Pirmasis nacių Vokietijos bei SSRS „susidūrimas“ akis į akį – 1937 m. Paryžiaus paroda: o kaip tada atrodė Lietuvos paviljonas? (Foto)  ()

1937 m. Paryžiuje vykusi tarptautinė paroda, skirta menui ir technologijoms šiuolaikiniame gyvenime, subūrė 44 šalis į šviesos miestą, sąjungininkus ir priešus.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

„Exposition Internationale des Arts et Techniques dans la Vie Moderne“ (Tarptautinė meno ir technologijų šiuolaikiniame gyvenime paroda) buvo paskutinis Europos taikos ir pažangos ritualo įgyvendinimas prieš Antrojo pasaulinio karo baisumus.

Pagrindinis parodos akcentas buvo dviejų vienodai ikoniškų struktūrų – nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos paviljonų – atsiradimas plačioje promenadoje.

Jų išvaizda ir ketinimai tiesiogiai prieštaravo pripažintam 1937 m. parodos tikslui skatinti taikų tautų sambūvį ir bendradarbiavimą. Tiesą sakant, šie du pastatai yra šios sąvokos priešingybė; jie buvo šalti, karingi ir grubaus dizaino.

Ekspozicija turėjo parodyti geriausius šiuolaikinius pasaulio mokslo ir technologijų pasiekimus.

Paviljonai buvo skirti kinui, radijui, šviesai, geležinkeliui, skrydžiams, šaldymui ir spausdinimui. Ekspoziciją reklamuojantys plakatai pabrėžė, kad tai yra „menų ir technikų“ derinys.

Iki 1937 m. Europą apėmė politinės krizės. Antrasis Italijos ir Etiopijos karas vyko nuo 1935 m. spalio iki 1936 m. gegužės mėn.

Karas parodė Tautų Sąjungos ribotumą, tačiau nepaisant menkų sankcijų, kurias organizacija Italijai taikė už karinį Etiopijos užkariavimą, Mussolini vis tiek naudojo šias sankcijas kaip pretekstą apriboti Italijos sąjungas su Britanija ir Prancūzija ir pretekstą priartėti prie hitlerinės Vokietijos.

Youtube sprogdinantis ir lietuvių puikiai vertinamas! Štai ką sugeba 5in1 robotas iš „Xiaomi“ ekosistemos (Video, „Roidmi EVA“)
5924 3

„ROIDMI EVA“ yra „Xiaomi“ ekosistemos kompanijos produktas, sulaukęs stulbinamo dėmesio ir sėkmės. Ir dabar šis neregėtų galimybių įrenginys už specialią kainą.

Išsamiau

 

1936 m. kovą vokiečių kariuomenė pažeidė Versalio sutarties sąlygas ir įžengė į Reino žemę; ir iki spalio Vokietija ir Italija susitarė sudaryti Ašį, kuri sudarytų pagrindą Anšlusui tarp Vokietijos ir Austrijos 1938 m.

Ispanijos pilietiniame kare, prasidėjusiame 1936 m. liepą, Vokietija ir Italija palaikė nacionalistų pajėgas prieš respublikonus, kuriuos rėmė Sovietų Sąjunga. Tai buvo dešimtmetis, kupinas įtampos ir ideologinių susidūrimų.

Iš pradžių ekspozicijos centre turėjo būti 700 m aukščio bokštas („Phare du Monde“), kurio spiralė turėjo nueiti į viršuje esantį automobilių stovėjimo garažą ir virš jo esantį viešbutį bei restoraną. Idėjos buvo atsisakyta, nes ji buvo per brangi.

Žymiausi paviljonai buvo nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Pasaulinės parodos organizatoriai vokiečių ir sovietų paviljonus pastatė tiesiai vienas prieš kitą.

Vokietijos paviljonas

 

Hitleris norėjo pasitraukti iš parodos, bet jo architektas Albertas Speeras įtikino jį visgi dalyvauti, parodydamas Hitleriui savo planus dėl Vokietijos paviljono.

Vėliau Speeras savo autobiografijose atskleidė, kad jis slaptai žiūrėjo į sovietinio paviljono planus ir suprojektavo Vokietijos paviljoną taip, kad būtų atrama prieš komunizmą.

Eksponatų rengimą ir statybą vargino vėlavimas. Parodos atidarymo dieną buvo baigti tik vokiški ir sovietiniai paviljonai.

Tai, kaip ir tai, kad du paviljonai stovėjo vienas priešais kitą, parodą pavertė dviejų didžiųjų ideologinių varžovų konkurencija.

Speero paviljoną vainikavo aukštas bokštas, vainikuotas nacių valstybės simboliais: ereliu ir svastika. Paviljonas buvo sumanytas kaip paminklas „vokiečių pasididžiavimui ir pasiekimams“.

Tai turėjo parodyti pasauliui, kad naujoji ir galinga Vokietija atkūrė nacionalinio pasididžiavimo jausmą. Naktį paviljonas buvo apšviestas prožektoriais.

Už paviljono stovėjo Josefo Thorako skulptūra „Comradeship“, kurioje pavaizduoti du didžiuliai nuogi vyrai, susikibę rankomis ir iššaukiančiai stovintys vienas šalia kito, abipusės gynybos ir „rasinės draugystės“ poza.

Sovietų paviljonas

Sovietinio paviljono architektas buvo Borisas Iofanas. Vera Muchina sukūrė didelę figūrinę skulptūrą ant paviljono viršaus.

 

Didingo pastato viršuje stovėjo darbininkas ir kolūkietė moteris – didelė, jėgų suteikianti statula, kurioje vaizduojamas darbininkas ir valstietė, suglaudę rankas, smeigiančias kūjį ir pjautuvą į dangų. Statula turėjo simbolizuoti darbininkų ir valstiečių sąjungą.

Nuo 1947 m. jos vaizdinį nuolat savo logotipe pradėjo naudoti Maskvos „Mosfilm“ kino studija. 

Kiti paviljonai

Italija dėl dėmesio varžėsi tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, kurios prisistatė kaip didelės (ir priešingos) jėgos, į kurias reikia atsižvelgti.

Italija buvo „geranoriška“ diktatūra: saulėta, atvira ir apsupta šiltos Viduržemio jūros, ji buvo pagrįsta drausme, tvarka ir vienybe.

Paviljono išorę suprojektavo Marcello Piacentini. Jis naudojo modernų gelžbetonio karkasą, derintą su tradiciniais elementais, tokiais kaip kolonados, terasos, kiemai ir galerijos, bokšto forma, klasikiniai ritmai ir Viduržemio jūros marmuro bei tinko naudojimas.

Paviljonas buvo įrengtas po Eifelio bokštu, iš kurio atsiveria Senos upės vaizdas į pagrindinę ekspozicijos vietos dalį.

Tęsinys kitame puslapyje:




Didžioji Britanija nesitikėjo tokios konkurencingos parodos, o jos planuojamas biudžetas buvo tik maža dalis Vokietijos turėto biudžeto.

Meno ir pramonės tarybos pirmininkas Frankas Pickas paskyrė Oliverį Hillą architektu, bet liepė vengti modernizmo ir sutelkti dėmesį į tradicinius amatus.

 

Pagrindinis Hilo paviljono architektūrinis elementas buvo didelė balta dėžė, iš išorės papuošta Johno Skeapingo tapytu frizu, o viduje – milžiniškomis fotografinėmis figūromis, tarp kurių buvo ir Neville'o Chamberlaino žvejyba.

Jo turinys buvo amatų objektai, išdėstyti pagal anglų kalbos žodžius, kurie tapo skoliniais prancūzų kalboje, pvz., „sportas“ ir „savaitgalis“, ir kai kurie žinomo keramiko Williamo Worrall daiktai.

Buvo daug britų kritikos, kad rezultatas neatspindi Didžiosios Britanijos ir buvo prastai lyginamas su kitų paviljonų nacionalinės jėgos projekcijomis.

Ispanijos paviljoną prižiūrėjo Ispanijos respublikonų vyriausybės prezidentas, o pastatė ispanų architektas Josepas Lluisas Sertas.

Ispanija sulaukė papildomo dėmesio, nes ekspozicija vyko Ispanijos pilietinio karo metu. Paviljone buvo demonstruojamas Pablo Picasso paveikslas „Gernika“, dabar žinomas dėl karo baisumų vaizdavimo, taip pat Aleksandro Calderio skulptūra „Merkurijaus fontanas“ ir Joan Miró paveikslas „Maištaujantis Katalonų valstietis“.

Baltijos šalių paviljonas

Trys Baltijos šalys: Estija, Latvija ir Lietuva 1937 m. Paryžiaus parodoje dalyvavo bendrame paviljone, simbolizuojančiame draugystę ir susitaikymą.

 

Sukurti bendrą paviljoną buvo paskelbtas konkursas, kuriame dalyvavo visų trijų šalių architektai. Tiek architektūros konkurse, tiek vėliau įtemptame apstatymo etape dizaineriai stengėsi apibrėžti savo nacionalinės reprezentacijos strategijas ir pristatyti savo nacionalinį vizualinį identitetą likusiam pasauliui.

Paviljono projekto konkurso sąlygose buvo aiškiai nurodyta, kad išorinė architektūra turi būti kuo neutralesnė ir neįtraukti nacionalistinių bruožų. Baltijos paviljonas taip pat turėjo būti medinis, jame turėjo būti apie 1000 m2 ekspozicinio ploto.

1936 m. vasarą iš 10 projektų vienbalsiai buvo išrinktas nugalėtojas – Estijos Aleksandro Nürnbergo projektas (gavęs 3000 prancūzijos frankų prizą) – su garbingu pagerbimu apdovanoti Visvaldis Paegle (Ryga), Jonas Kovalskis (Kaunas) ir Erichas Jacoby (Talinas). Niurnbergas (1890–1964) – baltų- vokiečių kilmės architektas.

Paviljonas stovėjo ant Trocadero sodų šlaito. 16 metrų pločio akmeniniai laiptai per dvi terasas vedė į pagrindinį paviljono įėjimą; jį sudarė 14 metrų pločio ir 9 m aukščio stiklinis langas įrėmintas plieniniame rėme, su trimis durimis, virš kurių yra trys dalyvaujančių šalių nacionaliniai herbai.

Didžioji salė, skirta susirinkimams ir Trijų valstybių sąjungai, papuošta 4 m aukščio monumentalia latvių skulptoriaus Kanepso skulptūra, išskiriančia tris perėjimus, vedančius į konkrečias Estijos, Latvijos ir Lietuvos sales.

 

Pirmas kambarys dešinėje buvo skirtas Estijai. Sidabrinės sienos, dekoruotos juodos ir mėlynos spalvos detalėmis, rodė nacionalines šalies spalvas.

Sienų papėdėje išdėlioti įvairūs tautinio meno objektai: kilimai, keramika, odos dirbiniai, tekstilė, paveikslai ir kt. Šalia salės esanti siena skirta demonstruoti anglies skalūną, kuris Estijoje vaidina svarbų vaidmenį ekonomikoje.

Latvijai skirtoje salėje – gražios raudonos ir baltos sienų grindys: nacionalinės tos valstybės spalvos. Jame yra daug latvių liaudies meno pavyzdžių.

Lietuvių salę puošė pastatyta didelė medinė skulptūra, vaizduojanti iš didžiulio ąžuolo išskaptuotą Kristų. Tai brangus lietuvių tautinio meno reliktas. Šį meno kūrinį pagal lietuvių dailininko Juozo Mikėno modelį atliko senas valstiečių drožėjas.

Oficialus paviljono atidarymas įvyko 1937 m. birželį. Renginio atidarymo kalbą pasakė Lietuvos Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis.

Bet vos po penkių mėnesių, tų pačių metų žiemos pradžioje, pasibaigus parodai paviljonas buvo nugriautas. Iš viso statybos kainavo lygiai milijoną frankų, o tris ketvirtadalius sumos sumokėjo prancūzai.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: MTPC
MTPC
(17)
(1)
(16)

Komentarai ()