Viena paslaptingiausių ir žinomiausių mitinių būtybių istorijoje – protus jaukiantis Didžiapėdis: kaip atsirado legenda apie šį padarą? (Foto, Video) ()
Šimtmečius žmonės teigė matę šį keistą mitinį primatą Šiaurės Amerikos miškuose. Nuo to laiko vyksta ilga ir keista būtybės paieškos istorija.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Garsioji filmuota medžiaga, vėliau naudojama kiekviename dokumentiniame filme apie tai, ar Didžiapėdis yra tikras, ar ne, trunka vos tris su puse minutės. Iš pradžių atrodo, vaizde nieko ypatingo – tik keli vyrai. Bet maždaug po dviejų minučių 16 mm „Cine Kodak“ fotoaparato objektyvas užklumpa kažką keisto.
Tai, ką filmuodamas pamato Bobas Gimlinas, yra keista, didelė beždžionės pavidalo figūra, einanti ant užpakalinių kojų. Trumpą akimirką atrodo, kad gyvūnas žiūri tiesiai į kamerą, tada jis pradingsta.
Tai garsusis Pattersono-Gimlino filmas, nufilmuotas 1967 m. spalio mėnesį miškinguose Šiaurės Kalifornijos miškuose, ir tai yra vienas iš labiausiai analizuojamų filmų Amerikos istorijoje.
Kai kuriems tai yra galutinis įrodymas, kad Didžiapėdis yra toks pat tikras kaip kalnų gorilos ar narvalai. Kitiems tai apgaulė kaip ir kiti vaizdo įrašai, kuriuose rodomi vaiduokliai, ateiviai ir driežai. Tačiau Gimlinas tiksliai žino, ką tą dieną matė: „Jis ėjo stačiai ir neatrodė kaip lokys. Aš visą gyvenimą buvau miške. Mano galvoje nėra jokių abejonių, kas tai buvo“, - pasakoja 86 metų Gimlinas.
Šimtamečių senumo mitas
Šis nepagaunamas, galbūt fiktyvus gyvūnas vadinamas daugybe skirtingų pavadinimų – Didžiapėdis (Bigfoot), „Sasquatch“, „Yowie“, „Skunk Ape“, „Yayali“ - ir šimtmečius žmonės visoje Šiaurės Amerikoje teigė juos matę.
Daugelis vietinių Amerikos kultūrų turi legendas, pasakojančias apie žemyno miškuose klajojantį primato tipo tvarinį. Šiose pasakose gyvūnai kartais būna panašesni į žmones, o kartais - į beždžiones. Kwakiutl genties, kadaise gausiai apgyvendintos vakarinėje Britų Kolumbijos pakrantėje, mitologijoje Dzunukwa yra didelė, gauruota patelė, gyvenanti giliai kalnuotuose miškuose.
Pasak legendos, ji didžiąją laiko dalį praleidžia saugodama savo vaikus ir miegodama, todėl yra retai matoma. Tiesą sakant, pavadinimas „Sasquatch“ kilęs iš „Halkomelem“ - kalbos, kuria kalbėjo kelios Pirmosios Tautos gentys, gyvenusios šiaurės vakarų aukštumose dabartinėje Britų Kolumbijoje (Kanada).
Kalifornijoje yra šimtamečių senumo jokutų nupieštos piktogramos, kuriose pavaizduota milžiniškų padarų, turinčių ilgus, apšiurusius plaukus, šeima. Genties vadinamas „Mayak datat“, vaizdas yra panašus į įprastą Didžiapėdžio įvaizdį.
„Kai kurios gentys tikrai myli Didžiapėdį, jos su juo palaiko puikius santykius. Vis dėlto kitoms gentims, pavyzdžiui, miokams, jis yra absoliutus ogre, monstras ir kažkas, ką geriausia palikti ramybėje", - sako knygos „Gigantai, kanibalai ir monstrai: didžių pėdų gimtojoje kultūroje“ autorė ir JAV archeologė Kathy Moskowitz Strain.
Iki šiol, pasak Strain, daugelis gentainių, su kuriais ji atlieka lauko tyrimus, mano, kad Didžiapėdis vaikšto tarp mūsų.
Baltųjų susidūrimai su Didžiapėdžiu
Vietinės gentys ne vienintelės „matė“ šį gauruotą padarą, klajojantį po Amerikos laukinę gamtą. XIX a. ir XX a. pradžios laikraščiuose buvo ištisos skiltys, skirtos kalnakasių, medžiotojų, aukso ieškotojų ir miškininkų pasakojimams, kuriuose jie tvirtino matę „laukinius“, „lokiažmogius“ ir „beždžionžmogius“.
Vienas žymiausių pasakojimų yra iš 1924 m., kai grupė naudingųjų išteklių žvalgytojų, įsikūrusių trobelėje palei Šv. Helenos kalną Vašingtono valstijoje tvirtino, kad vėlų vakarą juos užpuolė „beždžionžmogių“ grupė. Vėliau vienas iš žvalgytojų prisipažino, kad tai nebuvo neišprovokuoti išpuoliai. Anksčiau tą dieną jis buvo nufotografavęs padarus.
Jau tada, kaip pažymėta 2006 m. Chado Armento knygoje „Istorinė pėda“, į šias 1924 m. žvalgytojų ataskaitas dažnai buvo žiūrima skeptiškai, dažnai dėl nepatikimo liudytojų pobūdžio.
Taip pat buvo atvejų, kai vienas gyvūnas buvo supainiojamas dėl kiti, galbūt paaiškindamas pavadinimo „Didžiapėdis“ kilmę. Laikraščių pasakojimai rodo, kad „Didžiapėdis“ buvo įprasta pravardė ypač dideliems, agresyviems grizliams pavadinti, kurie ėdė galvijus, avis ir užpuldavo žmones. Tik 1958 m., kai Kalifornijos traktorių operatorius Jerry Crew'as „rado“ milžiniškų purvinų pėdsakų seriją, šis terminas buvo išpopuliarintas kalbant apie primatus primenančius gyvūnus.
Tais pačiais metais kitas žmogus, vardu Ray'as Wallace'as, taip pat teigė atradęs didelius pėdsakus, priklausančius Didžiapėdžiui. Po jo mirties 2002 m. paaiškėjo, kad tai buvo apgaulė.
Tęsinys kitame puslapyje:
Didžiapėdis išpopuliarėja
Tai nutiko 20-ojo amžiaus viduryje, kai Didžiapėdis nuo vietinės legendos tapo nacionaliniu reiškiniu.
1961 m. gamtininkas Ivanas T. Sandersonas išleido knygą „Bjaurūs sniego seniai: legenda atgyja“. Knygoje Sandersonas naudoja pėdsakus, tiesioginius liudininkus ir kaulų pavyzdžius kaip galimus „sub-žmogaus“, gyvenančio penkiuose pasaulio žemynuose (tarp jų ir Ječio), rūšies įrodymo faktus.
Sandersono darbas sulaukė nemažo žmonių dėmesio - Johno Hopkinso universiteto primatų evoliucijos biologas Williamas Strausas žurnale „Science Magazine“ teigė, kad Sandersono nustatyti įrodymų standartai yra „neįtikėtinai žemi“.
Nepaisant to, Straussas pripažįsta, kad būtų kvaila ir gana nemoksliška sakyti, kad Sandersono aprašytos būtybės visiškai neegzistuoja.
Po Sandersono knygos po šešerių metų pasirodė garsusis Pattersono - Gimlino filmas.
Kai kurie, kaip ir buvęs Smitsono instituto primatų biologijos programos direktorius Johnas Napieras, suprato, kad šis filmas yra tik gerai atlikta, įmantri apgaulė. Bet taip atrodė ne visiems.
Vašingtono valstijos universiteto fizinės antropologijos profesorius ir „pagrindinis hominoidų evoliucijos autoritetas“ Groveris Krantzas tikėjo Didžiapėdžio realumu. Jo nepajudinamas įsitikinimas kilo iš liudininkų, Pattersono - Gimlino filmo ir, svarbiausia, anatominės rastų pėdsakų struktūros. Būtent pėdos odos vietos, kuriose atsiveria prakaito poros, pavaizduotos atspauduose, jam leido įsitikinti, kad bent kai kurios yra autentiškos.
Jo teorija buvo ta, kad Didžiapėdis buvo hominidų šeimos dalis, ta pati, kurią žmonės dalijosi su beždžionėmis, ir buvo seniai išnykusių, ilgą laiką Azijoje gyvenusių, primityvių rūšių palikuonis, tinkamai pavadintas Gigantopithecus. Tam tikru momentu, prieš milijoną metų, jis kirto Beringo sąsiaurį, kai jis dar buvo sausumos tiltas į Šiaurės Ameriką, ir išsivystė į savo rūšis šiame žemyne.
Paklaustas apie Didžiapėdžio egzistavimo galimybę, Krantzas visada buvo vienareikšmis, sakydamas, kad jis „garantuotas, kaip taip“.
Vis dėlto Krantzas žinojo, kad vienintelis būdas įtikinti savo kolegas apie šio primato egzistavimą yra turėti jo kūną.
Taigi, Krantzas naktimis praleido Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų senųjų miškų viduryje su šautuvu, tiesiogine to žodžio prasme medžiodamas paslaptingąjį padarą. Jis tai racionalizavo sakydamas, kad tai vienintelis būdas priversti mokslo bendruomenę juo patikėti, o tai techniškai neprieštarauja įstatymams.
Krantzas mirė 2002 m. taip ir nesumedžiojęs Didžiapėdžio. Tačiau per tą laiką filmai apie keistą primatą pritraukė visuomenės vaizduotę. Jis netgi tapo vaidybinio filmo „Harry and the Hendersons“ (1987 m.) draugišku herojumi. Net garsi šimpanzių ekspertė Jane Goodall, pripažįsta, kad yra tikimybė, jog pasaulyje gali egzistuoti neatrastas didelis primatas.
