Jau dab­ar Lietu­va su­si­du­ria su in­for­ma­ci­nė­mis ata­ko­mis, ku­rio­mis sie­kia­ma su­men­kin­ti Lie­tu­vos is­to­ri­ją, kons­ti­tu­ci­nę san­tvar­ką, pi­lie­čių pa­si­ti­kė­ji­mą ir pa­si­di­džia­vi­mą sa­vo vals­ty­be. Ki­ber­ne­ti­nės ata­kos – neat­ski­ria­ma in­for­mac­in­io ka­ro da­lis. To­dėl la­bai svar­bu, kad pi­lie­čiai ga­lė­tų veiks­min­gai ko­vo­ti in­for­ma­ci­nė­je ir ki­ber­ne­ti­nė­je erd­vė­je.

Informacinio karo iššūkiai: analitikų siūlymai ir sprendimai

Kaip gintis nepaskelbtame, bet realiai prieš mus vykdomame kare? Analitikų nuomone, atsakymas susijęs su komunikacijos strategija. Visuomenėje platinama nuomonė, kad neturime aiškaus oponento, į pirmą vietą iškeliamos aplinkosaugos, pabėgėlių, terorizmo problemos ir kt. Bet tai ir yra vienas iš oponento tikslų – išplauti aiškaus jo, kaip oponento, suvokimo, taikomų priemonių ribas ir įvelti į naujų grėsmių analizes – tai tam tikras dėmesio nukreipimas. Tradicinio oponento sąvoka mūsų galvose išskysta. Dėl to Rusija nebėra Vakarų oponentas, o iliuzinis partneris.

Pamirštame neseną patirtį. Sausio įvykiai Lietuvoje – informacinio karo pavyzdys. Prieš ką buvo siunčiami kariai? Tai buvo pagrindiniai strateginės komunikacijos taikiniai. Itin svarbus buvo TV bokštas ir gebėjimas strategine komunikacija mobilizuoti visuomenę. Kyla klausimas, ar mūsų strateginės komunikacijos kanalai yra pajėgūs, ar jie yra apsaugoti. Tarkime, kabelis, jungiantis TV bokštą su transliacijos įrenginiais. Strateginė komunikacija turi būti pajėgi, apsaugota, turi būti dispersinė, išskaidyta, galinti atgimti įvairiomis formomis, jeigu prieš ją taikomos pačios radikaliausios priemonės

Tam tikras pamokas galima būtų perimti tiek iš Ukrainos, tiek iš Gruzijos. Svarbios Ukrainos ir Gruzijos reakcijos į taikomą Rusijos strategiją. Šios šalys susidūrė su didžiuliu stresu ir pasitelkė atitinkamus veiksmus. Mums jų sprendimai turėtų būti ypač įdomūs. Gruzija po agresijos įsteigė TV kanalą Pervyj informacionyj kavkazkij transliuojantį objektyvią informaciją, skirtą rusakalbiams gyventojams. Šis kanalas veikė du metus ir 2012 metais buvo uždarytas, laimėjus Gruzijos opozicijai, kuri buvo suinteresuota gerinti santykius su Rusija. Šio kanalo programa buvo gan agresyvi ir kontroversiška, dėl to plačiai žiūrima.

Ukrainoje veikė Dmytro Tymchuko koordinuojamas projektas Information Resistance, t. y. virtuali bendruomenė, nuolat teikusi aktualią informaciją ir taip vadinamą kontrainformaciją. Matome, kilus pavojams, randami ir sprendimai. Mums reikia tuos sprendimus perimti, kol su pavojais nesusidūrėme.

Rusijos politika – informacinė geopolitika. Sugriuvus sovietų imperijai, buvo pereita prie bandymo kontroliuoti teritorijas švelniosiomis galiomis. Lietuvoje stengiasi lankytis muzikiniai Rusijos kolektyvai. Neatsitiktinai pasirenkamos jų koncertų datos, pav., sausio 13-ąją, lietuviškos muzikos grupės kviečiamos koncertuoti Rusijoje tarp Rusijos kariuomenės tankų, – kuriamas atitinkamas fonas, keičiantis mūsų visuomenės mentalitetą. Bet ši galia ne visada išlieka švelni, ji tik suteikia galimybę pasiekti tam tikrus rezultatus. Švelnioji galia gali būti sutelkta į labai „kietą plaktuką“. Žymus Rusijos politikas Dmitrijus Rogozinas kalbėjo: „reikia pritaikyti ne tik taktinę maskuotę (žalieji žmogeliukai), bet ir strateginę maskuotę“. Vakaruose tokios operacijos vadinamos apgaulės operacijomis. Pvz., kariuomenė ilgai laikoma prie Ukrainos sienos. Ją fotografuoti leidžiama ir NATO tarnyboms. Tai yra maskuotė, kuri nukreipia dėmesį nuo to, kas vyksta Ukrainos rytuose. Tikslas – suvokimo valdymas, kaip šachmatuose – sukuriama vienokio žaidimo iliuzija ir oponentas imasi atitinkamų veiksmų, o iš tikrųjų vykdomas visai kitoks žaidimas. Siekiama priversti oponentą strategiškai suklysti.

Pagal Šiaurės Atlanto sutarties 5-ą straipsnį NATO priklausančios valstybės yra įsipareigojusios ginti viena kitą užpuolimo atveju. Tai kur tas užpuolimas? Kaip priešintis karui, kurio nėra? Čia yra esminė grėsmė. Kaip nuo jos gintis?

Informacinio karo analitikai siūlo įvairius būdus pasipriešinimo būdus. Neabejotinai reikšmingas yra NATO karių buvimas, finansų didinimas ir kiti įsipareigojimai. Bet labai svarbus medijų vakuumo užpildymas. Iš esmės, tokiomis informacinėmis priemonėmis oponentas ir pasiekia savo tikslus. Kaip susigrąžinti tą medijų buvimą mūsų pačių erdvėje? Vieni nesame pajėgūs to padaryti. Reikėtų kurti informacines koalicijas – taip galima būtų tikėtis draugiškų šalių pagalbos.

Kitas galimo projekto pavyzdys: 1937–1942 m JAV veikė Propagandos analizės institutas (Institute for propaganda analysis), kurio tikslas buvo skatinti racionalų mąstymą ir pateikti gaires, padedančias žmonėms geriau suvokti aktualius to meto klausimus. Mūsų regione taip pat tikslinga organizuoti instituciją, kuri padėtų žmonėms orientuotis informacijos gausybėje. Būtų galima įsteigti gynybos svetainę.

Reikšmingas Izraelio pavyzdys, kur karo atveju greičiausiai mobilizuojama kariuomenė. Strateginė komunikacija vykdoma per interneto portalą. Klausimas ką daryti, jeigu mus puola? suskaidytas į skyrius – kur rasti dujokaukę, kur artimiausias prieglobstis nuo bombų, „triukšmas“, kurį galima įvesti į priešininko komunikaciją. „Triukšmas“ – ne tik technologinis, bet ir psichologinis – gali būti efektyvus. Lietuviškoji svetainė galėtų turėti edukacinį skyrių, mokantį neprievartinio pasipriešinimo.

Agresijos atveju būtina pasinaudoti galimybe veikti per socialinius tinklus, mobiliojo ryšio tinklus, tiesioginiu būdu skleidžiant tiesą spausdintu žodžiu bei naikinant priešo propagandinius simbolius. Efektyvi veikla per priešo visuomenę. Būtina išnaudoti visas priemones, parodant priešo visuomenei jos autoritetų, lyderių, vadų ar vyriausybės vykdomas nusikalstamas veikas, agresiją ir pan. Rekomenduotina kreiptis laiškais, per tarptautines informavimo priemones. Taktiniais veiksmais būtina neleisti įtvirtinti priešui savo galios okupuotose teritorijose – rengiant taikius mitingus, streikus ir demonstracijas, naudojant klaidinimo taktiką. Tikslinga skleisti klaidingą informaciją pranešant apie sprogdinimą, gaisrus, dujų ir kuro nuotėkius bei geriamojo vandens rezervuarų užteršimus.

Ar visuomenė pajėgi atremti informacines atakas? Internetas – reikšminga pilietinės gynybos erdvė

Informacinėmis atakomis laikomas tikslingas dezinformacijos skleidimas, siekiant politinių tikslų. Atakomis eskaluojama ta pati mintis ir plėtojama ta pati idėja, teikiama prieštaringa informacija. Konflikto priešininkai žiniasklaidoje vieni kitiems reiškia kaltinimus, apeliuoja į moralę, žmogaus teisių pažeidimus ir agresiją. Vienas svarbiausių dalykų – visuomenės gebėjimas suvokti žiniasklaidos vaidmenį ir funkcijas, suvokti sąlygas, kuriomis žiniasklaida gali atlikti savo funkcijas, suvokti, kaip galima prieiti prie žiniasklaidos priemonių ir būti informacijos kūrėju. Skleisdama demokratines mintis, žiniasklaida turi bendradarbiauti su visuomene. Kiekvienas visuomenės narys turi suprasti ir suvokti, kaip atsirinkti informaciją. Taip pat gebėti naudotis informacinėmis technologijomis.

2014 metų vasarį Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras atliko tyrimą, kaip patys žmonės supranta ir sugeba atsirinkti informaciją: 9 iš 10 kasdien naudojasi mobiliuoju telefonu ir žiūri televiziją; 59 procentai kasdien naudojasi kompiuteriu ir klausosi radijo; 1/3 kasdien žiūri filmus (filmai t. p. reikšminga informacinio lauko dalis). Dauguma aktualijas sužino iš TV, 39 procentai per radiją, 35 procentai perskaito interneto naujienų portalus. Kuo daugiausiai naudojasi, tuo labiausiai pasitiki (laikraščiais mažiausiai). Socialiniais tinklais pasitiki 25 procentai. Stebėtina, bet toks solidus leidinys, kaip Financial Time paskelbė, kad 57-iems procentams jo skaitytojų visiškai pakanka facebook pateikiamos informacijos. Lietuvoje tas rodiklis dar nėra toks aukštas, bet akivaizdu, kad pasitikėjimas socialiniais tinklais didėja.

Kaip žmonės renkasi žiniasklaidos šaltinius? 33 procentai piliečių pareiškė, kad jie pasirenka publikacijas pagal autorius bei žinių antraščių formuluotes. Autoritetingų asmenų nuomonės irgi turi įtakos, 23 procentai pasitiki žiniasklaidos priemonių savininkais. Su kokiu turiniu kiekvieną informacijos priemonę žmonės sieja? – dažniausiai su pramoginio ir politinio turinio informacija. Internetas suteikia galimybę kiekvienam žmogui dalyvauti žiniasklaidos lauke ir būti lygiaverčiu informacijos lauko dalyviu, reaguoti į internetinės žiniasklaidos kanalų informaciją. Tai – straipsnių komentarai, tekstai socialiniuose tinkluose, galimybė parašyti straipsnį ar trumpai išsakyti nuomonę. Internetas sudaro pilietinės gynybos mokymo ir realizavimo galimybes. 95 procentai piliečių, raštingai parašiusių rašinį, papuola į žiniasklaidos lauką. Laikraščiuose, TV, radijuje to nebūna. Būna, kad žmonės nepatenkinti tam tikrais valdžios sprendimais, internetiniuose komentaruose susiburia ir diskutuoja. Vėliau tas susibūrimas virsta mitingais. Bet pirmoji reakcija į vieną ar kitą įvykį atsiranda interneto komentarų erdvėje. Dabar tai nieko nebestebina.

Internete buvo reaguojama į informacines atakas per įvykius Ukrainoje, pagausėjo nukreiptų prieš NATO komentarų. Savo turiniu jie nėra įžeidžiantys, šalintini iš pirmo žvilgsnio. Tai tvarkingai, korektiškai išreikštos nuomonės, kurios neabejotinai provokuoja aršesnes diskusijas ir tam tikrus aršesnius veiksmus, bei akivaizdžiai kryptingai formuoja visuomenės nuomonę. Tokie komentarai tampa politikų argumentu, kurie turi kitas nuostatas ar kitą požiūrį į tam tikrą valstybės veiklą. Provokacinių temų komentarų skaičius siekė net dešimtis tūkstančių.

Prie populiariausių straipsnių dažniau skaitomi komentarai, nei žurnalistų parašyti tekstai. Tad, žurnalistui svarbu paliesti aktualią temą, o žmonės nuomonę jau turi ir nori ją išsakyti, diskutuoti tam tikra tema. Žmonės komentuoja, kontroliuoja pačią žiniasklaidą, dauguma temų atsiduria socialiniuose tinkluose ir patys skaitytojai registruoja žiniasklaidos klaidas, paslėptas reklamas, politinių užsakymų variantus ir pateikia socialiniuose tinkluose. Veikia ne vienas toks puslapis, turintis 6–7 tūkst. sekėjų. Pateikiama informacija nebėra neįvertinama. Jei žiniasklaida daro kažką ne taip, tai visi gali pamatyti, kelti klausimus.

Interneto portalai patys skatina skaitytojus kurti. Žurnalistai kartu su skaitytojais kuria turinį. Žmonės kviečiami komentuoti rinkodarines ir reklamos akcijas, rašyti nuomones, straipsnius, siųsti nuotraukas. Tai ne tik Lietuvos, bet viso pasaulio tendencija. Per pastaruosius 10 nuolat daugėja vaizdų ir įvykių, kuriuos užfiksuoja ne žurnalistai, o patys žmonės, liudininkai. Kiekviename portale yra skiltis, kur publikuojami skaitytojų tekstai. Jeigu tema aktuali, skaitytojų parašytos nuomonės nenusileidžia žurnalistų rašiniams. Žurnalistų autoritetas internete nebe taip imponuoja. Daug svarbiau aprašoma tema ar pastebėjimas.

Pabrėžtina, kad informacija internetinėje erdvėje suvokiama kitaip, nei informacija laikraščiuose ir žurnaluose. Informacijos šaltiniai yra ekranai, o ne popierius, tai skatina kitą vartojimo būdą, paliekantį savo žymes. Tekstų skaitymas popieriuje formuoja nuoseklų pasaulio suvokimą. Dabar šis suvokimas fragmentiškas. Fragmentiškas problemų suvokimas ypač pastebimas užsienio politikos klausimuose. Jeigu įvyko koks nors susišaudymas, žiniasklaida užpildyta. Jei kas nurimo, ši tema nebevystoma iki kito ryškesnio įvykio. O kas tuo metu vyksta, lieka nepastebėta. Informacija ekranuose ne skaitoma, o skenuojama. Tekstas permetamas akimis, skaitoma prabėgomis. Naršyklėse būna atverti keli langai ir vienu metu skaitome kelis tekstus ir dar rašome kažką, todėl pats tekstas suvokiamas vis fragmentiškiau.

Interneto skverbtis labai didelė: 74 procentai gyventojų naudojasi kompiuteriu, 97 procentai iš jų būna prisijungę prie interneto. Žiniasklaidos kanalai taip pat pasiekiami per mobiliuosius įrenginius – jų dalis nuolat auga ir dabar jie lenkia įprastus stalinius ar nešiojamuosius kompiuterius. Tai rodo didelę informacinės sklaidos galimybę. Interneto naudojimas auga: labiausia juo naudojasi jaunimas (100 procentų), jie ir skaito didžiąsias informacines svetaines (ne tik žaidimus). 152 000 Delfi vartotojų jaunesni, nei 17 metų.

Svarbiausias dalykas – piliečių, galinčių dalyvauti žiniasklaidos lauke ir prisidėti prie turinio kūrimo, aktyvumas. Įvairių šalių žiniasklaidos šaltiniai, savaime suprantama, tuos pačius įvykius aprašo ir įvertina skirtingai. Išryškėja spaudos šaltinių vertinimų principai. Vieni jų remiasi įvykių atitikimu demokratijos ideologijai. Rusija savo vertinimus grindžia nacionalizmo principais, iš kurio išplaukia tokios vertybės kaip gynyba. Įvairios šalys skirtingai apibūdina pagrindinius politinius veikėjus, valdžią ir opoziciją bei jos lyderius, priklausomai nuo tose šalyse vyraujančios ideologijos ir tradicijų. Kas yra gerieji, kas yra blogieji? Pažymėtina, kad įvairių šalių informacinės erdvės yra gan izoliuotos, nėra informacijos perėjimo iš vienos erdvės į kitą. Nepasiruošusiam piliečiui sudėtinga orientuotis informacijos erdvėje.

Negalime prieštarauti žiniasklaidos raštingumo mokymų organizavimo šalies gyventojams idėjai. Tokius mokymai turėtų būti lengvai prieinami visiems norintiems, – ne tik moksleiviams, studentams ar su žiniasklaida susijusiems žmonėms. Kaip pagrindinė priemonė, išskiriamos viešos paskaitos – kaip suprasti žiniasklaidą, dalyvavimo internetiniame informacijos lauke būdai, nes internetas suteikia reikšmingas pilietinės gynybos mokymo ir organizavimo galimybes.

Pilietinė gynyba kibernetinėje erdvėje: kibernetinės erdvės sąvoka bei iššūkiai

Kibernetinę erdvę iš dalies galime suvokti kaip vietą, tačiau elektroninė erdvė nėra kažkokia konkreti vieta. Šioje „erdvėje“ tokie įprasti dalykai kaip telefonas, televizija, banko biuras, laikraščiai, etc, pakeičiami elektroniniais ryšiais. Kibernetinės erdvės niekas nevaldo, t. y. ji neturi kokių nors valdžios institucijos, apibrėžiančios duomenų kaitą, ji neturi sienų, ji prieinama visiems visame pasaulyje ir vienu metu. Kibernetinės erdvės neįmanoma apibrėžti kaip vienos lokacijos, nes prisijungus prie kompiuterinės sistemos vienur, padariniai ar rezultatai gali kilti visai kitur ar netgi daug kur.

Šioje erdvėje veikos labai sudėtingos, – sunku išaiškinti jos vykdymo vietą, kuri gali būti bet kurioje pasaulio valstybėje, veikos padarymas gali peržengti kelių valstybių sienas ir vieno mygtuko paspaudimu gali būti padaroma didžiulė žala ne tik konkrečiam privačiam asmeniui, bet ir valstybei ar net tarptautinei organizacijai.

Kibernetinis tinklas yra integrali Lietuvos dalis. Duomenų saugyklose ir informacinių sistemų duomenų bazėse saugomi milžiniški informacijos kiekiai. Dažnai neteisėtai bandoma prisijungti prie informacinių sistemų, sutrikdyti ar pakeisti jų veiklą, iškreipti turinį, sunaikinti, pasisavinti neviešą informaciją ir duomenis, rengti kibernetines atakas ir t. t. Svarbu, kad vis labiau visų šalių gerovė priklauso nuo pasaulinės kompiuterių tinklų sistemos, – nuo šio tinklo priklauso tiek ekonomika, tiek politika. Verslo ir politikos interesai, bendradarbiavimo galimybės priklauso nuo komunikavimo. Tai reiškia, kad bet koks poveikis šaliai turi grįžtamąjį ryšį dėl ekonominių ir kitų saitų. Vadinasi, norint užgniaužti tinklą, nuslopinti visus valstybių gyvavimo veiksnius, reikia labai daug energijos, nes atjungus Lietuvą ar kitą šalį nuo interneto tinklo, atsiranda partneriai, kurie per savo vyriausybes rūpinasi šių trikdžių likvidavimo klausimais.

Internetas karinio konflikto atveju

Vykstant ginkluotiems konfliktams, šalys dažniausiai būdavo trumpam atjungiamos nuo interneto, o vėliau vėl prijungiamos. Serveriai trumpam gali būti atjungti nuo elektros tinklų ir internetinio ryšio neturėsime. Pats internetas yra nelabai stabilus ir paveikiamas instrumentas, bet kiekvienas poveikis yra greitai pastebimas, nes šią erdvę stebi daug „akių“. Pasaulinis informacijos tinklas angl. www (World Wide Web) organizuotas taip, kad tarnybinės stotys stebi informacijos srautų sutrikimus, todėl ilgalaikiai interneto atjungimai negalimi. Interneto tarnybinėse stotyse taip pat pastebima, kurios šalys pritraukia didelį internetinio tinklo informacijos srautą. Atliktas 200 šalių vertinimas – jos sugrupuotos pagal atjungimo nuo interneto galimybes. Lietuva nėra sunkiausiai atjungiamųjų grupėje, bet nelabai nuo jų nutolusi. Jeigu kokios nors jėgos, nors ir valdžia, nuspręstų atjungti Lietuvą nuo interneto, tai nebūtų taip lengvai padaroma. Jeigu ir atjungtų, tai yra palydovinis ryšys ir kt. priemonės (kiti būdai komunikuoti). Paradoksalu, kad iš Lietuvos informacijos srautas pasaulį pasiekia per Baltarusiją, bet tai techniškai nesudaro ypač pavojingos situacijos.

„Gautą patirtį ir įgūdžius panaudosime iškilus realiai kibernetinio saugumo grėsmei...“

Kibernetinės atakos arba kibernetinė gynyba yra reiškinys, panašus į kovos, įtakų ar konfliktų lauką. Šių metų balandžio 18–22 d. vyko vienos didžiausių NATO kibernetinio saugumo pratybų – Locked Shields 2016. „Šios pratybos labai svarbios, nes galime realioje aplinkoje pamatyti ir įvertinti kibernetinių įsilaužėlių naudojamus įrankius, metodus, puolimo pobūdį. Gautą patirtį ir įgūdžius galėsime panaudoti iškilus realiai kibernetinio saugumo grėsmei“, – sakė Lietuvos komandai vadovaujantis Nacionalinio kibernetinio saugumo centro atstovas. Jeigu prasidėjus kariniam konfliktui išlieka galimybė naudotis internetu, piliečiai, kurie yra informacinių technologijų specialistai, turi galimybę rengti kibernetines atakas prieš agresorių ar okupantų informacines sistemas, ypač karinių pajėgų ir ypatingos svarbos infrastruktūras bei padėti kovoti informacinę kovą.

Pilietinė gynyba privalo turėti struktūrą, galbūt Šaulių Sąjungos ar kitų visuomeninių organizacijų rėmuose. Tarkime, žinome, ką daryti – kaip elgsis mūsų krašto gyventojai, jeigu prasidės konfliktiniai įvykiai; programuotojas supranta, jei yra tikslas, kaip gintis arba, kaip pakenkti agresoriaus kompiuteriniam tinklui. Gali būti ne pačių geriausių sumanymų dėl pasipriešinimo priemonių, pvz., pasipriešinimo dalyviams išdalinti USB raktus su kenksmingais kodais ir juo naudotis. Bet ginklo turėjimas yra tam tikra atsakomybė. Kas garantuos, kad tai nebus panaudota ir prieš mus. Kas organizuos ir motyvuos elgtis vienaip ar kitaip ?

Privalome ugdyti atsakingą elgseną, modeliuoti, ką kiekvienas turėtų ir galėtų daryti, kaip daroma Izraelyje., pvz., gauta žinutė, kad Izraelio valstybinis sektorius nepriiminėtų elektroninių laiškų iš užsienio, neatidarinėtų jų penkias dienas, nes yra padidėjusi atakų grėsmė, kurias reikia šitaip valdyti. Izraelyje sakoma – pas mus pastoviai eina informacija, piliečiai informuojami, ką reikia daryti tam tikromis situacijomis. Tai galima būtų daryti, užtikrinant informacinių portalų, skleidžiančių pilietinio pasipriešinimo žinutes, kibernetinį saugumą. Kibernetinio saugumo specialistai taip pat turi galimybę kurti tarptautines kibernetinių savanorių koalicijas, kurios galėtų organizuoti kibernetines atakas prieš agresoriaus ypatingos svarbos informacinę infrastruktūrą bei pilietinės gynybos tikslais kurti alternatyvias internetines svetaines ir dislokuoti kitose šalyse.

Kibernetinis saugumas – ypatingos svarbos reikalas

Kibernetinėje erdvėje veikia ir „žalieji žmogeliukai“, kurie parodo, kaip lengva manipuliuoti visuomenės nuomone. Vienas šio reiškinio pavyzdys – Fukušimos avarija. Ji techniškai nebuvo susijusi su branduolinės energetikos problematika, bet sukėlė radikalų virtualų cunamį Vokietijos visuomenėje ir ši atsisakė branduolinės energijos.

Lietuvoje pastaraisiais metais užregistruojama virš 25 tūkst. kibernetinių incidentų. Labiausiai ieškoma pažeidžiamumų, kuriais pasinaudojus, būtų galima gauti prieigą (slaptažodžius), anonimiškai pasinaudoti įranga, balso ryšiu, rasti įrenginius, tinkamus serverių blokavimo DDoS (angl. Distributed Denial of Service) atakoms rengti. Tai daro ir priešiškų šalių tarnybos ir kriminalinių grupuočių nariai bei individualūs hakeriai. Atpažinti veikiantį asmenį, ypač ne šalies teritorijoje, nepaprastai sudėtinga.

Visose šalyse teisėsauga užsiima finansinių nusikaltimų internete klausimais. Todėl smulkesniems piktavaliams trūksta laiko ir/ar išteklių. Paprastas hakeris gali vogti pinigus internete. Kol teisėsauga išsiaiškins ir teisingumas triumfuos, gali praeiti keletas metų. Todėl neverta stebėtis, kad teisėsauga neieško žmonių, aštriai pasisakančių prieš gėjus.

Lietuvos Respublikos Kibernetinio saugumo įstatymas šalyje suformavo teisinį pagrindą ginti Lietuvos kibernetinę erdvę. Kibernetinio saugumo ir telekomunikacijų tarnybai prie Krašto apsaugos ministerijos pavesta vykdyti minėtame įstatyme nurodyto Nacionalinio kibernetinio saugumo centro (NKSC) funkcijas. Šis centras savo kompetencijos ribose, drauge su valstybės įstaigomis ir organizacijomis bei kitais ūkio subjektais, sprendžia valstybės informacinių išteklių ir ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros kibernetinio saugumo klausimus. Specialistai prižiūri sistemos veikimą ir užtikrina valstybinių institucijų bei bendrovių darbą. Didesnio dėmesio kibernetinio saugumo klausimams tikimasi iš Švietimo ir mokslo ministerijos, nes jaunimas – aktyviausias naujųjų technologijų vartotojas. Mokyklų, gimnazijų informacinių technologijų programose turėtų būti atkreiptas dėmesys į kibernetinį saugumą.

Vytautas Mankevičius

Komentarai (1)