Noras nubausti skriaudiką – esminis žmogaus bruožas. Jis neproduktyvus, tačiau savo paskirtį turi

Keršto jausmas – galingas emocinis stimulas. Jis skatina nusikalsti (remiantis statistika, keršto ir įniršio motyvai figūruoja pusėje žmogžudysčių) ir formuoja valstybės politiką – siekis atkeršyti už teroro aktus Niujorke pradėjo JAV karą Afganistane ir buvo viena iš svarbiausių operacijų Irake priežasčių.Psichologai nemažai žino apie noro atkeršyti rezultatą – agresiją. Savotiškas agresijos tarpininkas ir atsparos taškas – kerštas –ilgai slėpėsi šešėlyje, tačiau dabar mokslas stengiasi atsigriebti.

Baudimo malonumas

Kai mus įžeidžia, sakome, kad mums skaudu, ir tai ne tiesiog žodžiai. Funkcinės magnetinio rezonanso tomografijos tyrimais nustatyta, kad bendruomenės atmetimas aktyvina smegenų sritį, siejamą su fiziniu skausmu – dorsaline priekine juosta ir priekine juostuotąja žieve ir priekine centrinės skilties dalimi. Tos pačios smegenų sritys būna aktyviausios žmonių, linkusių agresyviausiai reaguoti į įžeidimą.

Ar galima šią skriaudą kompensuoti kerštu? Panašu, kad taip. 2004 metais Ciuricho universiteto mokslininkai atliko eksperimentą. Savanoriams jie pasiūlė sudalyvauti žaidime, kur jie turėjo perduoti pinigus kitam žmogui, o šis spręsdavo, grąžinti juos žaidimo partneriui ar ne. Jei vienas dalyvis būdavo godus ir porininkui nieko negrąžindavo, šis galėdavo nubausti pirmąjį, ir paprašyti organizatorių paimti iš jo bet kokią sumą (tačiau už galimybę nubausti partnerį turėdavo mokėti ir jis pats).

„Saldaus keršto“ hipotezę neseniai patvirtino Kentukio ir Virdžinijos universitetų (JAV) mokslininkų tyrimas, kuriuo buvo tikrinamas ryšys tarp atstūmimo ir agresijos. Psichologai padalino eksperimentą į dvi dalis. Pirmoje dalyvių prašyta parašyti esė asmenine tema, o paskui perduoti ją kitiems, kad šie įvertintų darbą. Dalis grupės gavo gerus atsiliepimus, o dalis – labai blogus: „Tai blogiausia mano skaityta esė“. Iš tiesų, blogus atsiliepimus surašė eksperimento organizatoriai, tačiau bandomieji to nežinojo. Po to dalyviams buvo leista simboliškai išreikšti nepasitenkinimą, smeigtukais badant vudu lėlę, įsivaizduojant kritikus. Neigiamai įvertintų darbų autoriai vidutiniškai į lėles susmeigdavo daugiau smeigtukų. Tačiau po to atlikta apklausa parodė, kad jų nuotaika buvo ne prastesnė, nei prasidedant eksperimentui ir niekuo nesiskyrė nuo prastų įvertinimų negavusių dalyvių nuotaikos.

Paskui mokslininkai atliko antrą eksperimento etapą. Šį kartą dalyviams buvo duotos tabletės, kurios, kaip buvo pasakyta, „stabilizavo nuotaiką“ ir neleido jai kisti (iš tiesų tabletėse jokios veikliosios medžiagos nebuvo). Paskui dalyviams buvo pasiūlyta sužaisti virtualų žaidimą kamuoliu su dviem partneriais (jų vaidmenis atliko kompiuteriai, tačiau bandomieji to nežinojo). Žaidimo metu programa specialiai sumažindavo žmogaus dalyvavimą iki minimumo, taip pašalindama jį iš bendrų „linksmybių“. Po to „atstumtiesiems“ buvo suteikiama galimybė atkeršyti už savo vienatvę, įjungiant garso signalą kambaryje, kuriame, kaip manė dalyviai, yra jų skriaudikai. Paaiškėjo, kad suteikti nemalonumą kitiems žmonėms norėjo būtent tie bandomieji, kuriems nebuvo duotos „tabletės“. O maniusieji, kad jų nuotaika nepagerės, nebuvo linkę gerinti jos kerštu.

Šie eksperimentai pateikia įdomias išvadas. Pasirodo, kerštas ne tiesiog teikia malonumą – žmonės naudojasi juo, tikėdamiesi tą malonumą patirti. „Tai susiję su emocijų reguliavimu“, – aiškina tyrimo bendraautorius Davidas Chesteris, psichologas iš Virdžinijos sandraugos universiteto. Po keršto akto, įžeistų eksperimento dalyvių emocijos normalizuodavosi, nuotaika buvo tokia pati, kaip ir tų, kurių niekas neskriaudė.

Nors didelės tyrimų bazės apie kerštą dar nėra, mokslininkai gali pagrįstai teigti, kad kerštas teikia tokį pat nedelsiamą malonumą, kaip ir kiti priklausomybę sukeliantys veiksmai, pažymi Chesteris. „Galų gale jausitės blogiau, nei iš pradžių,“ pažymi jis.

Keršto nauda

Keršto troškimą galima pavadinti destruktyviu elgesiu. Kai akis uždengia „raudona skraistė“, apie pasekmes nebegalvojame, – iš čia ir kerštaujant įvykdytų nusikaltimų skaičius.

Nepaisant to, tyrėjai mano, kad gamtai kažkam prisireikė keršto. Michaelas McCullough, psichologas, Majamio universiteto Žmogaus evoliucijos ir elgsenos laboratorijos direktorius ir knygos apie kerštą ir atleidimą autorius, daro prielaidą, kad noras trenkti skriaudėjui turi evoliucinę paskirtį.

Jis mano, kad kerštas gali būti apsauginio mechanizmo elementas: įkąsiu tau arba trenksiu, kad tu nepakenktum man. Kadangi, kaip išsiaiškinta, žmogaus smegenys kerštaudamos patiria malonumą, galima daryti prielaidą, kad visuomenės dauguma yra linkusi kerštauti. O jei taip, svarsto McCullough, visuomenėje įsitvirtina supratimas, kad, agresija susilauks atpildo. Tą patį efektą sukelia ir tai, kad noras atkeršyti būna stipresnis, jei mus įžeidė kitų akyse. Kitaip tariant, kerštas – sulaikymo instrumentas. Panašūs mechanizmai – padidinti netinkamo elgesio „kainą“ bendruomenės nariams – užfiksuoti ir paukščių, žuvų ir kitų gyvūnų populiacijose. Kartais, priduria Chesteris, kerštas gali palaikyti žmogaus jėgas ir gyvybę – toks pavyzdys pateikiamas filme „Išgyvenęs“, kuriame nukamuotas Leonardo di Kaprio herojus, nepaisant visų sunkumų, pričiumpa savo sūnaus žudiką.

Įdomu, kad kerštas ne visus veikia vienodai. 2006 metais publikuotas tyrimas rodo, kad kerštaudami vyrai patiria didesnį malonumą už moteris, kurios, savo ruožtu, linkusios patirti empatiją kenčiančiam žmogui (nors jis kenčia ir pelnytai). Kitas eksperimentas parodė, agresyvus elgesys patyrus skriaudą, priklauso nuo asmenybės psichotipo.

Be to, nors Chesteris su kolegomis savo bandyme ir stebėjo, kad kerštas kelia ūpą, yra eksperimentų, rodančių priešingą vaizdą. 2008 metais psichologas iš Colgate universiteto Kevinas M. Carlsmithas aprašė eksperimentą, kuriame grupė skirdavo pinigus bendram reikalui, kai tuo tarpu vienas dalyvis (specialiai instruktuotas) veikė prieš bendrą interesą ir galiausiai uždirbo daugiau, palikdamas kitus be pinigų. Po to, kai žmonėms buvo suteikta galimybė atkeršyti egoistui (skirti baudą), tyrėjai apklausė juos, teiraudamiesi apie nuotaiką. Paaiškėjo, kad nubaudusieji nesąžiningą dalyvį jautėsi blogiau už tuos, kurie tokios galimybės neturėjo, nors iki keršto įvykdymo tikėjosi priešingo rezultato – jie manė, kad nubaudimas pagerins jų nuotaiką. Tai yra, atkeršiję žmones tapo nelaimingesni.

Psichologai spėja, kad kerštas pasitenkinimą suteikia tik atitinkamomis sąlygomis. Viena iš jų – skriaudikas turi ne tik gauti neigiamą potyrį, bet ir privalo suprasti jo priežastį. Tada keršytojas gali galvoti, kad jis „atkūrė teisingumą“. Tačiau teisingumo atstatymui gali pasitarnauti ne tik kerštas: pasak psichologo ir elgesio tyrinėtojo Dano Ariely'io, skriaudiko atsiprašymas nuskriaustajam teikia panašų pasitenkinimą – žmonės bent jau nustoja ieškoti būdų ką nors nubausti.

Net laikant keršto troškimą evoliucijai reikalingu bruožu, nesame jam pasmerkti. Idant kerštas netaptų uždaro ratu, elgesio specialistai pataria visų pirma suprasti, kad kerštingumas – bazinė žmogiška reakcija į išdavystę. Prieš nubaudžiant skriaudiką, mums atrodo, kad tai suteiks malonumą, tačiau iš tiesų gali suteikti tik nemalonumų – toliau griauti pasitikėjimą, ardyti ryšius ir kitas visiems kenkiančias pasekmes.

I. Solomonova
World Press skilties redaktorė
republic.ru

Komentarai ()