Kiek istoriškai tiksli yra labiausiai parodijuota garsioji filmo „Downfall“ fiurerio bunkerio scena? Štai ką sako patys liudininkai (Foto, Video)  ()

2004 m. Oliverio Hirschbiegelio filmas „Der Untergang“ („Downfall“, „Nuopolis“) sulaukė didelio kritikų pripažinimo dėl vaizduojamos dramos, kuri vyko fiurerio bunkeryje per 1945 m. Berlyno mūšį. Kino kritikai liaupsino aktorių Bruno Ganzą už šiurpinančiai tiksliai pavaizduotą Adolfą Hitlerį per paskutines dešimt jo gyvenimo dienų.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Filmas sulaukė dar vienos gana skirtingos auditorijos dėmesio po to, kai scena, kurioje įniršęs Hitleris šaukia ant  savo pavaldinių, sulaukė šimtų parodijų. Vienas rimčiausių ir svarbiausių dešimtmečio filmų „Downfall“ tapo internetinės parodijos komedijos klasika.

„Nuopuolis“ yra filmas, kruopščiai paremtas 2002 m. Joachimo Festo knyga „Der Untergang“ (anglų kalba „Inside Hitler's Bunker: The Last Days of the Third Reich“) ir „Bis zur letzten Stunde“ („Iki paskutinės valandos“), kurioje pirmu asmeniu pasakojama apie vieną iš Hitlerio sekretorių Traudl Junge. Taigi, ar įvykiai garsiojoje scenoje iš tikrųjų įvyko taip, kaip juos vaizduoja filmas?

Mūšis dėl Berlyno

Pagrindiniai filmo įvykiai prasideda per 56-ąjį Hitlerio gimtadienį 1945 m. balandžio 20 d. ir baigiasi Sovietų Sąjungos fiurerbunkerio užėmimu ir vokiečių pajėgų pasidavimu Berlyne gegužės 2 d. Hitleris nusižudė balandžio 30 d. Pagrindinis susirinkimas, kuris yra garsiosios scenos tema, įvyko balandžio 22 d. popietę.

Tuo metu Trečiojo Reicho karinė padėtis jau buvo beviltiška. Balandžio 19 d. Raudonoji armija prasiveržė per Oderio-Neiss liniją – paskutinę vokiečių poziciją į rytus nuo Berlyno ir pradėjo sostinės apsupimą.

 

Balandžio 20 d. rytą Berlyno gyventojai pabudo nuo sovietų artilerijos garsų. Raudonoji armija puolimui subūrė daugiau nei pusantro milijono žmonių, prieš kuriuos Vermachtas ir SS turėjo mažiau nei 50 000 eilinių karių. Jiems padėjo apie 40 000 vyrų ir berniukų iš Hitlerjugendo ir Volkssturm – iš civilių sudaryta sukarinta milicija.

Berlyno žlugimas buvo tik laiko klausimas.

Balandžio 19–21 d. sovietų 1-asis Baltarusijos frontas ir 1-asis Ukrainos frontas įsiveržė per Oderį ir atitinkamai iš šiaurės ir pietų pradėjo supti Berlyną.

Hitleris, dabar praradęs realybės jausmą, naršė žemėlapius, ieškodamas būdo, kaip surengti galutinį lemiamą mūšį, kuris išgelbėtų miestą. Jo dėmesį patraukė karinis dalinys į šiaurę nuo Berlyno – III SS tankų korpusas, vadovaujamas obergrupenfiurerio Felikso Steinerio.

Realybėje, korpusas faktiškai nustojo egzistavęs, iš jo buvo likę tik keli daliniai, pėstininkų batalionai bei tankai, kartu su kai kuriais kitais daliniais, kuriuos Steineris surinko traukdamasis į vakarus. Tačiau Hitleris pradėjo kalbėti apie korpusą taip, lyg tai būtų didžiulė jėga, galinti padaryti persilaužimą.

 

Į pietus nuo Berlyno IV tankų armija turėjo nedidelę sėkmę prieš besiveržiančias sovietų pajėgas prie Bautzeno. Todėl Hitleris įsakė Steineriui pulti iš šiaurės, o IV tankų armijai – iš pietų. Tokiu žnyplės judesiu jie apsuptų 1-ąjį Baltarusijos frontą ir 1-ąjį Ukrainos frontą ir juos sunaikintų.

Hitleris paskambino telefonu ir rėkė įsakymus savo generolams, aiškiai parodydamas, kad jų gyvybės pakibo ant plauko, jei jų neįvykdys. Generolas Karlas Kolleris, Luftwaffe štabo viršininkas, išreiškė abejones dėl plano. „Pamatysi“, – patikino Hitleris. „Rusai patirs didžiausią pralaimėjimą, kruviniausią pralaimėjimą jų istorijoje“.

Kai tik jį gavo, Steineris žinojo, kad įsakymas yra beprotybė. Dauguma jo vyrų buvo įsitvirtinę gynybinėse pozicijose, o keli jo turimi rezervai neturėjo pakankamai ginklų. Jam buvo įsakyta pulti ten, kur sovietų buvo dešimt kartų daugiau. Jis paskambino savo vadovaujančiam karininkui generolui Gotthardui Heinrici iš Vyslos armijos grupės ir pasakė, kad puolimas negali įvykti. Heinrici savo ruožtu paskambino štabo viršininkui Hansui Krebsui, kuriam teko nepavydėtinas darbas perduoti naujienas Hitleriui.

 

Balandžio 22 d. susirinkimas

Susirinkimas prasidėjo apie 15 valandą po pietų. Hitleris buvo naktinėtojas, mėgstantis ryte pamiegoti, todėl jo susirinkimai dažniausiai vykdavo popietėmis ir vakarais, be to, jis buvo pagsrsėjęs nepunktualumu, todėl susirinkimai dažnai prasidėdavo vėliau nei planuota.

Susirinkimo metu Krebsas apibūdino siaubingą karinę padėtį, nurodydamas, kad Raudonoji armija dabar yra Berlyno priemiesčiuose. Hitleris atmetė naujienas ir patikino, kad Steinerio puolimas juos išvarys. Galiausiai Krebsas neturėjo kito pasirinkimo, kaip pasakyti Hitleriui, kad Steinerio puolimas neįvyko.

Hitleris įsakė visiems išeiti iš kambario, išskyrus Vermachto vadus – Krebsą, feldmaršalą Wilhelmą Keitelį, generolą Alfredą Jodlą ir generolą Wilhelmą Burdorfą – ir jo sekretorių Martiną Bormanną. Tada jis įniršo ir apkaltino armiją išdavyste, nes nesilaikė tiesioginio nurodymo. Jį ypač supykdė tai, kad tai buvo Waffen-SS dalinys, kuris, jo manymu, buvo nelojalus.

Daugelis paskutinių fiurerbunkerio gyventojų paliko rašytinius atsiminimus, tačiau tik keli iš jų matė, kai Krebsas pasakė Hitleriui, kad Steineris negali įvykdyti savo puolimo.

Hitlerio archiktektas Albertas Speeras balandžio 22 d. vakare paskutinį kartą lankėsi fiurerbunkeryje, kur paskutinį kartą susitiko su Hitleriu ir su juo atsisveikino, tačiau tą popietę susirinkime jis nedalyvavo. Vis dėlto, savo knygoje „Trečiojo Reicho viduje“ jis pateikia įdomių įžvalgų apie Hitlerio būseną.

 

Tęsinys kitame puslapyje:

(25)
(4)
(21)

Komentarai ()