Stalinas planavo užimti didelę ir reikšmingą Japonijos salą, tačiau šiam jo ketinimui pasipriešino JAV prezidentas Harry S. Trumanas. Kaip gi viskas vyko?

Vos per kelias valandas 1945 m. rugpjūčio 24 d. sovietų ilgojo nuotolio bombonešiai būtų pakilę iš sovietinių oro bazių, įsikūrusių netoli nuo Rusijos Tolimuosiuose Rytuose esančio Vladivostoko miesto uosto, skristų Rytų kryptimi, virš Japonijos jūros, o mirtini užtaisai kristų ant šiaurinėje Japonijos dalyje esančios Hokaido salos.

5 val. ryto du rusų karių pulkai skintųsi kelią sausuma, o vos per porą valandų atvyktų didesnės pastiprinimo pajėgos. Vos per kelias dienas pėstininkų daliniai nušluotų šiaurinę Hokaido dalį, padalindami salą pusiau.

Štai tokį nieko gero nežadantį Hokaido okupacijos planą Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo parengęs Sovietų Sąjungos Ramiojo vandenyno laivyno vadas Ivanas Jumaševas. Kariuomenė buvo parengta, povandeniniai laivai nusiųsti prie Hokaido krantų į žvalgybą, ruoštasi sausumos invazijai. Sovietai dar prieš tai jau buvo okupavę pietinį Sachaliną, šlavė japonų likučius iš Kurilų salyno, besidriekiančio nuo Hokaido Kamčiatkos pusiasalio link, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose.

Nors Raudonosios armijos desanto išlaipinimo patirtis buvo kuklesnė nei amerikiečių, šis Hokaidui numatytas planas būtų tapęs daug jėgų nereikalaujančia pergale: Japonijos kariuomenė buvo sutriuškinta, o šalį valdęs imperatorius Hirohito visai neseniai kaip tik buvo pripažinęs pralaimėjimą.

Antroji pagal dydį Japonijos sala Hokaidas turėjo itin didelės strateginės reikšmės. Jei Stalinui būtų pavykę perimti šios salos kontrolę, Ochotsko jūra būtų tapusi sovietams priklausančiu vandens telkiniu, o tai savo ruožtu spartintų Sovietų Sąjungos karinių jūrų pajėgų galios didinimą Ramiajame vandenyne. Staliną domino šis viliojantis laimikis. Pilną TSRS veiksmų plano versiją anglų kalba pirmą kartą išpublikavo „Wilson Center“.

Viskas buvo parengta, trūko tik Stalino nurodymo pulti. Rugpjūčio 16 d. jis kreipėsi į H. S. Trumaną, kad šis pritartų šiam jo „kukliam“ norui. Nors dar prieš kelis mėnesius JAV karo departamentas buvo nusiteikęs leisti sovietams okupuoti Hokaidą ir netgi dalį didžiausios Japonijos Honšiū salos, Hirošima stipriai pakeitė H. S. Trumano nuomonę.

Galingas naujas ginklas H. S. Trumanui suteikė pasitikėjimo savimi ir paskatino nustatyti savas santykių su Stalinu taisykles. Rugpjūčio 18 d. H. S. Trumanas Stalinui atsiuntė neigiamą atsakymą, Stalinas delsė, vertino visus pliusus ir minusus, o likus dviem dienoms iki planuoto rugpjūčio 24 d. išsilaipinimo Hokaide jis operaciją atšaukė.

Kodėl ribotu apetitu nepasižymėjęs Stalinas atsisakė minties užimti didelę Japonijos teritorijos dalį, kuri būtų jam suteikusi svarumo pokario Japonijoje ir galimai būtų garantavusi galimybę sukurti sovietų kontroliuojamą priklausomą valstybę Hokaide – savotišką Šiaurės Korėjos modelio „Japonijos demokratinę liaudies respubliką“?

Šis klausimas itin prasmingas, nes paliečia pačią esmę to, kas žinoma apie Staliną ir H. S. Trumaną, ir leidžia geriau suprasti branduoliniam atbaidymui tenkantį vaidmenį.

Akivaizdžiausia galimai Stalino planus pakeitusi priežastis – tai 1945 m. rugpjūčio 6 d. Hirošimoje, o po trijų dienų ir Nagasakyje amerikiečių pademonstruota galia, parodžiusi tą patį, ką vėliau diplomatas George’as Kennanas 1946 m. išreiškė garsiojoje savo frazėje apie logikai nepasiduodančią ir itin jautrią jėgos svertui Maskvą.

H. S. Trumanas manė, kad karas su Japonija laimėtas pasitelkus atominį ginklą. Šis ginklas papildė ne tik JAV karinį, bet ir diplomatinį amerikiečių arsenalą. Kitaip tariant, H. S. Trumanui jau nebereikėjo gąsdinti Sovietų Sąjungos – JAV turimas branduolinis ginklas pats savaime tapo gąsdinimu. Vis dėlto kaip tai vertino Stalinas?

Pirma, Hirošima ir Nagasakis Stalinui sukėlė ne tokį didelį šoką, kaip galima būtų pamanyti. Nepaisant populiaraus H. S. Trumano įsitikinimo, kad Stalinas nesuprato jo, kai šis į 1945 m. liepos mėn. vykusią Potsdamo konferenciją atsigabeno branduolinę bombą, vis dėlto panašu, kad Stalinui buvo žinoma apie britų ir amerikiečių branduolinio ginklo tyrimus. Nuo 1941 m. Sovietų Sąjungos žvalgybinės agentūros NKVD ir GRU rinko žvalgybinę informaciją dėl branduolinės bombos, o 1942 m. rugsėjo mėn. Sovietų Sąjungos gynybos komitetas, kuriam vadovavo Stalinas, palaimino sovietų branduolinio projekto pradžią.

Tiesa, iš pradžių dedamos pastangos buvo ribotos, nes Maskva neturėjo galimybių leisti milžiniškų sumų vykstant karui su nacistine Vokietija. Vis dėlto 1944 m. gruodžio mėn. Stalinas apkaltino savo nuožmų ir galingą saugumo vadą Lavrentijų Beriją skyrus nepakankamai dėmesio šiam projektui, o išskleistas NKVD skėtis ir branduoliniams tyrimams mesti resursai daug ką pasako apie Stalino ryžtą neleisti JAV išsiveržti pernelyg stipriai į priekį.

Po Hirošimos Stalinas pastangas padvigubino. Besvarstydamas apie tai, ar derėtų veržtis į Hokaidą, rugpjūčio 20 d. Stalinas nusprendė įsteigti specialų komitetą, kuriam vadovautų L. Berija ir kuris būtų skirtas sudėti visas įmanomas pastangas branduoliniam ginklui sukurti.

Ši programa pavadinta projektu nr. 1, tokia ji iš tiesų ir buvo, atsižvelgiant į pramoninius resursus, žmogiškuosius išteklius ir mokslines žinias, kurie buvo skirti šiam projektui įgyvendinti. Mokslininkų komandos, įskaitant ir nelaisvėn paimtus vokiečius, skatinti pinigais ir kitomis gėrybėmis, tūkstančiai gulago darbininkų dirbo statybose ir kasyklose. Šimtai geologų komandų vyko ieškoti urano į amžinojo įšalo žemę Sibire, Centrinės Azijos kalnus, neseniai okupuotą Rytų Europą ir Šiaurės Korėją.

1946 m. sausio 25 d. susitikęs su Sovietų Sąjungos atominės bombos kūrimo projekto mokslinės dalies vadovu Igoriu Kurchatovu Stalinas atmetė samprotavimą apie galimą „rusišką“ šios bombos kūrimo metodą ir paragino darbą atlikti greitai ir tai padaryti įprastu būdu – remiantis sovietų šnipų surinkta informacija. Stalinas buvo įsitikinęs, kad bombos modernumas ir įmantrumas nėra svarbūs. Svarbu tebuvo ką nors turėti po ranka.

„Visi didieji išradimai iš pradžių būna paprasti, taip buvo ir su garvežiu“, - tikino Stalinas, turėdamas galvoje rusų 1849 m. sukonstruotą garvežį, kai tai įvyko kur kas anksčiau, nei prognozavo amerikiečių žvalgyba.

Vis dėlto didžiulis Stalino susidomėjimas atomine bomba nereiškia, kad jam kėlė siaubą neįtikėtina jos galia. Kur kas labiau Staliną branduolinis ginklas domino kaip didelės galios simbolis, o karinis atomines bombos naudingumas jam darė kur kas mažesnį įspūdį.

GRU nariai ir Sovietų Sąjungos diplomatai Japonijoje ne kartą vyko į Hirošimą ir Nagasakį po ten įvykusio sprogimo, filmavo padarytus nuostolius ir kalbino išgyvenusiuosius. 1945 m. rugsėjo mėn. Sovietų Sąjungos ambasadoriaus Japonijoje Jakovo Maliko parengtoje ataskaitoje menkinamas nuniokojimų mastas ir teigiama, kad nepažeisti nei tramvajų bėgiai, nei į žemę įkasti objektai. Japonų laikraščiai savo ruožtu sprogimų padarinius vertino kur kas dramatiškiau.

Su šiomis ataskaitomis susipažinęs Stalinas skeptiškai vertino branduolinio ginklo galią. „Ne atominės bombos, o kariuomenės priima sprendimus dėl karo“, - 1945 m. lapkričio mėn. Stalinas sakė Lenkijos komunistų lyderiui Wladyslawui Gomulkai. Dar svarbesnis buvo troškimas kovoti. Stalinas jautė, kad amerikiečiai šio pasiryžimo neturi.

„Jie nuginkluoti taikos agitavimo ir nepakels prieš mus ginklų“, - neabejojo Stalinas.

Net ir padarius prielaidą, kad Stalinas blefavo ir iš tikrųjų bijojo JAV branduolinio ginklo, mažai tikėtina, kad jis būtų leidęs sau tai parodyti prisitaikėliškais veiksmais. Praėjus vos kelioms savaitėms po to, kai Stalinas atsisakė minties pulti Hokaidą, Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas ėmėsi griežtų priemonių Londone vykusiame užsienio ministrų susitikime priešindamasis JAV norui pasisakyti dėl Rumunijos ir Bulgarijos ir netgi reikalaudamas bazių Viduržemio jūros regione.

Tuometinis JAV valstybės sekretorius Jamesas Byrnesas mėgino panaudoti atominio šantažo ginklą. „Jei neatsisakysite visų šių trikdžių išsitrauksiu atominę bombą iš galinės kelnių kišenės ir jums ją paduosiu“, - vaizdžiai savo itin didelį pasipiktinimą išreiškė jis. Vis dėlto V. Molotovas išliko nepalaužiamas.

„Sąjungininkai daro tau spaudimą, kad palaužtų tavo valią ir priverstų daryti nuolaidas, taigi akivaizdu, kad turėtum rodyti tvirtybę“, - štai taip užkulisiuose V. Molotovą kurstė Stalinas.

Vėliau Stalinas dar labiau įsijautė tikindamas, kad nepavyks pasiekti nieko rimto, jei bus leistasi į abejones ar bus parodytas neužtikrintumas. Stalino atsakas į patiriamą spaudimą – imtis atsakomojo spaudimo ir atremti pavojus drąsiai. Kodėl gi jis tada atsisakė Hokaido okupacijos plano?

Panašu, kad net ir ciniškasis realistas Stalinas kur kas labiau už geopolitinius laimėjimus troško, kad JAV pripažintų jo interesų sferą. Patraukli dėl geopolitinių priežasčių Hokaido sala nebuvo įtraukta į 1945 m. vasario mėn. Jaltos susitarimą.

Stalinas žinojo, kad pažeidęs šį susitarimą jis rizikuoja pakenkti Sovietų Sąjungos laimėjimams Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, tarp kurių pietinė Sachalino dalis ir Kurilų salos. H. S. Trumanas laiške Stalinui rugpjūčio 18 d. jau davė užuominą netikėtai paprašydamas oro pajėgų bazės Kuriluose ir tokiu būdu grasindamas stipriai pakenkti Sovietų Sąjungos gynybinei linijai Rusijos Tolimuosiuose Rytuose.

Stalinas siekė, kad Sovietų Sąjungos ir JAV bendradarbiavimas tęstųsi, o kiekviena iš šių galingų valstybių gerbtų kitos teisėtus reikalavimus. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios Stalinas pasiūlė sovietinę Hokaido okupaciją. Tiesa, amerikiečiai iš esmės laimėjo karą Ramiojo vandenyno regione, tačiau, jo manymu, Sovietų Sąjunga iš esmės laimėjo karą Europoje, taigi jei Sovietų Sąjunga gali toleruoti JAV buvimą Vokietijoje, kodėl JAV turėtų atsisakyti ir netoleruoti sovietų buvimo Japonijoje?

H. S. Trumano atsisakymas priimti tai, ką Stalinas vertino kaip prasmingą idėją, itin nuliūdino pastarąjį. 1945 m. spalio mėn. su Stalinu susitikęs JAV ambasadorius W. Averellis Harrimanas teigė, kad jis vis dar yra suirzęs dėl Hokaido nesėkmės. Stalinas tąkart W. Averelliui Harrimanui skundėsi, kad Sovietų Sąjunga nenori vien tik simbolinio vaidmens Japonijoje.

Iš tiesų Stalinas buvo taip nuliūdęs dėl rugpjūčio 18 d. H. S. Trumano raštiško atsisakymo leisti Sovietų Sąjungos kariams išsilaipinti Hokaide, kad netgi išbraukė žodį „prezidentas“ šalia H. S. Trumano inicialų prezidentiniame laiške. Stalino manymu, H. S. Trumanui kaip prezidentui trūko stoto ir įžvalgumo, taigi jis nebuvo tas asmuo, su kuriuo Stalinas būtų norėjęs siekti susitarimo ar žvelgtų į jį kaip į vertą pagarbos. Kitaip tariant, H. S. Trumanas – tai ne Franklinas Rooseveltas. Vis dėlto Stalinas neignoravo H. S. Trumano atsisakymo ir nenoromis susitaikė. Japonijos istorija pasisuko kita kryptimi nei Korėjos istorija. Japonams neteko patirti sovietinės okupacijos „džiaugsmų“.

Istorikai jau daug metų įsivėlę į ginčus dėl Japonijoje sprogusių atominių bombų. Vieni teigia, kad tai buvo karinė būtinybė, kiti teigia manantys, kad tokiu būdu siekta įbauginti TSRS. Vis dėlto po septyniasdešimties metų jau yra aišku: net jei H. S. Trumanas ir ketino įbauginti Staliną, šis jo siekis nebuvo sėkmingas. Stalino atsitraukimas Hokaide – reikšminga nuolaida, padaryta nepaisant Hirošimos, kitaip tariant, pavėluotas Stalino bandymas pataisyti sparčiai gendančius santykius su JAV.

1947 m., kai išsilaipinimo Hokaide plano autorius I. Jumaševas jau buvo tapęs Sovietų Sąjungos Laivyno ministru, jis kalbėdamasis su Stalinu priminė apie atšauktą operaciją. Tada jis Stalinui sakė tuo metu norėjęs jam paskambinti ir įtikinti neatsisakyti išsilaipinimo plano, tačiau pamąstęs vis dėlto nusprendė to nedaryti. „Labai blogai, jei tau būtų pavykę, būtume tave apdovanoję, nei nebūtų pavykę, būtume tave nubaudę“, - tada jam atsakė Stalinas.

Panašu, kad Stalinas apgailestavo dėl sprendimo neokupuoti Hokaido. Įsisiautėjus Šaltajam karui jis vertino H. S. Trumaną kaip nepatikimą asmenį ir troško žaisti griežtesnį žaidimą. 1950 m. Stalinui jau neberūpėjo Jaltoje priimti susitarimai, 1945 m. rugpjūčio mėn. skatinę jį elgtis atsargiai.

Jis susivienijo su komunistine Kinija ir palaimino Kim Il Sungo planą užimti Pietų Korėją. „Eina ji po velnių!” – 1950 m. sausio mėn. kalbėdamas apie Jaltos konferenciją sakė jis.

„Jei priimame sprendimą, kad sutartys turi būti pakeistos, privalome nueiti visą kelią“, - tikino jis.

1945 m. rugpjūčio mėn. Stalinas akivaizdžiai nebuvo pasirengęs nueiti visą kelią, nes vis dar vertino H. S. Trumaną kaip partnerį pokario pasaulio valdymo kontekste. Vis dėlto šis jo požiūris nebuvo ilgalaikis. Suvokęs, kad Hirošimos padrąsintas H. S. Trumanas mėgina jam daryti spaudimą, Stalinas nusprendė laikytis tvirtai.

H. S. Trumanas savo ruožtu turbūt klaidingai suprato Stalino atsisakymą okupuoti Hokaidą kaip atsitraukimo patyrus spaudimą ženklą. Nors branduoliniai sprogimai neatbaidė Stalino nuo Hokaido, vis dėlto šių supergalių bendradarbiavimas dėl šių įvykių tapo vis labiau tolstančia perspektyva. Taigi būtent dėl Hirošimos Šaltasis karas praktiškai tapo neišvengiamybe.

Komentarai ()