Kam robotus mokyti flirto ir kuo tai gresia?  (8)

Dirbtinis in­te­lek­­tas dau­ge­liui at­ro­do kaip vis dar to­li­mas ir bau­­gus fan­­tas­­tų pra­­ma­­nas. O ką, jei Ge­le­ži­nis Med­kir­tys ga­liau­siai ras­tų šir­dį? Ar bent jau iš­mok­tų flirtuoti… Ar ne­be­si­jaus­tu­me vie­ni­ši?


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Ar reikia mokyti robotus mąstyti? Ar reikia mokyti kalbėti? Atsakymai atrodo akivaizdūs. Bet klausimas „ar robotas turi mokėti flirtuoti su žmogumi?“ iš pirmo žvilgsnio atrodo netikėtas (žinoma, jei negyvenate su manekenais). Kaip bebūtų, tai viena iš svarbiausių robotechnikos temų. Dirbtinio intelekto kūrėjai tvirtina, kad kuo geriau mašinos mokės flirtuoti, tuo geriau bus ir žmogui, ir bendram progresui. New Republic publikuoja didelį straipsnį apie roboflirtą, kurį parašė knygos „Labor of Love. The Invention of Dating“) Moira Weigel.

Žmonės priversti mašinas reikšti emocijas stengiasi jau ne vieną šimtmetį. Dar XVIII amžiaus aštuntajame dešimtmetyje šveicarai laikrodininkai, tėvas ir sūnus Pierre ir Henri-Louis Jaquet-Droz, pristatė savo automatonus – rašančius ir piešiančius berniukus, o taip pat fisharmonija grojusią mergaitę, kuri judėjo ir „kvėpavo, rodydama, kaip muzika ją jaudina (šios mašinos vis dar veikia ir dabar laikomos Neuchâtel (Šveicarija) miesto Meno ir istorijos muziejuje). Su laikrodininkais konkuravo vokiečių išradėjas, komersantas ir baldžius Davidas Roentgenas, sukūręs į Mariją Antuanetę panašią lėlę, grojusią cimbolais; meistras padovanojo ją imperatorienei.

Kaip XVIII amžiuje visuomenė stengėsi suteikti automatams jausmingumą, taip dabar regime tai populiariojoje kultūroje, tarkime, filmuose „A.I.“ arba „Her“ – ji laukia iš mašinos meilės ir romantikos.

Pamilti mašiną

Kompiuteris įveikė žmogų, žaisdamas go ir netrukus bus neatskiriamas nuo žmogaus Tiuringo teste (apie tai ar rusiška programa „Eugene Goostman“ įveikė jį 2014 metais, iki šiol tebesiginčijama), ir investuotojai skiria šimtus milijonų dolerių „emocionalių“ kompiuterinių sistemų kūrimui – galinčių atpažinti, interpretuoti ir simuliuoti žmogiškus jausmus, nes būtent tai žmogų daro žmogumi. Tačiau norint įrodyti, kad moki simuliuoti jausmus, reikia sukelti jausmus kitam. O norint sukelti jausmus kitam, reikia flirtuoti. Gebėjimas flirtuoti – viena iš sudėtingiausių užduočių, kurias teks išspręsti dirbtinio intelekto kūrėjams. Tačiau ją būtina įvykdyti, nes mašina tik sukeldama mums jausmus, gaus tinkamą atsakomąją reakciją – o jos reikia, kad DI iš žmogaus perimtų tai, ko anksčiau suvokti negalėjo, ir šios žinios savo ruožtu leis dar labiau patobulinti kompiuterius.

Flirtas – itin sudėtingas užsiėmimas. Garsus austrų-vokiečių mokslininkas Irenäus Eibl-Eibesfeldt, tyręs žmonių etologiją, dešimt metų stebėjo, kaip poros flirtuoja skirtingose pasaulio šalyse, ir apibendrino flirto požymius. Pavyzdžiui, ir vyrai ir moterys bendraudami atverčia plaštakas delnais į viršų, judina pečius ir palenkia galvą taip, kad partneris matytų kaklą. Psichologų nuomone, taip mes parodome tam, kas mums patinka: aš nepavojingas.

Davidas Hansonas, JAV kompanijos Hanson Robotics steigėjas ir Einšteino, humanoido su galva, kūrėjas mano, jog tai ir yra robotechnikos užduotis: pagaminti mašiną, kuri neatrodytų grėsminga, ir sugebėtų „iš tiesų gyventi ir mylėti“. Hansono robotų veidai žmogiški, galintys simuliuoti žmogaus mimiką – suraukti antakiai, plati šypsena, primerktos akys – naudodami medžiagą Frubber (angl.. flesh ir rubber – „kūnas“ ir „guma“), kuri atrodo kaip oda. Inžinieriaus nuomone, gebančios reikšti emocijas mašinos bus patrauklesnės žmonėms ir iš tiesų įjungs žmogų į bendravimą su robotu, o tai neišvengiamai priartins DI kūrimo proveržį. Prieš porą mėnesių Hanson Robotics pristatė robotą Sophia, tapusį multimedijos festivalio South By Southwest Teksase žvaigžde; apie Sofiją sunku pasakoti, geriau ją išvysti.

Tačiau ją stebėdami, suprantame, ką omeny turi Hansonas. Kad nustotume bijoti robotų, jie turi mums patikti, o kad patiktų, jie turi būti nebepanašūs į robotus. Jie privalo nuolat šiek tiek keisti kūno padėtį ir veido išraišką, mimiką, netgi niekur neidami (atkreipkite dėmesį į save, niekada neapmirštate visiškai nejudėdami), keisti žvilgsnį netgi kalbantis tête–à–tête, ne tiesiog atsakinėti į klausimus, tačiau ir teirautis pašnekovo ko nors pokalbio palaikymui ir taip toliau, niuansų daugybė. Sofijos kūrėjai įsitikinę, kad žmogus kada nors įsimylės į robotą. Kodėl? Jų atsakymas nuginkluoja: „O kodėl žmogus taip atidžiai tiria šimpanzes ir delfinus? Mes, kaip rūšis, vieniši“.

Pasidalinkite su draugais
(7)
(0)
(7)

Komentarai (8)