Represijos tęsiasi, ekonomika laikosi, o Lukašenko jaučiasi patogiai ir keršija Europai už kol kas ne itin veiksmingas sankcijas

Prieš metus, 2020 rugpjūčio 9 dieną, Baltarusioje įvyko prezidento rinkimai, kurių rezultatai nežinomi. Vieningo opozicijos kandidato — Svetlanos Tichanovskos — atsiradimas supurtė šalį, visai gali būti, kad A. Lukašenko pralaimėjo. Tačiau jis paskelbė savo neginčytiną pergalę, falsifikuodamas rinkimų baigtį, kas sukėlė beprecedentį protestą. Baltarusiai kelis mėnesius rengė taikias masines akcijas, o taip pat skelbė streikus — režimas atsakė areštais, kankinimais, nužudymais. Valdžios pakeitimo viltys neišsipildė. Po metų Baltarusia, dar visai neseniai buvusi pačia tykiausia ir ramiausia postsovietinės erdvės šalimi, primena milžinišką koncentracijos stovyklą. Lukašenko efektyviai išlaiko valdžią baime ir smurtu. Panašu, jis gerai įsijautė į kraugeriško diktatoriaus vaidmenį ir dabar jaučiasi kur kas komfortiškiau, nei 2020-ųjų rugpjūtį, o todėl leidžia sau būti įžūliu ir vykdyti tarptautines provokacijas, varydamas šalį vis gilesnėn izoliacijon. Tačiau praeities nesugrąžinsi, Baltarusia jau niekuomet nebus ankstesnė, o naujų sukrėtimų grandinę gali paleisti bet koks neteisingas žingsnis.

Kas pasikeitė

Prasidėjus protestams, Lukašenko iš karto ėmė vykdyti masines represijas prieš opozicionierius, nepriklausomą žiniasklaidą ir protestuotojus. Aštri persekiojimų fazė baigėsi 2020 metų rudenį, tačiau represijų smagratis tebesisuka. Baltarusius sulaiko, atleidinėja, skiria baudas ir areštuoja už valdžios kritiką socialiniuose tinkluose, ekstremistine paskelbtos baltos-raudonos-baltos vėliavos demonstravimą.

Naujausia stambi represijų istorija — Baltarusios nekomercinių organizacijų sutriuškinimas, ir ne tik žurnalistinių ir žmogaus teisių gynimo struktūrų, bet ir visiškai apolitiškų ekologinių organizacijų ir neįgaliesiems padedančių labdaros fondų. Kovą su NKO inicijavo pats Lukašenko, pareiškęs, kad „nekomercinių organizacijų gausėjimas — pasirengimo spalvotoms revoliucijoms ženklas“.

Šių metų rezultatai (2020-08 — 2021) skaičiais:

• keturi protestuotojai žuvo;
• 610 žmonių pripažinti politiniais kaliniais.
• izoliatoriuose pabuvojo apie 40 000 žmonių;
• teisių gynėjai užfiksavo šimtus kankinimo atvejų tardymo izoliatoriuose (SIZO), laikinojo sulaikymo izoliatoriuose (IVS) ir kalėjimuose;
• iškelta apie 4600 baudžiamųjų bylų, taikant „ekstremizmo“ straipsnį;
• sunaikinta daugiau nei 50 NKO, tiek ginančių žmonių teises, tiek ir apolitiškų labdaringų struktūrų;
• užblokuota dešimtys žiniasklaidos priemonių. Kai kurios iš jų, tokios, kaip „Belsat“ kanalas ir didžiausia šalies nepriklausoma medija TUT.BY, pripažintos ekstremistinėmis.
• 29 baltarusių žurnalistai dabar yra tardymo izoliatoriuose ir kalėjime;
• Viktar Babaryka skirta 14 metų kalėjimo bausmė. Birželio 24 dieną prasidėjo Sergejaus Tichanovskio teismo procesas. Šiandien, rugpjūčio 9 dieną, turi būti paskelbtas nuosprendis Marijai Kolesnikovai.

Falsifikuoti rinkimai ir smurtas paskatino pasaulio bendruomenę įvesti sankcijas prieš Baltarusią. Sankcijų sąrašuose atsidūrė daugiau nei šimtas jėgos struktūrų darbuotojų ir valdininkų.

2021 metų birželį ES įvedė pirmas stambias ekonomines sankcijas, tarp kurių, be viso kito, draudžiamas baltarusiškų kalio trąšų, tabako gaminių ir naftos produktų importas — pagrindinių šalies eksporto prekių. Beje, ekonomistai sako, kad ES sankcijos atrodo gan švelnios ir jose yra keletas plyšių, todėl vargu ar taps rimtu smūgiu režimui. Veikiausiai Europa nenori įvesti išties griežtų sankcijų, kad nekiltų masinės baltarusių imigracijos banga ir nebūtų provokuojama Rusija.

Rugpjūčio 9 dieną apie naują ekonominių sankcijų paketą turėtų paskelbti Vašingtonas. Tikėtina, jos irgi netaps Lukašenko režimui neįveikiama problema, bent jau artimiausioje perspektyvoje.

Sankcijų ir izoliacijos fone Baltarusios ekonomika stagnuoja, tačiau iki visiško jos žlugimo kol kas labai toli. Štai kokia jos padėtis po metų represijų:

• prognozuojamas metinis biudžeto deficitas — 5,3 milijardai baltarusiškų rublių, arba maždaug 10%;
• rekordinė valstybės skola — 59,3 milijardai rublių, arba 40% BVP. Galutinė suma nedidelė, tačiau augimo tempai grėsmingi — nuo 2019 metų ji išaugo beveik 30%. O dėl sankcijų ir šalies izoliacijos valstybės skolos refinansuoti beveik neįmanoma;
• BVP išaugo 3,3%( oficialiais duomenimis);
• Baltarusios rublis užsienio valiutų atžvilgiu atpigo vos 1–3%, nors kai kuriais momentais smuko 8%;
• Rusija suteikė Baltarusiai $1,5 mlrd. kreditų (3,77 mlrd. baltarusiškų rublių).

Vakarų sankcijos ir kritika privertė Lukašenko atsisakyti „daugiapolinės“ geopolitikos, kurios jis laikėsi jau ne vienus metus ir dėl kurios neretai konfliktavo su Kremliumi, ir įdiegti utriruotą rusiškos valstybinės ideologijos versiją, paremtą priešprieša su Vakarais.

Į pirmą geolopolitinės darbotvarkės formavimo planą išėjo ideologai-„euraziečiai“, kalbantys apie Baltarusios ir Rusijos artumą ir istorinę priešpriešą su Europa. Oficiali Baltarusios propaganda rengia televizines „neapykantos penkiaminutes“, kuriose propagandistai prakeikia ES ir reikalauja karti opozicionierius. Sekdamas Maskvos standartus, Baltarusios KGB vadovas protestų organizatoriumi paskelbė Michailą Chodorkovskį.

Tarptautinėje arenoje Lukašenko režimas ne šiaip politiškai diskredituotas, tačiau ir ne kartą sugėdintas — ko verta vien bėgikės Kristinos Timanovskos istorija Olimpiadoje. Tačiau tai netrukdo Baltarusios valdžiai užsiimti tuo, ką galima vadinti tarptautiniu terorizmu.

Gegužės 23 dieną Baltarusios pasieniečiai suklaidino Ryanair pilotus ir privertė nutupdyti lėktuvą Minske vien tam, kad areštuotų buvusį opozicinio Telegram kanalo Nexta vyr. redaktorių. Sprendžiant iš visko, jauną blogerį palaužė — jis viešai atgailavo, jam taikomas namų areštas, duoda interviu Baltarusios propagandistams ir atskleidžia kitus opozicionierius.

Netrukus po Protasevičiaus arešto, Baltarusios valdžia dirbtinai sukėlė migrantų krizę ES pasienyje. Atsakydamas į plačias ES ir Vakarų sankcijas, Lukašenko pagrasino susilpninti Baltarusios-Lietuvos pasienio kontrolę. Po to į Baltarusią patraukė tūkstančiai migrantų ir Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalių, kurie atskrido iš Bagdado (rugpjūčio 7 dieną šis reisas buvo visiškai atšauktas, tačiau liko patogūs persėdimai) ir Stambulo. Dabar apie 100–200 žmonių neteisėtai kerta Lietuvos sieną, o baltarusių pasieniečiai, kaip pasakoja liudininkai ir patys pabėgėliai, jiems padeda.

Kol apgauti irakiečiai ir afganai šturmuoja Lietuvos sieną, Kyive rastas pakartas baltarusis Vitalijus Šišovas. Jis bėgo į Ukrainą 2020 metų rudenį, o paskui iš savo ir kitų pabėgėlių lėšų įsteigė „Baltarusių namus“ — organizaciją, padedančią bėgantiems nuo Lukašenkos režimo. Pagal vieną iš pagrindinių Ukrainos policijos versijų, jį nužudė, o paskui imitavo savižudybę — prieš mirtį aktyvistas buvo mušamas, jo nosis sulaužyta. Šišovo draugai ir kolegos pasakojo, kad jį nuolat sekė.

Kas liko

Per metus Baltarusioje labai daug kas pasikeitė. Tačiau kai kas liko po senovei.

Visų pirma, liko pats Lukašenko. Iš autokrato jis tapo tironu, tačiau liko tokiu pačiu žmogumi. Tokiu pat klastingu, principingai neįsipareigojančiu ir velnioniškai gudriu vadu, per visą savo valdymą vedžiojusiu už nosies kitas šalis ir žiauriai susidorodavo su opozicionieriais ir kritikais.

Taškines represijas pakeitė masinės, visiškai pasikeitė tiek pačių baltarusių, tiek pasaulio visuomenės požiūris į šalies valdžią, tačiau lukašenkiškos Baltarusios ideologijos ir valstybinės santvarkos turinys liko toks pats.

Pernai rudenį atrodė, kad baltarusius nuo pergalės skiria vos pora žingsnių. Regis, dar vienas MTZ cechas paskelbs streiką, dar vienas rajono centras išeis į mitingą — ir režimas žlugs. Tačiau tai, kas vėliau vyko Baltarusioje, rodo, kad tai buvo iliuzija — Lukašenko buvo pasirengęs palaužti bet kokį pasipriešinimą.

Dar liko, atrodytų iracionalus, Kremliaus palankumas Lukašenko, kurio jo režimas didžia dalimi ir laikosi. Baltarusios prezidentas reguliaria lanko Putiną — lyg išprašyti dar vieno kredito, lyg dar kartą baltarusiams pademonstruoti , kad už jo nugaros stovi Rusija. Ir tuo pačiu jokių žingsnių gilesnės integracijos link (suprask: Baltarusios paklusimo Rusijai) kol kas nevyksta.

Ar yra vilties?

Jau praėjus vos savaitei po rinkimų, Lukašenko prakalbo, kad yra pasirengęs pasitraukti iš posto, jei bus priimta nauja konstitucija. Tačiau pateikęs tokį pažadą, jo vykdyti jis neskubėjo. Kad pradėtų valdžios perleidimą su konstitucine reforma, diktatorius vasarį sukvietė Visos Baltarusios liaudies susirinkimą — kišeninį organą, kuris turi kas kelis metus imituoti visaliaudinį pritarimą prezidento kursui.

VBLS sukūrė konstitucijos komisiją, į kurią pateko prezidentui lojalūs įstatymų leidėjai, juristai ir valdininkai. Liepos 22 dieną ši komisija pateikė savo reformos projektą Lukašenko. Jis grąžino 170 puslapių dokumentą pataisymui, pažadėjęs surengti referendumą dėl naujos konstitucijos 2022 metų vasarį, o taip pat patikino, kad ši prezidento kadencija jam bus paskutinė.

Konstitucinės reformos pažadais Lukašenko tempia laiką. Visai tikėtina, kad jokios reformos ir referendumo nebus. Bet net jeigu diktatorius žodį tesės, kas ja visiškai nebūdinga, jis vis viena gali likti Baltarusios vadovu, kaip Didžiojo liaudies susirinkimo vadovas, kuris, pagal reformos projektą, turi tapti nuolatiniu organu, turinčiu didžiulius įgaliojimus. Be to, Lukašenko gali formaliai tesėti „paskutinės kadencijos“ pažadą ir pasitraukti iš prezidento krėslo 2025 metais.

Dar viena viltis — tarptautinės sankcijos. Kaip savo tarptautinių vizitų metu pasakoja Tichanovskaja, jos visų pirma reikalingos tam, kad suskaldytų Lukašenko aplinką ir išprovokuotų valstybinį perversmą. Tačiau kol kas sankcijos pernelyg silpnos, o tarptautinis spaudimas Lukašenko tik pykdo ir skatina veikti.

Baltarusia sustingo niūrioje negandoje. Patriotai frustruoti ir prislėgti, o pajėgęs palaužti pasipriešinimą ir kol kas išlaikyti ekonomikos kontrolę Lukašenko, atrodo, jaučiasi visai komfortiškai. Tačiau situacija lieka nestabili. Permainos neišvengiamos — tačiau atsakyti, kaip greitai jos nutiks, dabar negali niekas.

Komentarai (13)