Nepaisant to, kad beveik 150 metų buvo Didžiosios Britanijos dalis, šiandien mažai žmonių žino apie jos egzistavimą.

Britų imperija buvo didžiausia kada nors egzistavusi imperija ir savo viršūnėje apėmė beveik ketvirtadalį pasaulio sausumos ploto. Šiandien beveik visi žino bent kai kurias jos istorijos dalis, nesvarbu, ar tai būtų Šiaurės Amerikos, Australazijos kolonizacija, ar prieštaringai vertinamas jos dalyvavimas Afrikos dalybose.

Tačiau yra viena jos istorijos dalis, apie kurią mažai žino. Istorija, prasidėjusi dar prieš imperijos gimimą, ir istorija, kai nereikia lieti kraujo.

Tai istorijos dalis, kuri apėmė beveik 200 metų ir palietė pusės milijono žmonių gyvenimus. Ir vis dėlto ši, atrodytų, nereikšminga kolonizacija įvyko ne kokiame nors tolimame žemyne, o tiesiai už Didžiosios Britanijos kiemo, dabar žinomame kaip Vokietija.

Grįžimas į XVIII amžių

1714 m., kai mirė karalienė Ana, ji neturėjo įpėdinių, o jos mirtis privedė prie kadaise buvusios didžiosios Stiuartų dinastijos pabaigos. Tačiau klausimas, kam atiteks sostas, buvo ginčytinas. Pagal Atsiskaitymo aktą tik protestantas galėjo tapti Didžiosios Britanijos suverenu, ir ne visi šeimos nariai atitiko šiuos reikalavimus.

Būtent tuo metu Vigų vyriausybė Londone iškvietė vyrą, vardu George'as. Kaip artimas Anos giminaitis ir protestantas, buvo nuspręsta, kad jis yra pats verčiausias kandidatas, todėl jis pakilo į sostą kaip George'as I.

Vienintelė problema buvo ta, kad jis nebuvo britas. Jis niekada nebuvo Anglijoje ir net nemokėjo kalbos. Tačiau jis buvo ypatingas tuo, kad jis jau buvo savarankiškas suverenas. Jis buvo Hanoverio, Vokietijos valstybės, besidriekiančios Šventosios Romos imperijos širdyje, princas.

Neilgai trukus George'as I persikėlė į Didžiąją Britaniją, kur savarankiškai valdė abi valstybes. Tačiau jo noras turėti Vokietijos ministrus ir laikytis vienos užsienio politikos nebuvo vienintelė problema.

Tarp dviejų valstybių nebuvo vieningos kalbos, kultūros ar istorijos.

Hanoverio gyventojams, matant išvykstantį savo valdovą, jie pasijuto tarsi taptų britų marionetine valstybe. Didžiajai Britanijai taip pat nepatiko Hanoveris, nes tai reiškė, kad ji bus įtraukta į ginčus su kitomis valstybėmis, tokiomis kaip Prancūzija ir Prūsija.

Tai buvo „nepatogumų santuoka“, kuri tęsis daugelį kartų.

Auganti įtampa

1742 m. gruodį britų politikas Williamas Pittas paskelbė, kad „ši didžioji, ši galinga, ši didžiulė karalystė laikoma tik niekingo elektorato provincija“.

George'as I ir jo sūnus George'as II buvo laikomi svetimais ir per daug skirtingais Britanijoje. Ir nors George'as III kalbėjo angliškai, savo valdymo metais jis net nesilankė Hanoveryje, o tai sukėlė ten esančių subjektų nepasitenkinimą.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()