Ekonomikos mašina

Istorinėse apžvalgose kartais minima, kad Tomui Maltusui, kurio darbus jau aptarėme anksčiau, nemažą įtaką padarė šveicaro ekonomisto ir istoriko Žano Šarlio Sismondi darbai. Jis buvo vienas iš pirmųjų, kuris pastebėjo ir aprašė ekonomikos ciklus.

Iki Sismondi darbų klasikinė ekonomikos teorija neigė cikliškus ekonomikos svyravimus. Ekonomikos pakilimai ir nuosmukiai buvo nurašomi „išoriniams“ veiksniams (pvz., karas, klimato kaita). Paklausos-pasiūlos modelyje tai atrodė logiška, nes pagal modelio apibrėžimą, ekonomika visada turėjo pasiekti stabilią būseną, kurioje turėjo išlikti. Buvo manoma, kad ekonomikos pusiausvyrą sutrikdyti gali tik išorinis įvykis, po kurio ekonomika turi greitai peršokti į naują stabilią būseną.

Tuo tarpu Sismondi ekonomikos svyravimus bandė aiškinti vidiniais veiksniais – nuolatiniu gamybos ir vartojimo kitimu.

Akivaizdu, kad augant gamybai, kyla poreikis samdyti daugiau darbuotojų. Samdant vis daugiau darbuotojų, didėja vartojimas, nes vis daugiau žmonių gali sau leisti įsigyti vis daugiau prekių. Žinoma, matant didėjančią prekių paklausą, kils noras gaminti vis daugiau ir daugiau. Atrodytų, kad ši ekonomikos mašina turėtų suktis amžinai. Bėda tik, kad ekonomikos mašina nėra ideali. Pvz., yra įvairių ribojančių veiksnių. Vienas iš akivaizdesnių apribojimų yra ribotas potencialių vartotojų skaičius, o ir jų vartojimo poreikis nėra begalinis. Iš tokio pastebėjimo kyla dar vienas svarbus apribojimas (kurį savo darbuose akcentavo Sismondi) – turtinė nelygybė. Didelė dalis darbuotojų niekada nepasieks savo vartojimo lubų (ekonomistai juos priskirs žemesniajai klasei), kai tuo tarpu maža dalis darbuotojų (ar verslininkų) savo vartojimo lubas viršys (ekonomistai juos priskirs aukštesniajai klasei). Pastarųjų sąskaita pagerinus gyvenimą pirmiesiems, galima būtų sušvelninti tai, kas neišvengiamai artėja. Visgi, anksčiau ar vėliau pasiūla (pagamintos prekės ir paslaugos) viršys paklausą (galimybes vartoti).

Tada neišvengiamai prasidės nebe tokia smagi ciklo dalis. Verslui teks mažinti gamybą. Mažinant gamybą, dalis verslų bankrutuos, dalis atleis darbuotojus ar mažins jų algas. Silpstant darbuotojų perkamajai galiai, mažės jų kuriamas vartojimas. Verslui ir toliau teks mažinti gamybą. Recesiją (ekonomikos nuosmukį) galima sustabdyti, vėl padidinus vartojimą. Teoriškai tai galima atlikti ekspansine monetarine politika. Dalis žmonių, darbuotojų ir verslininkų, dalį uždarbio (pelno) investuoja – deda indėlius ar perka kitus, sudėtingesnius finansinius instrumentus. Vartojimą galima paskatinti, šių investicijų sąskaita mažinant palūkanų normą – žmonėms nebeapsimokės taupyti ir jie turėtų pradėti vartoti. Taip pat norintiems pradėti savus verslus taps lengviau pasiskolinti. Visa tai turėtų vėl įsukti ekonomikos mašiną. Bet po 2007-2008 metų krizės paaiškėjo, kad toks ekonomikos gaivinimas nelabai veikia.

Kitų priemonių vis dar intensyviai ieško tiek politikai, tiek mokslininkai. Šių metų vasarą McKinsey globalus institutas buvo netgi paskelbęs esė konkursą, skirtą ekonomikos augimo gaivinimo temai. Ne ką mažiau įdomūs buvo Tarptautinio valiutos fondo tyrėjų pareiškimai, kuriuos nemažai ekonomikos apžvalgininkų interpretavo kaip neoliberalizmo laidotuves (pvz., The Guardian). Bendri Tarptautinio valiutos fondo pasiūlymai pasauliui, ir atskirai Lietuvai, yra žymiai artimesni socialistinėms idėjoms nei neoliberalizmui. Vienas iš gudresnių pasiūlymų yra akcentuoti ne redistribuciją, o predistribuciją. Redistribucija taiso ekonominę nelygybę po fakto – tai yra elementarus mokesčiais surinktų lėšų perskirstymas labiau atsižvelgiant į mažiau uždirbančiųjų poreikius. Tuo tarpu predistribucija galėtų užbėgti ekonominei nelygybei už akių – mokesčiais surinktos lėšos turėtų būti intensyviau investuojamos į tokios viešas paslaugas kaip švietimas ar sveikatos apsauga. Geresnis ir prieinamesnis išsilavinimas suteiktų žmonėms ekonominio mobilumo – tai bent iš dalies panaikintų turtingų tėvų vaikų turimą pranašumą ir tuo pačiu mažintų ekonominę nelygybę.

Bet kas gi bendro tarp ekonomikos mašinos ir grobio bei plėšrūnų modelio? Galima būtų įsivaizduoti, kad vartotojų pertekliniai, dar neišleisti, pinigai atitinka grobį, o gamintojų perteklinės, dar neparduotos, prekės – plėšrūnus. Taigi, iš šios analogijos matome, kad vartotojų išlaidos skatina gamintojus gaminti daugiau prekių. Situacija pasikeičia, kai gamintojai pagamina daugiau prekių negu yra perteklinio vartojimo. Prekių gamyba traukiasi, kol atsiranda naujų perteklinių pinigų.

Nestabilumo priežastys

Klasikinis paklausos-pasiūlos modelis yra tik visiškai nerealistiška ekonominė idealizacija. Norint, kad šis modelis veiktų, reikėtų, kad visi rinkos dalyviai būtų vienodai gerai informuoti ir sugebėtų naujai gaunamą informaciją apdoroti akimirksniu. Bėda, kad taip nėra – realiu laiku gaunama informacija nėra išsami, o ja paremti sprendimai dažnai šiek tiek vėluoja.

Ekonomiką galima būtų stabilizuoti išoriniu įsikišimu. Lotka-Volterra lygtys turi du ramybės taškus:

Veikiausiai ekonomiką galima būtų stabilizuoti, įterpiant papildomą vidinį grįžtamąjį ryšį. Sukuriant paskatą gamintojams ir vartotojams elgtis tokiu būdu, kuris leistų stabilizuoti ekonomiką. Bet siūlyti konkrečius sprendimus, remiantis tik visiškai elementariu matematiniu modeliu, sunku.

Aleksejus Kononovičius
VU Teorinės fizikos ir astronomijos instituto mokslo darbuotojas

Komentarai ()