Beje, iš skrydžio metu transliuojamų identifikavimo signalų pašalintos bet kokios smulkmenos apie skrydį (tai dažnai daro VIP lėktuvai). Tačiau Minichanovas vis tiek išsklaidė visas abejones, kad lėktuve buvo būtent jis: lėktuvo fiuzeliažo piešinio elementai buvo aiškiai matomi vaizdo įraše, kurį jis įrašė iš salono.

Įdomi detalė: jei Tatarstano prezidentas būtų atvykęs lėktuvu kaip paprastas mirtingasis, jis turėtų bent šiek tiek šansų pereiti pasienio kontrolę.

Faktas yra tas, kad jis turėjo formalų pagrindą kirsti sieną: rusas keliavo kaip forumo svečias Gagaūzijoje, o tai patvirtino dabartinio Moldovos parlamento nario Aleksandro Suchodolskio kvietimas.

Šių dokumentų būtų pakankę – su sąlyga, kad jis taip pat neakcentuos savo padėties dabartinėje Rusijos Federacijos valdžios sistemoje.

Bet kai keleivis skrenda užsakomuoju reisu, jis tikrinamas pagal specialią tvarką. Pavardę vežėjas perduoda į paskirties oro uostą, o pasieniečiai sugeba suprasti, koks VIP asmuo pas juos skrenda.

Suchodolskio teigimu, Tatarstano prezidentui net nebuvo leista nusileisti ant žemės. Aviacijos sekėjų teigimu, atsisakymo atvykti nagrinėjimas užtruko pusvalandį, po kurio lėktuvas su Minichanovu buvo priverstas skristi atgal į Stambulą, o iš ten, jau „Falcon 7X“  – į Rusiją.

O Moldovos valdžia „į taupyklę“ iškovojo dar vieną pergalę ir teisę pagrįstai teigti, kad sustabdė Putino bandymus daryti įtaką šaliai.

Po Marijos Zacharovos pykčio Moldovos vyriausybė pradėjo puolimą ir informavo rusus, kad ruošiasi išsiųsti Rusijos diplomatą iš šalies – remdamasi asmens, dalyvavusio organizuojant šį vizitą, kuris neįvyko, paaiškinimais. Paaiškinimas paprastas: nei diplomatai, nei užsienio svečiai neturėtų dalyvauti vidaus politikoje ir rinkiminėje kampanijoje.

Dodonas nenori būti išmestas į istorijos šiukšliadėžę

Visa ši istorija su Minichanovo yra susijusi su rinkimais Gagaūzijoje.

Balandžio 30 dieną gagaūzai rinks vietos valdžios vadovą – baškaną. Be to, tai turi būti naujas žmogus, nes dabartinis vadovas išdirbo dvi kadencijas ir negali kandidatuoti.

Ant popieriaus Gagaūzijos gyventojų yra daugiau nei 150 000 žmonių, tačiau iš tikrųjų tai yra šiek tiek daugiau nei šimtas tūkstančių. Tačiau šis mažas regionas Rusijai svarbus, nes padeda išlaikyti destruktyvią įtaką Moldovos nacionalinei politikai.

Gagaūzija yra specifinis regionas, kuris 90-ųjų pradžioje beveik nuėjo Padniestrės keliu (ne be draugų iš Maskvos pagalbos). Gagaūzai tada taip pat kalbėjo apie atsiskyrimo galimybę, tačiau Kišiniovui pavyko su jais susitarti. Pagal šį susitarimą Gagaūzija gavo autonomijos statusą unitarinėje Moldovoje: teisę daryti įtaką daliai centrinės valdžios sprendimų, taip pat savo vykdomąją ir įstatymų leidžiamąją valdžią.

Tačiau Kišiniovas niekada neturėjo nuoseklios politikos regionui ir jo integracijai.

Tiesą sakant, per pastaruosius dešimtmečius Gagaūzija kultūriškai ir socialiai atsiskyrė nuo centro. Gagaūzai ignoravo ir nenorėjo mokytis rumunų kalbos (moldovų kalba nesiskiria nuo rumunų). Čia nuolat pasigirsdavo nuomonė, kad Moldovos taisyklės jiems negalioja.

Ir čia visus metus beribė rusofilija žydėjo visu gražumu.

Per karą Ukrainoje ji kiek nublanko, bet visiškai neišnyko.

Šia prasme gagaūzai pasirodė esantys Krymo totorių priešingybė. Nepaisant to, kad Stalino laikais gagaūzai buvo represijų objektas ir „liaudies priešai“, tai nepadarė šios tautos atsargios suvokiant Maskvą.

Šiuo metu Gagaūzijoje nė vienas politikas, kuris nėra atviras draugystės su Rusijos Federacija ir Putinu šalininkas, neturi šansų užimti regiono lyderio poziciją.

Tai kam Rusijai dėti pastangas į šiuos rinkimus, jei iš anksto žinoma, kad laimės Rusijos Federacijai lojalus žmogus? Ir todėl, kad du kandidatai ne tik lojalūs, bet ir 100 % „savi žmonės“.

Nes kiekvienas iš jų yra „savas“ vis kitai daliai Rusijos elito. O kova dėl valdžios mažojoje Gagaūzijoje peraugo į kovą tarp šių rusų grupuočių, kurių kiekviena įrodo savo sugebėjimą nulemti rinkimus, bent jau tarp Moldovos rusofilų.

O kartu visa tai virto kova tarp prorusiškų jėgų Moldovoje, kurios bando įrodyti, kad būtent jos turėtų investuoti rusiškus pinigus į ateitį.

Vienas iš kandidatų – Hryhorijus Uzunas, kurį remia Moldovos Respublikos socialistų partija, vadovaujama liūdnai pagarsėjusio buvusio Moldovos prezidento Igorio Dodono, dėl kurio šiuo metu vyksta tyrimas ir kuris ilgą laiką buvo namų arešte.

Antrasis kandidatas – Viktoras Petrovas, kurį, priešingai socialistų partijos sprendimui, oficialiai palaikė du socialistų deputatai... tarp jų ir straipsnio pradžioje minėtas Suchodolskis. Tas pats, kuris bandė Minichanovą atskraidinti į Moldovą!

Dabar jau žinoma, kad Minichanovas buvo pakeliui į rinkimų kampanijos susirinkimą, kuriame turėjo palaikyti minėtą Petrovą. Žinoma, patikinus, kad už šios paramos stovi Rusija.

Be to, Petrovui dirba valstybinė Rusijos propagandos mašina: „RIA Novosti“ jį mini kiekvieną dieną ir ima iš jo (ir tik jo) komentarus apie visus Moldovą liečiančius įvykius.

Nesvarbu, kas laimės šioje „svetimo prieš plėšrūną“ mūšyje (priešingai, šioje istorijoje svarbu tai, kad Moldovos valdžia pavyzdingai dirbo kovodama su Rusijos politinė įtaka).

Tačiau buvusiam prezidentui Dodonui šie rinkimai yra lemiami. Jis negalėjo pagalvoti, kad propagandos mašina vieną dieną veiks prieš jo kandidatą, o dabar tai tapo realybe.

Taigi Dodonui netekus valstybės vadovo posto, daugumos parlamente ir pagrindinio finansavimo, rinkimai Gagaūzijoje jam – galbūt paskutinė galimybė įrodyti Kremliui, kad Moldovos socialistų partija vis dar gyva ir gali pretenduoti į rusiškus pinigus, be kurių prorusiška 5-oji kolona Moldovoje tiesiog negali egzistuoti.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Evropeiska Pravda

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()