35 metai iki pabaigos? Prognozė, kuri neleis užmigti ()
Argumentai verčia susimąstyti.
© https://unsplash.com/photos/a-picture-of-the-earth-in-a-ring-of-fire-7bnvNN3R_eo
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
35 metai iki katastrofos? Kodėl Nobelio premijos laureato prognozė kelia nerimą
Ar žinojote, kad egzistuoja 2 % tikimybė jau šiais metais išvysti įvykį, kuris visiškai pakeistų pasaulį? Skamba kaip mokslinė fantastika? Nobelio premijos laureatas Davidas Grossas taip nemano. Paaiškiname, kodėl jo prognozės nėra tik eilinė bauginanti istorija.
Įsivaizduokite, kad jums pasakoma: šiais metais turite 2 % tikimybę patekti į mirtiną automobilio avariją. Arba kad tikimybė, jog jūsų namas sudegs, yra viena iš penkiasdešimties. Tikriausiai iškart rimtai susimąstytumėte apie draudimą, patikrintumėte elektros instaliaciją ir taptumėte gerokai atsargesni kelyje.
Dabar įsivaizduokite, kad tie 2 % – tai metinė pasaulinės katastrofos, galinčios sunaikinti žmonijos civilizaciją, rizika. Būtent taip dabartinę situaciją vertina Nobelio fizikos premijos laureatas Davidas Grossas. Ir tai nėra tik abstraktus skaičius. Tai matematiškai apskaičiuota nelaimės tikimybė, kuri, jo vertinimu, gali realizuotis per artimiausius 35 metus – maždaug iki 2061-ųjų. Reikia pripažinti, kad jo argumentai verčia susimąstyti.
Kas vyksta pasaulyje: branduolinis renesansas ir dirbtinio intelekto grėsmė
Kai griuvo Berlyno siena, atrodė, kad didžiausia XX amžiaus baimė – branduolinis karas – visiems laikams liks tik istorijos vadovėliuose. Žmonija lengviau atsikvėpė. Tačiau, kaip paaiškėjo, – per anksti.
|
D. Grossas pabrėžia, kad šiandien branduolinio konflikto tikimybė gali būti net didesnė nei vėlyvaisiais Šaltojo karo metais. Ir nereikia būti branduolinės fizikos specialistu, kad pastebėtumėte akivaizdžius pavojaus signalus:
- Ginklų kontrolės žlugimas: tarptautinės sutartys, dešimtmečius stabdžiusios ginklavimosi varžybas, dabar braška per siūles arba apskritai nebeveikia.
- „Branduolinio klubo“ plėtra: šalių, turinčių masinio naikinimo ginklų, ratas plečiasi, o kai kurių jų lyderių retorika tampa vis agresyvesnė. Tai jau nebėra tik dviejų supervalstybių šachmatų partija – tai sudėtingas ir pavojingas žaidimas su daugeliu nenuspėjamų veikėjų.
Naujas veiksnys – autonominės sistemos
Prie viso to prisideda nauja grėsmė, kurios XX amžiuje tiesiog nebuvo, – dirbtinis intelektas (DI). Ir čia kalbama ne apie Holivudo filmų scenarijus apie robotų sukilimą. Viskas daug proziškiau, o dėl to – ir gerokai pavojingiau.
D. Grossas atkreipia dėmesį į kritinę riziką, kylančią sprendimų priėmimą patikint mašinoms. Įsivaizduokite priešraketinės gynybos sistemą, valdomą DI. Ji analizuoja tūkstančius parametrų per sekundę – nepalyginamai greičiau nei žmogus. Skamba patikimai, tiesa?
O dabar įsivaizduokite, kad dėl retų oro sąlygų, saulės aktyvumo ir galingos kibernetinės atakos sutapimo sistema klaidingai identifikuoja balistinių raketų paleidimą. Žmogus turi intuiciją, gebėjimą suabejoti ir palaukti. Mašina turi tik algoritmą ir sekundės dalį sprendimui priimti. Taip gali prasidėti visuotinis branduolinis karas, kurį sukeltų ne pikti ketinimai, o tiesiog sisteminė programinės įrangos klaida.
Ukrainos dimensija: kai pavojus tampa kasdienybe
Ukrainiečiams kalbos apie branduolinę grėsmę ir Pasaulio pabaigos laikrodį nėra abstrakti teorija – tai žiauri realybė nuo 2022 metų. Kai Rusijos armija užėmė Černobylio, o vėliau – Zaporižios atominę elektrinę, pasaulis sudrebėjo. Ukrainiečiai su šiuo pavojumi gyvena kasdien: daugelis puikiai prisimena masinį kalio jodido pirkimą ir „nerimo lagaminėlių“ ruošimą. Pasaulinės katastrofos grėsmė čia turi labai konkretų veidą ir geografinę vietą.
Kremliaus propagandistų grasinimai paversti pasaulį „branduoliniais pelenais“ ukrainiečiams nėra tik šou elementas – tai tiesioginė grėsmė, į kurią tenka žiūrėti mirtinai rimtai.
Čia išryškėja esminis suvokimo skirtumas. Kai Vakarų ekspertai kalba apie „eskalaciją“, jie remiasi žaidimų teorija ir statistinėmis tikimybėmis. Tuo tarpu ukrainiečiai mato realias raketas, naikinančias gyvenamuosius namus Dnipre ar Kyjive. Jiems tai nėra „2 % per metus“ – tai nuolatinis jausmas, kad bet kurią akimirką gali įvykti kažkas nepataisomo.
Galbūt todėl Ukrainos žmonės daug aštriau nei bet kas kitas jaučia šiuolaikinio pasaulio trapumą. Praktika parodė: tai, kas vakar atrodė neįsivaizduojama, šiandien gali tapti šiurpia rutina. Todėl D. Grosso prognozė Ukrainoje suvokiama ne kaip sensacija, o kaip liūdnas realybės patvirtinimas.
Kodėl mūsų smegenys ignoruoja realius pavojus?
Jei padėtis tokia rimta, kodėl mes kasdien nepuolame į paniką? Kodėl toliau ginčijamės dėl smulkmenų, planuojame atostogas ir naršome juokingus vaizdelius internete? Atsakymas slypi mūsų evoliucinėje psichologijoje.
Mūsų smegenys yra prisitaikiusios reaguoti į tiesiogines, aiškiai matomas grėsmes. Kardadantis tigras krūmuose – štai tikras pavojus, reikalaujantis bėgti arba kovoti. O 2 % branduolinio karo tikimybė? Tai mūsų protui pernelyg abstraktu.
Psichologai šį reiškinį vadina „tikimybių nepaisymu“ (angl. probability neglect). Žmonės linkę pervertinti emociškai ryškias, tačiau itin mažai tikėtinas rizikas (pavyzdžiui, ryklio užpuolimą) ir nepakankamai įvertinti mažiau pastebimas, bet statistiškai kur kas pavojingesnes grėsmes (pavyzdžiui, sėdimo gyvenimo būdo ar širdies ligų pasekmes).
Pasaulinė katastrofa mūsų smegenims yra tarsi „ideali audra“: ji gąsdina, tačiau jos tikimybė konkrečią dieną atrodo menka. Todėl dažniausiai tiesiog numojame ranka: „Kažkaip viskas susitvarkys.“
Tačiau matematika yra negailestinga. 2 % metinė rizika, besitęsianti 35 metų laikotarpį, virsta gąsdinančiai didele bendra tikimybe. Tai panašu į nuolatinį monetos metimą tikintis, kad ji dešimtis kartų iš eilės niekada neiškris ta pačia puse.
D. Grosso prognozė nėra bandymas sukelti paniką. Tai raginimas blaiviai įvertinti situaciją ir prisiminti, kad pasaulinis saugumas, kurį laikome savaime suprantamu dalyku, iš tiesų yra labai trapus.
