašymo biuro duomenimis, beveik 90 proc. suaugusiųjų namų ūkiuose, kurių pajamos siekia 25 000 dolerių ar mažiau, gautus pinigus išleido namų ūkio išlaidoms. Maždaug 80 proc. šių gavėjų pinigus išleido maistui, o 78 proc. – nuomai, hipotekai ir komunalinėms paslaugoms, t. y. susimokėjo už dujas, elektrą, kabelinę televiziją, internetą ir mobilaus ryšio paslaugas.

„Šios ataskaitos rodo, kad valstybės skirtos išmokos padėjo padengti pagrindines išlaidas, tokias kaip būstas ir maistas“, – pranešė Gyventojų surašymo biuras.

Didesnes pajamas gaunantys namų ūkiai – tie, kurių pajamos viršija 75 000 dolerių per metus – čekius panaudojo skoloms padengti arba pasidėjo juos į taupomąją sąskaitą.

S. West ir A. C. Baker dar nesurinko visų statistinių duomenų apie antruosius Stoktono projekto metus, kurie didžiąja dalimi sutapo su pandemijos karantinu.

Vis dėlto esama ženklų, kad stipendijų gavėjai į ilgalaikio užsidarymo namuose perspektyvą reagavo taip pat, kaip ir programoje nedalyvaujančios šeimos: kaupdamos maistą ir kitus būtiniausius produktus.

„[2020 m.] vasario ir kovo mėnesiais matėme, kad išlaidos maisto ir kitoms būtinosioms prekėms smarkiai išaugo, ypač didžiosiose parduotuvėse, tokiose kaip „Costco“ ir „Walmart“, – pažymi S. West.

Viena tyrimo dalyvė, kuri pavasarį pradėjo jausti COVID simptomus, tyrėjams prisipažino, kad jei nebūtų turėjusi tos 500 dolerių apsauginės pagalvės, būtų ir toliau ėjusi į darbą. Kitaip tariant, bazinės pajamos leido jai jaustis saugiau ir apsaugoti bendradarbius bei klientus.

SEED programa 500 dolerių dydžio mėnesinius čekius padalijo gyventojams miesto rajonuose, kuriame vidutinės pajamos mažesnės už miesto vidurkį, tačiau individualiems gavėjams pajamų ribos nebuvo nustatytos. Kvietimai buvo išsiųsti 4200-ams to rajono namų ūkių. Tyrimo ir kontrolinės grupės nariai buvo atsitiktinai parinkti iš respondentų. SEED rėmėjai stengėsi suderinti programą su vyriausybės programomis, kad namų ūkio pajamų padidėjimas neatimtų iš šeimos teisių į kitas pašalpas.

„Mažesnes pajamas gaunantys žmonės savo išlaidas planuoja geriau nei gaunantys didesnes pajamas, – pabrėžia S. West. – Jie iki paskutinio cento žino savo įplaukas ir tuo remdamiesi priima racionalius finansinius sprendimus. Skurdas nėra individualių blogų sprendimų rezultatas; tai žmones engiančios politikos rezultatas.“

Komentarai ()