Adolfas Hitleris suvokė, kad žmonių negali prievarta priversti prisijungti prie nacių. Juos reikėjo įtikinti. Todėl tiesos, melo ir sentimentalumo mišinys tapo nacių paradigma, rašo „The Daily Beast“.

A. Hitleris grojo pagrindiniu smuiku Trečiajam Reichui vykdant propagandos kampaniją, nors daugelis istorikų mano, kad prie propagandos mašinos vairo stovėjo Josephas Goebbelsas. Tačiau tai buvo netiesa, nebent kalbėtume apie paskutinius karo metus.

Verta paminėti, kad A. Hitleris nebuvo novatorius: jo naudotos idėjos dažnai buvo jau kažkieno išbandytos anksčiau ir net naudoti simboliai pažinoti iš seniau kaip ankstesnių nacionalistinių ideologijų ženklai. Kai kuriuos įvaizdžius ir ritualus jis „pasiskolino“ iš italų fašizmo lyderio Benito Mussolini.

A. Hitleris buvo tikras sintetinimo ekspertas, meistriškai gebėjęs maišyti formas ir idėjas, istorines „nuolaužas“ bei formuoti vokiečių nuomonę.

Įtikinimas yra esminis daugelio istorinių įvykių mechanizmo pagrindas, o gebėjimas įtikinti yra dažna bendra tokių įvykių „autorių“ būdo savybė. Ji išlieka svarbi ir mūsų laikais.

A. Hitleriui buvo būdinga lemtinga įžvalga, leidusi jam suvokti žmogaus prigimtį ir perprasti, kaip ja galima manipuliuoti. Ir būtent dėl to jis yra viena unikaliausių istorinių asmenybių.

Skirtingai nuo kitų, jis suvokė, kad įtikinimas politikoje nėra vienas iš instrumentų. Tai svarbiausias instrumentas ir svarbiausias įgūdis. Juk niekas negimė naciu.

Jis žmones įtikino tokiais tapti ir Trečiojo Reicho patirtis tik patvirtina įtaigos svarbą. Visi režimai ėmėsi žmonių įtikinimo priemonių, tačiau nė vienas ankstesnis režimas nepavertė įtikinimo savo pagrindine filosofija.

Tačiau nuo tada istorinis naratyvas mums parodė, kad Trečiasis Reichas nebuvo tik paprastas eksperimentas. Jis buvo pranašu to, kas dar laukia politiniame pasaulyje XX ir XXI amžiuje, kai gudrus mitų ir simbolių panaudojimas bei atitinkama retorika atsidūrė politinės kovos epicentre.

Jeigu nacių propagandos standartus ir patrauklumą vertintume per nacių savaitraščio „Der Stürmer“ ar trijų 1940 metais pastatytų antisemitinių filmų prizmę, veikiausiai klaidingai įvertintume jos efektyvumą bei vokiečių patiklumą. Labai dažnai kalbėdami apie nacius ir tai, ką jie siūlė, manome, kad tai buvo grynas fanatizmas ir išankstinis nusistatymas. Jie kritikavo anglosaksišką kapitalizmą ir didįjį verslą, kas aktualu ir dabar.

Be to, jų viso šiuolaikinio gyvenimo atmetimas atspindėjo jo defektus, įskaitant individų izoliaciją, bendruomenės fragmentaciją ir raginimą laikytis tik racionalumo kaip pilietinės tvarkos pagrindo, pamirštant emocines, mistines, simbolines ir ritualines formas idealams išreikšti. Didieji nacių paradai buvo skirti sukurti bendrumo ir socialinio solidarumo iliuziją. Jie leido pademonstruoti įtaigaus, organizuoto ir griežto režimo vertybes.

Apskritai naciai puikiai suvokė materializmo keliamą grėsmę. Iš čia kyla ir nacių propagandos „dvasiniai“ protestai. Jie siūlė tarsi religiją, ritualus ir kalbėjo apie tokias metafizines sąvokas kaip amžinybė. Jie pripažino ritualų svarbą ir būtinybę ir pabrėžė, kad mokslu, protu, lygybe ir materializmu paremta visuomenė žlugs. Naciai siekė kai ko viršesnio.

Naciai taip pat žinojo, kad efektyviai propagandai reikia tam tikro įtikinamumo branduolio. Pavyzdžiui, komunistų keliama grėsme Vokietijos buržuazijos atstovams, kurie sudarė didžiulę grupę, buvo tikrai lengva manipuliuoti. Pasinaudoti „raudonųjų“ baime nereikėjo didelių pastangų, ir tam, kad ja patikėtum, visai nereikėjo būti naciu. Būtent dėl to pirmaisiais koncentracijos stovyklų gyventojais tapo Vokietijos komunistai.

Vokietijos vidurinioji klasė gerai suvokė bolševizmo žudymo potencialą ir laikė save jo taikiniu. Todėl egzistencinės grėsmės atmosferą buvo labai nesunku kurstyti. Jeigu A. Hitleris būtų tik melavęs, šmeižęs ir fantazavęs, nacių partija niekur nebūtų nuėjusi. Tačiau tame, ką jis sakė, visuomet buvo dalis tiesos. Vokiečiai jau patyrė, ką reiškia komunizmas – Pirmojo pasaulinio karo metu. Todėl jų baimės tikrai nebuvo galima vadinti gryna paranoja.

Tačiau A. Hitleris praktikavo ir klasikinę politiką, buvo naujojo politinio meno atstovas. Jis buvo politikas ir darė daug dalykų, kuriuos daro politikai: prieš rinkimus neturėjo aiškios programos, miglotai ir neapibrėžtai kalbėjo apie nacių pažadus. Ir tai nebuvo tik naciams būdingas elgesys. Tai yra standartinė ir demokratinių politinių partijų praktika. Naciai turėjo gudrią taktiką.

Istoriškai naciai atspindi visų žmogiškųjų vertybių anuliavimą ir žmonijos neriboto nežmogiškumo atskleidimą. Tačiau paradoksas yra tas, jog jų propaganda niekada tokia nebuvo. Jų sekėjai valstybę laikė nuožmia, tačiau retai žiauria, nes ji atrodė teisinga. Joks kitas režimas nebuvo toks veidmainiškas kaip nacizmas, kurio atstovai daug kalbėjo apie moralę ir ragino aukotis idėjoms. Ir žmonės juo tikėjo. Naciai dažnai kalbėjo apie pilietinį padorumą, socialinį solidarumą, kurie neleido žmonėms matyti tamsiosios režimo pusės.

Naciai vykdė savotišką skriaudos politiką ir skatino oficialią mažumos psichozę, kuri būdinga ir vėlesnei politikai. Dalis šios pozicijos buvo susijusi su nusistatymu prieš plutokratiją, kuris buvo būdingas nacių retorikai: „pasaulinė konkurencija yra reikalinga bendradarbiavimui tarp Europos šalių siekiant išlaikyti jų gyvenimo kokybę“ ir panašiai.

Visame tame buvo jaučiamas tikrai realus sentimentalumas, mėgavimasis ir tam tikra isterija, naciams netiesiogiai teigiant, kad jie yra senosios Prūsijos kultūros, susijusios su taupumu, apribojimais ir emociniu susivaldymu, vėliavnešiai. Tačiau Trečiasis Reichas tikrai toks nebuvo.

Komentarai (0)