Antrojo pasaulinio karo Italijos kampanija buvo Sąjungininkų operacijų Italijoje ir aplink ją pavadinimas nuo 1943 m. iki karo pabaigos 1945 m. Po pergalės Šiaurės Afrikos kampanijoje Sąjungininkai nesutarė dėl kito žingsnio, kurį turėtų žengti.

Sprendimas įsiveržti į Italiją buvo priimtas 1943 m. sausio mėn. Kasablankos (Marokas) konferencijoje, pirmojoje Sąjungininkų valstybių karo konferencijoje. Joje JAV prezidentas Ruzveltas ir JK premjeras Čerčilis ėmėsi veiksmų, planuojant Sąjungininkų strategiją ir karo pabaigą. Taip pat buvo nustatytos Ašies besąlyginio pasidavimo sąlygos.

Kai Sąjungininkai ruošėsi įsiveržti į Siciliją, Italijos žmonės ir jų vyriausybė vis labiau nusivylė karu. Sąjungininkų pajėgos tikėjosi, kad invazija visiškai išmuš Italiją iš karo.

Italijos, kaip priešo, panaikinimas leistų JK Karališkajam laivynui visiškai dominuoti Viduržemio jūroje, taip gerokai pagerinant ryšius su Egiptu, Tolimaisiais Rytais, Viduriniais Rytais ir Indija. Okupuotoje Italijoje taip pat būtų įrengti aerodromai netoli Vokietijos ir Balkanų.

Auštant, 1943 metų liepos 10 d. 150 000 amerikiečių ir britų karių kartu su Kanados, Laisvosios Prancūzijos ir kitomis sąjungininkėmis bei 3 000 laivų, 600 tankų ir 4 000 orlaivių įsiveržė į pietinius didžiausios Viduržemio jūros salos – Sicilijos – krantus.

Tikslas buvo užimti salą, suteikiant galimybę Sąjungininkų laivams laisvai plaukti Viduržemio jūroje, taip pat padaryti spaudimą Italijos režimui pasitraukti iš karo. Vokiečiai nesugebėjo sutrukdyti Sąjungininkams užgrobti salos, tačiau jiems pavyko evakuoti didžiąją dalį savo karių į žemyną.

Amerikos pajėgos, kovojusios Sicilijoje, buvo daug labiau pasiruošusios nei tos, kurios kovojo Šiaurės Afrikoje. Nauji desantiniai laivai, kurie galėjo gabenti tankus, leido išsilaipinti į krantą daug greičiau ir patikimiau.

Be to, nauji amfibiniai sunkvežimiai palengvino tiekimo paplūdimiuose problemą. Vadai taip pat buvo budrūs, kad išvengtų Šiaurės Afrikoje dažnai daromos klaidos, kai padaliniai skirstomi nedidelėmis grupėmis.

1943 m. liepos mėn. įsiveržus į Siciliją žlugo fašistinis Italijos režimas, o Musolinis liepos 25 d. buvo nuverstas ir suimtas karaliaus Viktoro Emanuelio III įsakymu. 1943 m. rugsėjo 3 d. Didžiosios Britanijos pajėgos išsilaipino žemyninės Italijos Kalabrijos regione, vadinamaje „Italijos bato piršte“.

Naujoji vyriausybė 1943 m. rugsėjo 8 d. pasirašė paliaubas su Sąjungininkais. Tačiau vokiečių pajėgos netrukus perėmė Šiaurės ir Vidurio Italijos kontrolę, kur įkūrė kolaboracionistinę marionetinę valstybę – Italijos socialinę respubliką (RSI). 1943 m. rugsėjo 12 d. Musolinį iš nelaisvės išgelbėjo vokiečių desantininkai. Dučė tapo RSI vadovu.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()