Nors jis atrodė gana nepretenzingas, išvaizdūs hieroglifiniai, demotiniai ir graikiški užrašai ant jo intrigavo. Prancūzai buvo priversti jo atsisakyti (kartu su visa kita), taip garsusis Rozetos akmuo ir kiti Egipto lobiai atsidūrė britų rankose: 1801 m. Aleksandrijos sutartimi prancūzai perdavė stelą britų armijai. Ji buvo pergabenta į Londoną ir 1802 m. išstatyta Britų muziejuje, kuriame yra iki šiol.

Komisija sėkmingai kovojo, kad jų dokumentai būtų saugomi. Prancūzų gamtininkas Étienne'as Geoffroy'us Saint-Hilaire'as pagrasino viską sudeginti prieš atiduodamas britams. Kaip dalį savo grėsmės jis palygino galimą gaisrą su didžiosios Aleksandrijos bibliotekos praradimu. Jo gambitas pasiteisino: britai nusileido ir leido prancūzams pasilikti savo užrašus.

Kolosalus leidinys

Praėjus keliems mėnesiams po ekspedicijų grįžimo į Prancūziją, Napoleonas įsakė, kad Egipto mokslininkų komisijos tyrimai būtų paskelbti dideliame spausdintame veikale. Tai buvo didžiulis darbas, kuriam įgyvendinti prireikė keleirų metų. Galutinis kelių tomų darbas paskatino tolimesnį prancūzų susidomėjimą senovės Egiptu, prasidjusiam nuo Denono knygos.

Iki 1809 m. kūrinį rašė 36 žmonės, o iliustracijas kūrė net šimtas graverių. Plane buvo numatyta beveik 900 varinių plokščių su daugiau nei 3000 figūrų. Geografas Edme-François Jomard buvo vienas iš didžiulio darbo projekto vadovų ir vadovavo komitetui, atsakingam už temų skyrimą, juodraščių priėmimą ir jų redagavimą. Taip pat komisija pasirūpino, kad tekstas derėtų su specialiai tomui kuriamais vaizdais. Sistema nelabai skyrėsi nuo šiandieninių akademinių žurnalų.

Leidėjai tikėjosi, kad kūrinys bus išleistas vienu metu, bet Napoleonas, jau karūnuotas imperatoriumi, nekantravo. Norėdami jį nuraminti, 1809 m. jie nusprendė pradėti serijinę publikaciją atskirais tomais.

„Egipto aprašymą arba stebėjimų ir tyrimų rinkinį“ sudarė 22 tomai: devynios teksto knygos ir 13 lentelių, iliustracijų ir žemėlapių. Tomai buvo pradėti leisti ir lesitii net Napoleonui pasitraukus iš valdžios. 1814 m. atkūrus monarchiją, karalius Liudvikas XVIII nusprendė tęsti leidinio darbą, nes tai buvo akivaizdus Prancūzijos nacionalinio pasididžiavimo ženklas.

Grupė užbaigė visą darbų rinkinį 1828 m., kai buvo paskelbti žemėlapiai, kurie buvo paskelbti paskutiniai, nes kadaise vyriausybė juos laikė itin slaptais.

Daugeliui šiuolaikinių mokslininkų išliekamiausia šio kūrinio vertė yra iliustracijos dėl jų tikslumo ir estetinės dimensijos, kurią pabrėžia didžiulis jų dydis. Tikslas buvo palengvinti Egipto studijas be būtinybės keliauti į šalį.

Napoleono prancūzų ekspedicija tapo lūžio tašku, kai Europos visuomenė ir akademinė vaizduotė tapo apsėsta tyrinėti senovės Egiptą. 1799 m. atradus Rozetos akmenį, 1820 m. Jeanas-François Champollionas iššifravo senovės Egipto hieroglifus. Jo darbas buvo raktas į naują senovės Egipto civilizacijos supratimą, nes mokslininkai galėjo geriau interpretuoti paminklus ir senienas, todėl buvo galima išsamiau perteikti šią milžinišką senovės galią ir jos žmones.

Komentarai ()