Kankinimo priemonė, kurios nelinkėtumėte net priešui – kaip garsas tapo žiauriausiu ginklu (2)
Muzika gali sukelti ne tik malonius jausmus, bet ir didžiulę kančią. Garsiai ir be atvangos leidžiamos dainos naudojamos ir karinėse bei antiteroristinėse operacijose. Muzika dabar tapo ir galingu ginklu.
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Terminu „kankinimas muzika“ apibūdinama strategija, kai nenutrūkstamai ir itin garsiai leidžiant muziką siekiama paveikti žmones: tardomuosius prabilti, pasislėpusius – išlįsti, užsibarikadavusius – pasiduoti.
Jungtinės Tautos ir Europos žmogaus teisių teismas yra uždraudę tardant kalinius kaip kankinimo priemonę naudoti garsiai leidžiamą muziką. Mat nustatyta, kad toks metodas sukelia ne tik trumpalaikių padarinių žmogaus organizmui, bet ir gali turėti ilgalaikį poveikį žmogaus klausai ir psichikai.
Vis dėlto karyboje, ir ypač JAV karinių pajėgų užjūrio operacijose, kankinimas muzika taikytas ne sykį. Kartais sėkmingai, o kartais – nevykusiai.
Muzika lydėjo kariškius mūšio lauke nuo senovės laikų, bet dar niekada taip dažnai nebuvo naudojama kaip ginklas ar kankinimo priemonė.
Vijo iš slėptuvės
1989-ųjų gruodį Panamos diktatorius Manuelis Noriega buvo nuverstas amerikiečių pajėgų. Kad išvengtų suėmimo, diktatorius paspruko ir pasislėpė Panamos mieste įsikūrusioje Vatikano ambasadoje.
Kai su popiežiaus nuncijumi pasikalbėti atvyko JAV generolas, prie ambasados per garsiakalbius buvo leidžiama muzika. Taip norėta apsisaugoti nuo žurnalistų klausymosi. Tačiau muzika prie M.Noriegos slėptuvės netilo ir naktimis. Psichologinių operacijų ekspertai nutarė, kad taip pavyks diktatorių priversti pasiduoti.
Gavę dainų įrašų iš vietinės radijo stoties, kariškiai nukreipė ruporą į M.Noriegos langą ir pradėjo kurtinamu garsu kiaurą parą leisti muziką. Jie žinojo, kad Panamos diktatorius mėgsta operą, tad į kankinamos muzikos grojaraštį parinko vien sunkiojo metalo dainas.
Dainose buvo užkoduotos grasinamos ar pašaipios žinutės. Pavyzdžiui, naktį grota grupės AC/DC daina „You Shook Me All Night Long“ („Tu purtei mane visą naktį“).
Nors žiniasklaidai toks spektaklis patiko, tuometis prezidentas George’as W.Bushas pavadino šią psichologinę kampaniją „nervinančia bei bereikšme“ ir ji buvo sustabdyta.
Vaikyti ir tardyti
Teigiama, kad generolo M.Noriegos, kuris anksčiau buvo išėjęs parengimo psichologinėms operacijoms kursą, neveikė amerikiečių dainos ir jis ramiai miegodavo. Nepaisant to, JAV kariškiai buvo įsitikinę, kad jie atrado techniką, kuri pravers dar ne kartą. Taip ir įvyko.
Kai Teksaso valstijos Veiko mieste buvo užimtas Dovydiečių sektos pastatas, Federalinis tyrimų biuras (FTB) leido muziką ir padriką triukšmą dieną ir naktį.
Kai 2002 metais palestiniečių kovotojai okupavo Kristaus Gimimo baziliką Betliejuje, Izraelio ginkluotosios pajėgos mėgino juos išvyti garsiai leidžiama sunkiojo metalo muzika.
Per Irako karą Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) ėmė naudoti muziką tardymams. Teigiama, jog Gvantanamo kalėjime kaliniai būdavo nurengiami iki apatinių, pririšami prie kėdžių ir akinami ryškios šviesos kankinami garsiai ir padrikai leidžiant sunkiojo metalo ir repo dainas bei vaikų muziką.
Negali visiškai apsisaugoti
Tačiau kodėl tokia taktika apskritai veikia? Svarbu tai, kad mes klausomės ne tik ausimis, bet į garsus reaguoja visas mūsų kūnas. Krūptelime išgirdę stiprų garsą anksčiau, negu mūsų sąmonė suvokia, kas tai buvo. Todėl tokie staigūs, stiprūs garsai ar tranki muzika gali būti paversti kūno kankinimo įrankiu.
Be to, tokie garsai gali turėti ilgalaikių pasekmių žmogaus smegenims. Garso bangos, kurios kyla įvykus bombos sprogimui, laikomos vienu pagrindinių potrauminio streso sindromo sukėlėjų.
Kartais užtenka ir vieno galingo driokstelėjimo, kad žmogus dar ilgai jaustų nerimą ar baimę: antai niujorkiečiai po rugsėjo 11-osios atakų dar kurį laiką gatvėse net pašokdavo, jeigu išgirsdavo sprogstančios padangos ar kokį kitą stipresnį garsą.
Tai, kad mūsų ausys neturi jokio natūralaus uždangalo – kaip kad akys turi vokus, – paaiškina, kodėl nepageidaujamų garsų poveikis gali būti toks stiprus.
Susiduriame su beveidžiu įsibrovėliu, nuo kurio neįmanoma pabėgti. Technologinė pažanga, ypač muzikos kolonėlių patobulinimai, sustiprino garso sklaidos galimybes.
Knygą apie muziką, kaip kankinimą, parašiusi Juliette Volclaire pasakoja apie dabartinius bandymus sukurti tokius garsinius ginklus, kurie galėtų susilpninti priešą ar išvaikyti minias. Tai yra vadinamąsias garso patrankas, kurios gali rimtai pažeisti žmogaus klausą.
Panašius įrenginius JAV pareigūnai jau naudojo: vienas tokių buvo pasitelktas 2011-aisiais judėjimo „Occupy Wallstreet“ šalininkams vaikyti.
Rinkdavo nervinančią muziką
JAV kalinių kankinimas muzika sulaukė karinių pajėgų vadų pritarimo 2003-iųjų rugsėjo mėnesį.
Generolas Ricardo Sanchezas rašė, kad „šaukimas, garsi muzika ir šviesų kontrolė“ gali būti naudojama „siekiant sukelti baimę, sutrikdyti sulaikytojo orientaciją ar šoko būseną“. Taip pat neleidžiant žmogui užmigti.
Tiesa, pabrėžta, kad garsas turi būti kontroliuojamas, kad būtų išvengta klausos pažeidimo. Paviešintos slaptos ataskaitos atskleidžia, kad kaliniams ir įkaitams kankinti dažnai naudota vaikų pamėgto violetinio dinozauro Barney angliška dainelė, kurioje skamba žodžiai: „Aš myliu tave, tu myli mane. Mes – laiminga šeima.“
Taip pat žinoma, kad islamistams tardyti amerikiečiai parinkdavo moterų dainininkių atliekamus kūrinius, nes tai žeisdavo jų religinius įsitikinimus. Antai Christinos Aguileros dainos skambėdavo tardant Mohammedą al-Qahtani, vadinamąjį dvidešimtąjį rugsėjo 11-osios atakų rengėją.
Tardymo grojaraščiuose buvo ir reperio Eminemo kūriniai, taip pat sunkiojo roko dainos, kuriose skambėdavo grasinimai.
Prilygsta fiziniam kankinimui
G.W.Busho administracija po rugsėjo 11-osios atakų laikėsi nuomonės, kad veiksmas, kuris sukelia psichologinį, bet ne fizinį skausmą, nėra laikomas kankinimu.
Bet muzikos panaudojimą Irako kare tyrinėjusi Suzanne Cusick tikina, kad garsiai leidžiama muzika yra sadistinis veiksmas: jis skirtas ne tik sulaikytajam paveikti, bet ir tampa pramoga tardytojams. Mat jokiame oficialiame dokumente nebuvo surašyta, kokias dainas turėtų leisti tardytojai, – grojaraštį jie pasirinkdavo patys.
Daugelis kariškių prisipažįsta rinkdavę tokias dainas, kurios nesukeltų jiems patiems gailesčio. Vieno tardytojo žodžiais, jie leisdavo „grobuonišką muziką“.
„Turi nužmogėti, kad darytum nežmoniškus dalykus“, – teigė vienas Gvantanamo kalėjimo tardytojas, kuris prisipažįsta, kad dažniausiai kaliniams leisdavo reperio Eminemo dainą „Go to Sleep“ („Eik miegoti“), kurioje buvo eilutės „mirk, močk**šy, mirk“.
Pradininkai – naciai
Kad muzika gali sukelti siaubingų prisiminimų ir amžiams palikti randų, pasakoja ir nacių koncentracijos stovyklos Aušvice baisumus ištvėrę žmonės.
Holokaustą išgyvenęs italų kilmės žydas Primo Levi pasakoja, kad kai 1944 metais atvyko į Aušvicą, jis mėgino suvokti ne tik tai, ką mato, bet ir ką girdi. Stovykloje skambėjo populiari to meto polka „Rosamunde“ – ją tuomet dainavo visa Vokietija.
Netrukus jis suprato, kad taip siekta sugniuždyti stovykloje įkalintųjų dvasią. Daina užgrodavo ne tik Aušvico kaliniams grįžus iš priverstinių darbų, bet ir per masinius žydų šaudymus.
Naciai buvo muzikinio sadizmo pradininkai, nors dainas jie naudodavo daugiau tam, kad jų garsai užgožtų žūvančiųjų riksmus.
Taigi akivaizdu, jog muzika nėra vien tik tyra meno forma, širdį džiuginantis garsų sąskambis ir pramoga. Tačiau pripažinti, kad muzika gali tapti baisiu kankinimo instrumentu, – vadinasi, priimti ją rimtai, kaip aukštąją žmogiškosios išraiškos formą.