Daugiau nei prieš 80 metų ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas prognozavo, kad iki 2030 metų dėl automatizacijos darbo savaitė truks 15 valandų. Septintajame dešimtmetyje ekonomistas ir futurologas Hermanas Kahnas publikavo savo pranašystę: 2000 metais JAV bus įprasta 4 dienų darbo savaitė ir dviejų mėnesių atostogos. Šios prognozės dar neišsipildė, tačiau pasaulyje tęsiasi būtinų darbo valandų sutrumpinimo eksperimentai. Vienas toks baigėsi Göteborge, antrame pagal dydį Švedijos mieste, garsėjančiame kaip automobilio Volvo gimtinė. Projektas susilaukė plataus atgarsio – idėja, kad 8 valandų darbo diena nėra naši, aktyviai aptarinėjama jau keletą pastarųjų metų. Daroma prielaida, kad mažiau pavargęs ir laimingesnis bei sveikesnis darbuotojas dirbs efektyviau, o tai reiškia, bus naudingesnis verslui už darbo dienos pabaigoje iš nuovargio griūvantį. Švedų eksperimentas turėjo patvirtinti arba paneigti šią tezę.

Du metus miesto slaugos centre Svartedalens dalis darbuotojų dirbo po 6 valandas per parą vietoje 8. Darbuotojų alga liko tokia pati, eksperimentą finansavo Švedijos vyriausybė. Galiausiai paaiškėjo, kad trumpiau dirbę išties buvo labiau patenkinti ir produktyvesni. Kaip rašė Bloomberg 2016 metų gegužę, lyginant su „kontrolinių“ slaugos namų darbuotojais, kurių grafikas nesikeitė, Svartedalens medicinos seserys tapo „20% laimingesnės“ ir energingesnės, o pagyvenusiųjų globotinių laisvalaikyje atsirado 64% daugiau veiklos.

Tačiau ši teigiama išvada susiduria su vienu „bet“: darbuotojo laimė nepigiai atsieina. Dėl darbo pamainos sutrumpėjimo, slaugos namams teko pasamdyti 17 naujų med. seserų, įstaigai kainavusių $1,3 mln per metus. Sumažėjusi bedarbystė vyriausybei sutaupė beveik $520 tūkstančių socialinėms išmokoms, tačiau išlaidos buvo didesnės.

Nepaisant teigiamo efekto dėl žmonių savijautos pagerėjimo ir bedarbystės sumažėjimo, didelis finansiniai kaštai, veikiausiai sukliudys trumpesnės darbo dienos praktikos plitimą, pažymi New York Times. „Vyriausybė vengia šio klausimo svarstymo. Jiems neįdomus platesnis požiūris“, – leidinys cituoja Göteborgo miesto tarybos Kairiosios partijos vadovą Danielį Bernmarą.

Švediją galima pavadinti bandymų įrodyti trumpesnio darbo koncepcijos naudą lydere. Skandinavijos šalyje, visuotinės gerovės valstybėje, darbdaviai tradiciškai rūpinasi, kad personalas būtų patenkintas: laikoma, kad geras darbuotojas – tai laimingas darbuotojas. Vos ~1% švedų dirba daugiau, nei 50 valandų per savaitę (EBPO šalyse vidutiniškai – 13%), o prie 25 kasmetinių apmokamų atostogų dienų, gimus vaikui ar įsivaikinus, pridedama 480 dienų, kurias abu tėvai gali pasidalinti.

Kompanijos Švedijoje sutrumpinti darbo savaitę bandė jau nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio galo. 1989 metais 6 valandų darbo diena buvo įvesta globos namuose Kirunoje (miestas Laplandijoje, svarbus kasybos pramonės centras), kad slaugių grafikas labiau sutaptų su jų vyrų, dirbančių geležies rūdos šachtose. 1996–1998 metais analogiškas bandymas buvo atliekamas vaikų, pagyvenusiųjų ir neįgaliųjų centruose Stokholme. Abiejuose miestuose eksperimentai nutraukti, pasikeitus vietos administracijai, kuri tai argumentavo pernelyg didelėmis išlaidomis ir svarių įrodymų, rodančių trumpos dienos pranašumą prieš tradicinę, nebuvimu.

Toyota padalinyje Göteborge trumpesnis grafikas laikosi ilgiau – automobilių aptarnavimo centrų personalas perėjo prie 6 valandų darbo dienos dviem pamainomis prieš 13 metų ir tokiu režimu veikia iki šiol. Pasak kompanijos vykdančiojo direktoriaus Martino Banko, taip sumažėjo pavargusių mechanikų daromų klaidų ir padidėjo įrangos naudojimo efektyvumas, tuo pačiu ir pelnas. Tuo pačiu sumažėjo kadrų kaita – darbuotojams patinka jų grafikas ir daugiau laisvo laiko.

Pastaraisiais metais 30-ies valandų darbo savaitę pradėjo praktikuoti ir švedų startuoliai. Jų filosofija teigia, kad žmonės – pagrindinis verslo pranašumas, tad svarbu, kad jiems kompanijoje būtų gera. Interneto startuolio Brath vadovai tvirtina, kad netgi didesnis uždarbis negali kompensuoti trumpos darbo dienos pranašumų – galimybės sportuoti, leisti laiką su šeima, ruošti naminį maistą, užuot skubiai užkandžiavus. Be to, kai darbe reikia kūrybiškumo, sunku reikiamą lygį palaikyti 8 valandas iš eilės, priduria firmos direktorė Maria Brot. Jos darbuotojai per 6 valandas spėja ne mažiau (ar net daugiau), nei konkurentai, naudojantys 40 valandų darbo savaitę. Laikas vertingesnis už pinigus, pritaria jai kiti verslininkai, o galimybė anksčiau grįžti namo yra gera motyvacija.

Be privataus verslo, darbo dienos trukme neretai eksperimentuoja medicinos paslaugas ir pramogas teikiančios įstaigos. Be jau minėto Svartedalenso, panašius eksperimentus vykdo vienas iš universitetinės Sahlgrenska ligoninės Göteborge skyrius, senelių namai ir ligoninė Umeo mieste šiaurinėje Švedijos dalyje. Analogiški projektai vykdyti ir Suomijoje bei Didžiojoje Britanijoje; Apklausa parodė, kad 6 iš 10 britų vyr. vadybininkų teigiamai vertina darbo dienos sutrumpinimo idėją.

Tačiau nepaisant daugybės pavyzdžių, dėl trumpos darbo savaitės lig šiol nesutariama. Eksperimentai rodo, kad 6 valandų darbo diena iš tiesų darbuotojus padaro laimingesnius, stimuliuoja, padidina lojalumą kompanijai. Žmonės labiau vertina darbą, kai supranta, kad darbdavys vertina juos. Yra ir mokslinių persidirbimo žalos įrodymų: kaip rašoma vienoje iš daugybės publikacijų, ilgai užsisėdintiems darbe, išauga insulto ir (mažesniu lygiu) išeminės širdies ligos rizika. Daugybė straipsnių ir knygų parašyta apie prokrastinaciją darbe. Pagal kai kuriuos vertinimus, žmogus vidutiniškai praranda bent jau 2 valandas darbo laiko užkandžiams, arbatos gėrimams ir socialinių tinklų peržiūroms.

Tačiau prieš trumpos darbo dienos naudą nuolat pateikiamas tas pats kontrargumentas: jo kaina. 30 valandų darbo savaitės šalininkai pabrėžia, kad be pasitenkinimo ir produktyvumo, ji teikia visiškai konkrečią finansinę naudą: bedarbystės sumažėjimą ir iš to didėjančias mokesčių pajamas, sutaupomos socialinės išmokos, sumažėja išlaidos, susijusios su kadrų kaita, papildomomis išeiginėmis dienomis ir nedarbingumu. Tačiau šį efektą išmatuoti objektyviai pernelyg sudėtinga. Kaip sulyginti kompanijos ar miesto ligoninės kaštus naujiems etatams su pajamomis iš mokesčių, kuriuos gauna valstybės iždas? Kaip palyginti ekonomiją dėl laisvadienių skaičiaus sumažėjimo su išlaidomis dėl trumpesnės darbo dienos?

Iki šiol nėra surinkti visi duomenys, kuriais remiantis, būtų galima vienareikšmiškai atsakyti į šiuos klausimus. O ir Göteborgo eksperimento rezultatai prieštaringi: viena vertus, projekto tyrėjas pranešė apie pasiimtų laisvadienių skaičiaus sumažėjimą 2,8 karto, antra vertus, kaiprašo Business Insider Nordic, – nedarbingumo pažymėjimų skaičius galiausiai išaugo nuo 8% iki 9,3%. Kol kas, panašu, prieinamiausias ir suprantamiausias trumpos darbo dienos eksperimento efektyvumo įvertinimas – jo kaina, kuri nemaža. „Išlaidos, be abejonės, auga – teigė miesto tarybos narys Bernmaras. – Trumpinti darbo valandas be aiškių [eksperimento] laiko ribų pernelyg brangu“. Göteborgo valdžia pareiškė, kad neplanuoja daryti 6 valandų darbo dienos norma.

I. Solomonova
World Press skyriaus redaktorė
republic.ru

Komentarai (15)