Vos ne kasdien į naujienas apie Rusijos įsiveržimą į Ukrainą reaguojame taip: „Greičiau jau visa tai baigtųsi“ arba „Kada gi visa tai pasibaigs“.

Kai kas užjaučia ukrainiečius ir nori, kad jų gyvybėms nustotų grasinti rusų kariuomenė, o pabėgėliai greičiau grįžtų namo. Kiti jaudinasi dėl savęs ir savo pažįstamų, kuriuos Rusija bet kuriuo momentu gali mobilizuoti. Treti tiesiog nori „normalaus gyvenimo“ — to, prie kurio jie priprato iki karo.

O ar grįš jis? Kuo „visa tai“ gali baigtis? Ir kada?

„Greičiau jau visa tai baigtųsi“

Rusijos karas prieš Ukrainą jau vadinamas „užsitęsusiu“, tačiau įvertinti, kas jame laimi, skirti „balus“ kaip sporto varžybose, neįmanoma, sako „Meduza“ skyriaus redaktorius Dmitrijus Kuznecas (jis jau pusantrų metų analizuoja situaciją fronte).

Ukrainos puolimas tęsiasi, ir ZSU pavyksta užimti strategiškai svarbias gyvenvietes — arba tai, kas iš jų liko dėl nuolatinių mūšių. Karas perėjo į Rusijos teritoriją, europinėje šalies dalyje ignoruoti jį labai sudėtinga: beveik kasdien įvairius regionus, įskaitant Maskvą, atakuoja bepiločiai. RF armija nenustoja apšaudyti Kyjivo, Odesos ir kitų Ukrainos sričių, dėl ko kasdien žūva žmonės, o taip pat okupuoti daugiau nei 20% šalies teritorijos.

Ukrainos palaikymas kai kuriose Vakarų šalyse mažėja, tačiau ginkluotės tiekimas ZSU nenutrūksta, nors vyksta lėčiau, nei norėtų Volodymyro Zelenskyo administracija. Rusija irgi stengiasi rasti partnerių tarp kitų šalių (pavyzdžiui, KLDR), siekdama įsigyti ginkluotės ir apeiti sankcijas.

Rusijos vyriausybė pasirengusi tęsti karą tiek, kiek reikės Vladimirui Putinui*. 2024 metų gynybos biudžetas bus daugiau, nei 11 trilijonų rublių — tai yra trigubai daugiau, nei iki plataus masto įsiveržimo. Socialinės išlaidos taip neauga, kitos šalys toliau įveda apribojimus, galima nauja mobilizacijos banga — nieko keisto, kad daugeliui norisi, kad „visa tai greičiau baigtųsi“.

Kai „tai pagaliau pasibaigs“, bus „kaip anksčiau“?

Ne. Ir viltis to neverta.

Kare jau žuvo dešimtys, jeigu ne šimtai tūkstančių rusų vyrų, o kiek sužeistų – nežinoma. Visa tai paveiks tolesnę Rusijos visuomenės raidą. Štai vos keli scenarijai.

Statistiškai, po karų auga smurtinių nusikaltimų (visų pirma, žmogžudysčių), veteranų savižudybių, o taip pat alkoholio vartojimo šalyje lygis. Karas padidina žmonių pakantumą smurtui, beje, tiek pralaimėjusiose, tiek ir laimėjusiose šalyse. Visa tai — pasekmės kariavusiųjų patiriamo potrauminio streso sindromo (PTSD), kuris daugeliu atvejų pasireiškia depresija ir kitais psichologiniais susirgimais. Jis gydomas specialiomis reabilitacijos programomis, tačiau Rusijoje valstybiniu lygiu tuo neužsiimama.

Pasibaigus įsiveržimui, tikriausiai mažės gimstamumas, o mirtingumas augs. Tai lemia kelios priežastys: vyrai miršta, gyvenimo lygis dėl sankcijų krenta, šeimos nenori pradėti vaikų, nes baiminasi negalėsiantys jų išmaitinti, visuomenė toliau sensta.

Kiek (ekonomine ir kultūrine prasme) Rusija jau prarado dėl masinės emigracijos — dar teks suskaičiuoti. Tačiau tai, kad išvažiavo labai daug išsilavinusių žmonių, kurie būtų galėję kurti pridėtinę vertę, — faktas. Grąžinti juos į Rusiją ar kuo nors pakeisti bus labai sunku. Juo labiau, kad jie patys stengiasi įsitvirtinti šalyse, į kurias išvažiavo, pavyzdžiui, atidarydami ten verslą.

Iš „gerų“ prognozių— po karo demokratinėse šalyse įprastai padidinamos pašalpos neapsaugotoms grupėms, auga išlaidos lavinimui ir sveikatos apsaugai. Sunku pasakyti, ar taip bus Rusijoje: karo pabaigos ir galimo režimo pakeitimo scenarijai vis dar pernelyg neprognozuojami. Tačiau yra aišku, kad taip, kaip iki vasario 24-os, jau niekada nebus.

O „visa tai“ iš viso baigsis?

Niekas nežino. Bet svarbiau tai, kad kai kuriems rusams karas tęsiasi jau ne vienerius metus, o kitiems ji ir iš viso „neprasidėjo“.

Formaliai karo veiksmus galima vadinti baigtais, kai pasirašoma taikos sutartis, kapituliacijos aktas ar ugnies nutraukimo susitarimas. Tik pastaruosius šimtą metų taip nevyksta. Visų pirma, dėl to, kad karo niekas neskelbia: kariai miršta per „SKO“, „antiteroristines operacijas“, „taikos palaikymo operacijas“ ir taip toliau. O antra, nes netgi taikos sutartis negarantuoja kovos veiksmų nutraukimo, konfliktas gali tęstis dešimtmečius.

Galima spėti, kad Rusijos karas Ukrainoje baigsis tada, kai bus pasiekti visi politiniai tikslai, kuriuos Rusijos valdžia paskelbė prieš įsiveržimą. Tačiau Kremlius nieko nepasiekė: norimos teritorijos armija užgrobti nesugebėjo, ukrainiečių identitetas tik sutvirtėjo, o šalies valstybingumas atsilaikė. NATO plėtra, nepaisant Putino norų, irgi įvyko — tiesa, (kol kas?) ne Ukrainos, o Švedijos ir Suomijos sąskaita. Šia prasme Rusija jau pralaimėjo, nors kovos veiksmai dar vyksta, o taikos susitarimas dar labai toli.

Tad, svarbu ne tik tos ar kitos armijos pasiekimai fronte. Svarbu ir tai, kaip karą vertina abi konflikto pusės. Zelenskiui jis vyks tol, kol nebus atkurtos 1991 metų Ukrainos sienos, o derybos su Putinu jam nepriimtinos. Rusijos prezidentui karas tęsis tol, kol jis dar norės valdyti šalį. Karo veiksmų nutraukimas jam tapatus valdžios praradimui, o jis daro viską, kad to neįvyktų.

Dar yra pavojus, kad Rusijos prezidentas ir jo šalininkai jau daug metų kovoja su „kolektyviniais Vakarais“, „NATO šalimis“, „JAV ir jos satelitais“, „penktąja kolona“, „netradicinėmis vertybėmis“ — sąrašą gali tęsti labai ilgai. Jie priprato gyventi mobilizuoti — ir to atsisakyti labai sunku. Kova su įsivaizduojamu „kitu“ suteikia tikslo ir prasmės pojūtį. Šiuo atveju neaišku, kada šis karas baigsis — juk ji Rusijos prezidento ir juo vis dar pasitikinčių galvose.

Tačiau kalbant apie nors retkarčiais naujienas skaitančius ir galvojančius apie tai kas vyksta, tai dažniausiai žmonės, sakantys „greičiau visa tai baigtųsi“, apolitiški: jiems norėtųsi, kad „visa tai“ baigtųsi kažkaip savaime ar kažkas kitas „visa tai“ užbaigtų. Net jeigu karas ir jo atnešti pokyčiai jų kasdieniame gyvenime jiems nepatinka, protestuoti jie nepradės. Įprotis nusišalinti nuo sudėtingų politinių klausimų ne ne menkiau, o gal net labiau svarbus už represijų pavojų.

Todėl daugeliui tiesiog vis viena, vyksta karas ar ne. Įsiveržimas jiems tiesiog „nemalonus fonas“, trukdantis jų rutinai, — ir savaime suprantama, jiems norisi, kad „visa tai greičiau baigtųsi“, juk tada galima „toliau ramiai gyventi“. Tokie žmonės įsitikinę: kai tik paskutinis rusų kareivis pasitrauks iš Ukrainos, ar kai numirs Putinas, ar jo režimas kažkaip pasikeis, viskas sugrįš į vietas.

Tačiau jeigu „kaip anksčiau“ niekada nebus, tai reiškia, ir karas niekada nesibaigs. Šiaip sau suvokimas. Todėl frazė „kada gi tai baigsis“ turi terapinį poveikį. Tai linija, kurią mintyse nubrėžia žmogus, kad galėtų kurti ateities planus. Gal pasibaigus karui geriau nepasidarys, tačiau bent jau yra viltis, kad bus kažkaip kitaip. Nes be galo gyventi mobilizuotos ir siaubo būsenos — neįmanoma.

RUOŠIANT ŠĮ LAIŠKĄ PADARYTAS NETIKĖTAS ATRADIMAS

JAV egzistuoja vienintelis pasaulyje PTSD smegenų bankas. Jame saugoma daugiau, nei 300 smegenų pusrutulių, kuriuos tirti šiam sindromui paaukojo veteranai.

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.