Sovietinė lyčių sankloda: standartai ir nukrypimai

Pirmaisiais metais po revoliucijos didelei daliai jaunimo ikivestuviniai seksualiniai kontaktai buvo norma. Dėl to trečiojo dešimtmečio pradžioje venerinėmis ligomis buvo sergama aštuonis kartus dažniau, nei iki revoliucijos ir užsikrečiama jomis per intymius kontaktus ne su prostitutėmis, o su pažįstamais.

Nuo trečiojo dešimtmečio vidurio valdžia pradėjo šią sferą tvarkyti. Antroje dešimtmečio pusėje komjaunimo spaudoje dažnai buvo keliami nepadoraus vyrų elgesio, vertusių merginas užsiimti su jais intymiais ryšiais, klausimai. Įsitvirtinant didžiajam stiliui, ėmė kisti ir lyčių normos. Antroje 1938 metų pusėje „Komjaunimo tiesa“ išplėtojo diskusiją apie moralinį komjaunuolio vaizdą, apie merginų garbę, apie meilę socialistinėje visuomenėje. 1934 metais prasidėjo kriminalinis homoseksualų persekiojimas (tik vyrų). Iki to sovietiniame baudžiamojoje teisinėje plotmėje homoseksualizmo klausimas visai nebuvo keliamas.

1920 metais Sovietų respublika tapo pirmąja pasaulyje šalimi, legalizavusia abortą. Manyta, kad taip pavyks sumažinti moterų mirtingumą nuo namudinių operacijų pasekmių. Laikydama abortus nukrypimu, sovietinė motinystės apsaugos sistema laikė norma tokių operacijų atlikimą be narkozės. Nuo 1930 metų dirbtinio nėštumo nutraukimo operacijos tapo mokamomis, ir jų kaina kasmet didėjo. 1936 metais abortai buvo uždrausti – neva „daugkartiniais dirbančiųjų prašymais“. Įvesta kriminalinio persekiojimo sistema baudė ne tik abortą skatinusius darytis asmenis ar medikus, tačiau ir pačias moteris. Draudimas veikė ir po DTK. Penktajame ir šeštajame dešimtmetyje nuolat daugėjo kriminalinių abortų ir naujagimių žudymų.

Laisvalaikis socialinio normavimo kontekste

1921–1922 metais, kaip ir iki revoliucijos, paaugliai daugiausiai skaitė senus nuotykių romanus ir Lidijos Čarskajos knygas. 1922 metų pavasarį ХI RKP(b) suvažiavime pažymėta auganti bulvarinės literatūros skleidžiama „skaidanti smulkiaburžuazinė įtaka“. Buvo pasiūlyta kurti knygas apie „raudonuosius pinkertonus*“, atspindinčius „romantiškai revoliucinį kelią“. Pirmasis (ir vienintelis sėkmingas) bandymas – bolševiko iš Baku P. A. Bliachino apysaka „Raudonieji velniūkščiai“.

1923–1924 metais didžiuosiuose miestuose vyko kai kurių knygų šalinimo iš viešųjų bibliotekų kampanija. 1932 metais RSFSR Liaudies švietimo komisariato Vaikų literatūros mokslinio tyrimo institutas išleido specialią knygų atrankos instrukciją: atiminėti reikėjo visus leidinius, išleistus iki 1926 metų ir dėl bet kurių priežasčių neperleistus 1927–1932 metais. Naikintos ne tik opozicionierių ir emigrantų knygos, tačiau ir rusų bei užsienio autorių klasika. Periodinė spauda ketvirtajame dešimtmetyje jaunumui primygtinai rekomendavo „socialiai vertingą“ literatūrą. Pavyzdžiui, A. Serafimovičiaus „Geležies srautą“, M. Gorkio „Motiną“, L. Tolstojaus „Aną Kareniną“, Puškino „Eugenijų Oneginą“, Turgenevo „Tėvus ir vaikus“, o taip pat Romeno Rolano kūrinius. 1935 metais „Komjaunimo tiesa“ patarė skaitytojams Gorkio pjesę „Priešai“ ir Voinič romaną „Gylys“, pristatydama juos kaip „meilės ir neapykantos knygas“.

Teatras neišvengiamai liko elitiniu menu (nepaisant kai kurių teatro avangardo veikėjų eksperimentų). Nuo 1935 metų spektakliai tapo visų pirma reginiu, skirtu gamybos pirmūnams: jiems bilietai į teatrą būdavo teikiami pirmiausia, beveik nemokamai. Valstybė stengėsi, ypač didžiojo stiliaus metu, formuoti naują darbininkų aristokratijos sluoksnį su visapusiškai buržuazinėmis gyvenimo normomis.

NEPo metais kino teatruose daugiausiai rodyta ikirevoliucinė ir Vakarų produkcija. Su jais konkuravo pirmieji sovietiniai 1923–1924 metų meniniai filmai – „Stebukladarys“, „Diplomatinė paslaptis“, „Dvaras ir tvirtovė“. Ypač populiari buvo „Raudonųjų velniūkščių“ ekranizacija. Ketvirtajame dešimtmetyje vietinės gamybos filmai praktiškai išstūmė užsienio produkciją iš šalies ekranų.

Tačiau penktojo ir šeštojo dešimtmečio sandūroje itin išpopuliarėjo italų neorealizmas. Pavyzdžiui, meilė Vittorio De Sica „Dviračių vagims“ užfiksuota ne tik dienoraščių užrašuose ir atsiminimuose, bet ir to meto sovietinėje meninėje literatūroje. Už šią keistenybę – kinas, vargiai prasimušęs per konservatyviai nusiteikusių kritikų barikadas Vakaruose, tapo kone SSRS meinstrymu – sovietiniai žiūrovai turėtų dėkoti iš esmės kairuoliškoms italų neorealistų pažiūroms.

Dainos žanras reformų irgi neišvengė: dar pilietinio karo metais radosi dainos, atitinkančios revoliucines nuotaikas. Pavyzdžiui, „Mūsų Karmanjola“, kurioje priešus siūloma iškarstyti ant žibintų. Perėjimas prie taikesnio laiko sugrąžino „žiaurius romansus“. Beje „smulkiaburžuazinės dainos“ puolimas prasidėjo, baigiantis NEPui. Į miestus plūstelėjus valstiečiams, pradėta politinė kampanija „Armonika tarnauja komjaunimui“: armonika buvo priešpastatoma smulkiaburžuazinei gitarai.

1922 metų gegužę vykusi Visos Rusijos komjaunimo konferencija pavadino šokius vienu iš kanalų, kuriuo smulkiaburžuazinė įtaka patenka į jaunimo aplinką. Pirmoje trečiojo dešimtmečio pusėje ideologiškai buvo draudžiamas tango ir tustepas. Antroje penkto ir šešto dešimtmečio pusėje paplito kolektyviniai šokių vakarai. Mokyklose jie, kaip rašė to meto liudininkai, panėšėjo į „koncentracijos stovyklos ir pirmojo Natašos Rostovos pokylio mišinį“. Šokių kontrolė buvo itin svarbi penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo pradžioje, vykstant kovai su stileivomis.

Girtuoklystė

Sovietinė norma – saikingai geriančio, įstatymus gerbiančio darbininko ir šeimos žmogaus, papildančio iždą ir kartais perkančio alkoholinius gėrimus, gyvenimo būdas. Pirmaisiais sovietų valdžios metais nuspręsta kovoti su alkoholiu (Leninas manė, kad proletariatui „nereikalingas apgirtimas, kuris jį jaudina ar slopina“). 1914 metais priimtą „sausąjį įstatymą“, bolševikai patvirtino 1919-aisiais. 1921 metais Novgorodo gubernijos komitetas netgi įsakė RKJS**: „Iki perregistravimo visi gubernijos komiteto nariai privalo mesti gerti, eiliniams komjaunuoliams terminas – ik balandžio 1 dienos“.

Iš laisvos prekybos dingus alkoholiniams gėrimams, klestėjo namudinė gamyba. 1924 metais Kornejus Čukovskis dienoraštyje užrašė jį sukrėtusį įvykį: vasarą iš biologijos stoties patalpų prie Leningrado ėmė dingti stiklainiai su varliagyviais. Pasirodė, spiritą vagia kareiviai, kurių nejaudino tirpale esantis formalinas ir palaikai! Tačiau jau 1925 metais valstybė pradėjo gaminti stiprius alkoholinius gėrimus ir jais prekiauti.

Ketvirtojo dešimtmečio viduryje laisvai prieinami, be kortelių, vynas ir degtinė pavertė alkoholio vartojimą sovietinės kasdienybės norma. 1936 metais Mikojanas sakė, kad iki revoliucijos gėrė dėl vargo ir skurdo, o dabar, gerai ir sočiai gyvenant, „girtas nebeapgirsi“. 1936 metų liepą Stalino iniciatyva pradėti gaminti šampanizuoti ir desertiniai vynai: nuo 1937 iki 1941 metų šampanizuoto vyno gamybą planuota padidinti 60 kartų.

Kaip tvirtina Lebina, Karo metais stalinistinio režimo politika padidino visuomenės alkoholio vartojimo problemą: turima omenyje kasdieniai „narkominiai šimtgramiai“, kurie buvo išduodami veikiančios armijos kareiviams ir karininkams dar nuo 1940 metų. DTK metu ši praktika buvo tęsiama; nuo 1942 metų lapkričio 100 gramų degtinės gaudavo kovų dalyviai ir 50 gramų – buvę rezerve, kasę apkasus ir rentę įtvirtinimus. Švenčių dienomis po 100 gramų priklausė visiems. Ypatingai pasižymėję mūšyje gaudavo dvigubą dozę.

Retritizmas***

1917 metų spalis rusų narkomaną demokratizavo. Laimėjusi liaudis greitai įjunko į narkotikus – prabangą, anksčiau prieinamą tik bohemai. Narkomanijai vystytis padėjo „sausasis įstatymas“. Trečiajame dešimtmetyje kokainu prekiauta turguose, nes iki 1924 metų Baudžiamajame kodekse narkotikų platintojams ir vartotojams sankcijos nebuvo numatytos. 1924 metais uždrausta laisva prekyba kokainu, morfijumi, heroinu. Bausmė (iki trijų metų laisvės atėmimo) buvo numatyta už gamybą, saugojimą ir prekybą. Narkomanai baudžiami nebuvo. 1925 metais Maskvoje atsirado narkologiniai dispanseriai kokainą vartojantiems vaikams. Gydymas buvo savanoriškas.

Po Pilietinio karo miestuose ėmė daugėti savižudybių. Suicidas niekada nebuvo norma, tačiau dabar dorovinis vertinimas įgavo ryškų politinį atspalvį. Savižudžiai buvo vertinami lygiai kaip dezertyrai. Visoms mirties atvejus registruojančioms įstaigoms nuo 1922 metų sausio pirmosios prisakyta sudarinėti specialų kiekvieno savižudybės atvejo lapą su išsamia mirusiojo „anketa“. Daugumoje sovietinių laikraščių jau NEPo metu žinios apie savižudybes publikuotos skyriuje „Nutikimai“ su netaktiškais komentarais, greta pranešimų apie vagystes, išgertuves, muštynes. Buvo spausdinamos tikros pavardės.

Prostitucija

Iš karto po revoliucijos prostitucija buvo paskelbta ankstesnės santvarkos sukurta socialine anomalija. Prostitucijos problemomis užsiėmė Sveikatos apsaugos komisariatas ir Vidaus reikalų komisariatas, tačiau darbą sunkino aplinkybė, kad normatyvinių aktų nebuvo; 1922 metų BK atsirado straipsnis, numatantis bausmę už viešnamių laikymą, vertimą užsiimti prostitucija, o taip pat už nepilnamečių įtraukimą į seksualinių paslaugų verslą. Prostitutei už jos elgesį buvo taikoma ir baudžiamoji, ir moralinė dorovinė atsakomybė. Tačiau platieji miestiečių sluoksniai į jas žvelgė su paniekina ir pasibjaurėjimu. Iš pradžių valdžia su prostitutėms elgėsi labdaringai: pirmieji venerologiniai dispanseriai įkurti 1923–1925 metais.

Perėjimas prie NEPo, grįžusi pinigų apyvarta ir kasdienybės normalizavimasis prostituciją vėl padarė miesto kasdienybės elementu. Ketvirtajame dešimtmetyje, kai vėl staiga pakito kasdienio gyvenimo stilius, kontaktai su parduodamos meilės tiekėjomis buvo palaikomi itin slaptai. NEPo epochos pabaigoje filantropiją prostitučių atžvilgiu pakeitė represijos. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje tarp medikų ir socialinių darbuotojų paūmėjo, pasak Lebinos, „klasinės kovos psichozė“. Laikraščių ir žurnalų puslapiuose ėmė rastis straipsniai, raginantys pamiršti „buržuazinę labdarybę“ ir pareikšti klasinę savimonę.

Маргарита Кирпикова
slon.ru

* Pinkerton – 1850 metais JAV įkurta detektyvų agentūra
** Rusijos komunistinio jaunimo sąjunga. Taip 1918 – 1924 metais vadinosi komjaunimas
*** retritizmas – vienas iš penkių Roberto K. Mertono aprašytos nukrypimų teorijos atvejų. Atmetami tikslai ir priemonės tiems tikslams pasiekti.

Komentarai (39)