[Išsami tema] Kodėl JAV įsitraukė į Pirmąjį pasaulinį karą taip vėlai – tik 1917 metais? Amerikiečių kariai buvo praminti „tešlos berniukais“, kurie pateko į naktinius Paryžiaus spąstus (Foto, Video) ()
Izoliacija buvo sena JAV tradicija. Nuo Džordžo Vašingtono laikų amerikiečiai stengėsi išlikti atokiau nuo didžiųjų pasaulio konfliktų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kai įsiplieskdavo Europos konfliktai, kaip dažnai nutikdavo, JAV skelbdavo neutralumą ir izoliaciją. Kam įsitraukti į Europos savęs naikinimą?
Kai šaltakraujiškai buvo nužudytas Austrijos-Vengrijos erchercogas Franzas Ferninandas ir įsiplieskė pražūtingiausias karas žmonijos istorijoje, pirminė JAV reakcija, kaip įprasta, buvo neutralumas.
Kaip imigrantų tauta, Jungtinėms Valstijoms būtų sunku pasirinkti pusę. Nepaisant akivaizdžių istorija ir kalba pagrįstų ryšių su Britanija, daug JAV piliečių Vokietiją ir Austriją-Vengriją laikė savo tėvyne. Sąjungininkų arba centrinių jėgų parama galėjo sukelti susiskaldymą JAV visuomenėje.
Pirmosiomis karo dienomis, kai Britanija ir Prancūzija kovojo prieš Vokietiją, Amerikos lyderiai nusprendė, kad nacionalinis interesas yra tęsti prekybą su visomis šalimis kaip anksčiau. Neutrali tauta negali vienai pusei įvesti embargo ir tęsti prekybos su kita bei išlaikyti neutralaus statuso.
Be to, Jungtinių Valstijų prekybininkai ir gamintojai baiminosi, kad boikotas sužlugdys Amerikos ekonomiką. Didžioji Britanija, turinti galingą laivyną, turėjo kitą nuomonę.
Didžiosios Britanijos strategijos dalis buvo įvesti blokadą Vokietijai. Amerikos prekyba su Centrinėmis valstybėmis tiesiog negalėjo būti leistina.
Blokados rezultatai buvo stulbinantys: 1914–1916 m. JAV prekyba su Anglija ir Prancūzija išaugo daugiau nei tris kartus, o prekyba su Vokietija buvo sumažinta daugiau nei 90 procentų. Būtent tokia padėtis paskatino vokiečius pradėti povandeninį karą jūroje prieš amerikiečius.
1917 m. balandžio 2 d. prezidentas Woodrow Wilsonas atvyko į bendrą Kongreso sesiją prašydamas paskelbti karą Vokietijai. Wilsonas nurodė, kad Vokietija pažeidė savo įsipareigojimą sustabdyti neribotą povandeninį karą Šiaurės Atlante ir Viduržemio jūroje, taip pat Vokietijos bandymus suvilioti Meksiką į aljansą prieš JAV.
1917 metų balandžio 4 dieną JAV Senatas balsavo už karo paskelbimą Vokietijai. Po dviejų dienų rūmai sutiko. Vėliau 1917 metų gruodžio 7 dieną JAV paskelbė karą Vokietijos sąjungininkei Austrijai-Vengrijai.
Pirmasis ir svarbiausias mobilizacijos sprendimas buvo kariuomenės dydis. Kai Jungtinės Valstijos įstojo į karą, kariuomenę sudarė 200 000 karių – vargu ar pakankamai, kad padarytų lemiamą įtaką Europoje. Tačiau 1917 m. gegužės 18 d. buvo paskelbta mobilizacija ir skaičiai buvo sparčiai didinami.
Iš pradžių buvo tikimasi, kad JAV sutelks milijono karių kariuomenę. Tačiau skaičius buvo daug didesnis. Iš viso Pirmajame pasauliniame kare tarnavo apie 4,8 mln. amerikiečių. Apie 2 mln. jų atvyko į Prancūziją, o 1,4 mln. dalyvavo kariniuose veiksmuose fronte.
Pirmosios JAV priimtos karinės priemonės buvo skirtos jūrose. Bendros anglų-amerikiečių operacijos buvo labai sėkmingos stabdant vokiečių povandeninius laivus.
Tęsinys kitame puslapyje:
Vadovaudamasi nuomone, kad jie yra stipresni kiekybėje, JAV ir Didžioji Britanija sukūrė sudėtingą vilkstinių sistemą, skirtą apsaugoti pažeidžiamus laivus.
Be to, daugelyje vietovių, kuriose anksčiau dominavo vokiečių povandeniniai laivai, buvo dedamos minos. Kampanija buvo tokia efektyvi, kad nei vienas amerikiečių karys nebuvo prarastas atviroje jūroje tranzitu į Vakarų frontą.
Amerikiečių ekspedicinės pajėgos į Prancūziją pradėjo atvykti 1917 m. birželį, tačiau pradinis jų skaičius buvo gana mažas. Reikėjo laiko padidinti JAV armijos gretas ir parengti bent elementarią mokymo programą. Laikas buvo kritinis.
Kai 1917 m. per vidaus revoliuciją bolševikai užvaldė Rusiją, Vokietija pasirašė taikos sutartį su naująja vyriausybe. Vokiečiai dabar galėjo sau leisti perkelti daug savo karių, kovojančių Rytuose, į aklavietėje atsidūrusį Vakarų frontą. Jei ne nauja atvykstančių amerikiečių kariuomenės atsarga, karas galėjo vykti visai kitu keliu.
1918 m. pradžioje pradėjo gausiai atvykti nauji JAV kareiviai. „Tešlos berniukai“, kaip juos pavadino prancūzai, buvo tikrai žali. Daugelis pateko į Paryžiaus naktinio gyvenimo spąstus, laukdami perkėlimo į frontą. Apytiksliai 15% amerikiečių karių Prancūzijoje užsikrėtė venerinėmis ligomis nuo Paryžiaus prostitučių, kurių gydymas kainavo milijonus dolerių.
Iki 1918 m. pavasario „tešlos berniukai“ patyrė greitą ir įnirtingą karo mėsmalę. Vokiečių puolimas įvyko 80 km atstumu nuo Paryžiaus, o amerikiečių kareiviai atliko svarbų vaidmenį perimant karo iniciatyvą.
1918 m. rugsėjį buvo sutelktos pastangos išstumti vokiečių kariuomenę nuo Maso upės. Sulaukę sėkmės, sąjungininkai persekiojo vokiečius į apkasų išvagotą Argono mišką, kur amerikiečiai patyrė didelių nuostolių.
Tačiau vokiečių pasipriešinimas buvo palaužtas. Kariuomenė atsitraukė ir 1918 m. lapkričio 11 d. Vokietijos vyriausybė sutiko su paliaubomis. Karas baigėsi. Didžiojo karo metu žuvo 14 milijonų karių ir civilių.
Jungtinės Valstijos patyrė didžiulius žmogiškuosius ir ekonomius karo nuostolius. Mirtingumas buvo didelis: mūšyje žuvo 48 909 ginkluotųjų pajėgų nariai, o 63 523 mirė nuo ligų.
Daugelis tų, kurie mirė nuo ligų, galbūt 40 000, mirė nuo plaučių uždegimo per gripo ir pneumonijos epidemiją (vadinamasis ispaniškasis gripas), kuri kilo karo pabaigoje. Apie 230 000 ginkluotųjų pajėgų narių patyrė įvairaus sunkumo sužeidimus.
