Rusijos karas su Ukraina užsitęsia ir Ukrainos armijai meta naujus iššūkius. Žurnalistas ir blogeris Ivanas Jakovina seka įvykius fronte nuo pat plataus masto invazijos. Jis papasakojo Republic, kodėl RF informacijos agentūros anuliavo naujieną apie rusų armijos atsitraukimą nuo kairiojo Dniepro kranto, ko labiausiai trūksta Ukrainos armijai ir kodėl smūgiai žiemą Rusijos energetikos infrastruktūrai pavojingesni, nei Ukrainos.

Volodymyras Zelenskis įsitikinęs, kad Ukraina negali sau leisti užšaldyti konfliktą su Rusija, ir paaiškina, kad dabar „nepastačius Rusijos į vietą“, ji vėl pradės kariauti. Jis pridūrė, kad karas baigsis, jei Rusija pripažins Ukrainos teritorinį vientisumą ir išves iš jos kariuomenę.

Tačiau kol kas karas tęsiasi ir Ukrainos armijai kelia naujus iššūkius. Žurnalistas ir blogeris Ivanas Jakovina, Kyive gyvenantis Rusijos pilietis, seka fronto ataskaitas nuo pat plataus masto invazijos pradžios. Faridai Kurbangalejevai jis papasakojo, kodėl valstybinės RF informacijos agentūros anuliavo naujieną apie rusų kariuomenės atsitraukimą iš kairiojo Dniepro kranto, ko labiausiai reikia Ukrainos armijai ir kodėl smūgiai žiemą į Rusijos energetinę infrastruktūrą jai pavojingesni, nei Ukrainai.

„Vidutinėje perspektyvoje rusų vadovybė iš tiesų gali išvesti kariuomenę iš kairiojo Dniepro kranto“

– Ar jau galima apibendrinti rezultatus 2023 metų, kurie vadinami ne itin sėkmingi UGP, ar dar per likusį pusantro mėnesio fronte gali įvykti kas nors reikšminga?

– Tai, kad šie metai ne tokie sėkmingi, akivaizdu. Nieko panašaus į puolimą Charkivo ir Chersono apskritį šiemet nebuvo, nors viltys buvo nemenkos. Iš kitos pusės, rusų armijos bandymai pereiti į kontrpuolimą prie Avdejevkos irgi nebuvo labai efektyvūs. Nors prieš Putino* iškėlimą penktai kadencijai Rusija gali pasistengti apsupti Avdejevką. Ar atlikti didelę puolamąją operaciją prie Ugledaro. Nes Putinui, akivaizdu, norėtųsi išsikėlimą į prezidentus pradėti mažorine nata. Jam reikia kokios nors karinės pergalės, o ne pralaimėjimo, atsitraukimo ar persigrupavimo.

Jeigu Rusijai nieko neavyks, Kremlius gali, tarkime, paleisti 100 sparnuotųjų raketų į kokius nors objektus Ukrainoje, kad būtų bent koks šou. Todėl spėju, kad prieš Putino iškėlimą, o jis, veikiausiai įvyks gruodžio viduryje, Rusija taip ar kitaip imsis rimtai aštrinti situaciją.

– Kaip galėtumėte paaiškinti paslaptingą dviejų valstybinių agentūrų pranešimo anuliavimą?

– Aš prieš 15 metų dirbau „Interfax“ ir žinau, kaip tokios naujienos pasirodo žinių juostoje ir kaip joms iš anksto uždedamas embargo. Tai nurodymas naujieną paleisti tokią ir tokią dieną, tokią ir tokią valandą. Ir RIA „Novosti“, ir TASS ši naujiena pasirodė tuo pat metu, apie 9:50. Aš įsitikinęs, kad „Interfax“ ją irgi gavo, ir jų juostoje ji irgi buvo nustatyta pasirodyti 9:50. Tačiau Interfaxe, tikriausiai nutarė, kad ji atrodo įtartinai, ir nepaleido, kol nepatikrino.

Bet kokiu atveju, tai buvo iš anksto parengta naujiena. Ją agentūroms išsiuntė Gynybos ministerijos viešųjų ryšių specialistai ir niekas kitas, tai tikrai. Nes pačios RIA „Novosti“ ir TASS niekada nieko panašaus nebūtų išgalvojusios. Ir dar mažesnė tikimybė, kad jos buvo sugalvotos tuo pat metu ir suformuluotos vienodai.

Galbūt ji buvo parašyta kokiame nors kasdienės ataskaitos šablone ir iš ten pamiršo pašalinti priminimą apie embargo pašalinimą 9:50. O valstybinės agentūros ginčytis ar klausinėti nėra pratusios. Parašyta „pašalinti embargo“ – jos pašalino.

Ši istorija liudija, kad RF Gynybos ministerija galimybę atsitraukti iš šio fronto ruožo vertina rimtai. Vidutinėje perspektyvoje rusų vadovybė iš tiesų gali išvesti kariuomenę iš kairiojo Dniepro kranto link „naudingesnių ribų“.

Tai yra reali tikimybė.

– Kodėl nedidelis UGP įrengtas placdarmas jį taip erzina? Ir kodėl rusai negali jų iš ten „išrūkyti“?

– Nepakanka karių, nepakanka technikos. Be to, kiek galima spręsti, Ukraina ten pakankamai gerai organizavo gynybą. Besiartinantys rusų pėstininkų daliniai naikinami amerikiečių gamybos kasetiniais šaudmenimis, tiesiog šienaujami. O besiartinanti šarvuota technika naikinama dronais kamikadzėmis. Be to, užnugario daliniai ir objektai aktyviai apdorojami raketinėmis sistemomis HIMARS.

Visai neseniai pasirodė naujiena apie tai, kad Briliovkos kaime ukrainiečių kariai sunaikino dvi dideles kareivines, kuriose gyveno rusų kareiviai. Ši gyvenvietė yra už 40 kilometrų nuo Dniepro linijos. Tai yra, dabar gynybinėmis priemonėmis, derinamomis su puolamosiomis, sėkmingai pavyksta neprileisti rusų karių prie šio placdarmo. Negali rusai ten prisiartinti, kad ir kaip stengiasi.

– Ar galima iš placdarmo prie Krynkų organizuoti didelę puolimo operaciją?

– Manau, tai nerealu. Nes būtent ten nėra tilto per Dnieprą ir nėra netgi tilto griuvėsių. Ten įmanoma, ir tam tikru lygiu tai jau atlikta, užverti išilgai Dniepro einantį kelią, kuriuo aprūpinamos rusų pajėgos tokiose gyvenvietėse, kaip, pavyzdžiui, Oleški. O štai jeigu Oleškų kontrolę perims Ukrainos armija, juos bus galima panaudoti kaip bazę kairiajame krante pradėti kokį nors puolimą. Tačiau iki jų dar reikia nusigauti

O Krynki – ne vienintelis placdarmas, ten yra ir kiti. Ir todėl dabar įvairiose kairiojo kranto vietose jas reikia sujungti į vieną ilgą placdarmą, kuris tęstųsi išilgai viso Dniepro žemupio. Ir tikriausiai jau paskui bus bandoma pulti Oleškas.

Aš manau, į Krymą Ukrainos pajėgos vargu ar eis, o štai Kinburno nerijos kontrolę susigrąžinti gali.

Nes ten, nerijoje, rusų kariuomenę aprūpinti labai sunku. Ten nėra nė vieno kelio, tiksliau yra savotiškos protokelio užuomazgos. Ir ką nors ten nuvežti ar iš ten parvežti labai sunku. Ir jūra taip pat tapo sunku, nes neseniai Ukrainos dronai-kamikadzės susprogdino du rusų laivus, kuriais buvo aprūpinama rusų pajėgos Kinburno nerijoje. O jeigu ten bus įrengtos Ukrainos priešlėktuvinės gynybos sistemos, ši nerija nuo rusų bepiločių smūgių pridengs ir Chersoną, ir Nikolajevą, ir Odesą. Benmdrai, bus pridengti visi Ukrainos pietūs. Aš manau, šia linke Ukraina gali ką nors suorganizuoti.

Dar kalbėta, kad kažkokia ataka gali būti organizuota per dabar išdžiuvusios Kachovkos tvenkinio dugnu. To irgi atmesti negalima, nes upė ten tapo siaura. O žiemą, labai tikėtina, Dniepre bus ir mažai vandens. Ukraina, panaudodama aukščiau esančias užtvankas, gali tėkmę dar labiau sumažinti. Ir tada gali atsirasti puolimo galimybė kiek aukščiau Dniepro upe. Tai maždaug 200–300 kilometrų fronto, kuriame Rusijos pajėgų beveik nėra, jų ten labai mažai.

„Svarbiausias Rusijos pranašumas – gyva jėga. Tačiau kasetiniais šaudmenimis gyva jėga paverčiama į mirusią“

– Kas vyksta su rusų puolimu Avdejevkos rajone? Kai kurios Ukrainos medijos tvirtino, kad jis užstrigo.

– Prie Avdejevkos kaunasi mano pažįstami, jie sako, kad situacija ten lieka iš tiesų sunki. Rusijos armija tebepuola. Kai kur jai pavyks pasistūmėti, kai kur ją pavyksta atstumti. Iki miesto apsupties dar labai toli. Tai paaiškinama, be viso kito, ir tuo, kad, didžia dalimi savo pagrindinį puolamąjį potencialą rusų armija išeikvojo per pirmas puolimo dienas ir savaites. Ji prarado labai daug žmonių ir labai daug technikos, ir dabar puola silpnesnėmis pajėgomis.

Tačiau neatmetu galimybės, kad rusai kokią nors sėkmę ten pasieks. Nes absoliučiai aišku, kad Putinas ant šio tikslo pasiekimo pastatė labai daug ir nori rezultato bet kokia kaina. Neseniai savo kasvakariniame pranešime tai pasakė netgi Zelenskis, tai yra, jis supranta, kad Avdejevkos spaudimas artimiausiu metu nesibaigs.

– Ar stipriai jaučiasi milijono sviedinių tiekimas iš Šiaurės Korėjos ir ar gali UGP kaip nors tam pasipriešinti?

– Milijonas – tokiame kare iš tiesų ne tiek jau ir daug. Šis kiekis suteikė galimybę rusams įvykdyti Avdejevkos operaciją, bet manau, kad ten, Avdejevkoje, mažiausiai pusė milijono šių sviedinių jau iššaudyta, nes šiame kare sunaudojama kolosalus sviedinių kiekis.

– Tačiau Šiaurės Korėjos atsargos neišsemiamos, o Europos valdininkai sąžiningai pripažįsta, kad negalės Ukrainai duoti tiek pat sviedinių iki pavasario, nes trūksta gamybos pajėgumų. Kiek tai kritiška?

– Aš iš tiesų smarkiai abejoju, kad Pietų Korėjos atsargos neišsemiamos.

Manyta, kad Sovietų Sąjungos atsargos neišsemiamos, o va, štai ir išsisėmė. Per beveik du karo metus viską iššaudė.

Šiaurės Korėjoje sviedinių ne daugiau, nei buvo Sovietų Sąjungoje, galbūt penktadalis sovietų kiekio.

Be to, Šiaurės korėjiečiai ir patys nenori likti be šaudmenų, nes visada pasirengę kariauti. O dar ir rusiška artilerija pasiekti tą patį rezultatą sunaudoja daug daugiau sviedinių, nei ukrainiečių. Ukrainiečių artilerija šaudo toliau ir tiksliau. Pėstininkų grupę sunaikinti jai užtenka kelių kasetinių sviedinių, o paprastų reikia 15–20.

Pagrindinis Rusijos pranašumas – gyvosios jėgos kiekis. Tačiau kasetiniais sviediniais ši gyvoji jėga verčiama mirusia. Negalima sakyti, kad rusų armija šio pranašumo visiškai netenka, tačiau jis tampa gerokai mažiau kritiškas. Paskaičius rusų karinius korespondentus, jie choru skundžiasi, kad tai baisus ginklas, su kuriuo rusai nieko negali padaryti. Kitas reikalas, kad ukrainiečių armijai sviedinių reikia daugiau. Jų visada reikia daugiau, kaip ir bendrai artilerijos.

– Kokios dar problemos Ukrainos armijoje?

– Svarbi problema – visavertės naikintuvų aviacijos nebuvimas. Nes rusiški naikintuvai, aišku, daug geresni. Jie tiesiog daug naujesni, jų raketos šaudo toliau. Tikėkimės, kad atsiradus F-17, ši problema pasitrauks. Nors, iš kitos pusės, nemanau, kad ir lėktuvai galės situaciją pakeisti radikaliai, nes jie irgi jau nenauji, naikintuvas F-16 priimtas į ginkluotę daugiau, nei prieš 40 metų.

Labiausiai UGP ginkluotėje norėčiau išvysti įvairių tipų ir modelių kietus, supermodernius Vakarų dronus, o taip pat geriausias radioelektroninės kovos sistemas. Karas tampa vis labiau „droniškas“. O amerikietiška, europietiška, japoniška elektronika visada buvo labiau vertinama nei sovietinė ir rusiška. Ir Ukrainos dronai jau dabar daug geresni už rusiškus. Tačiau jų dar nepakanka.

Jei dangus virš fronto linijos bus užpildytas ukrainietiškais dronais, Rusija nieko su jais padaryti negalės, ir fronte gali įvykti esminiai proveržiai, primanantys regėtus prieš metus.

Iš kitos pusės, priešintis šiems dronams reikės vis daugiau radioelektroninės kovos sistemų. Ir jos taip pat turi būti nuolat tobulinamos. Vyksta nuolatinė sviedinio ir šarvo kova: tobulinami sviediniai, o paskui gerinami šarvai, ir taip be galo. Vadinasi REK sistemos turi būti modernizuojamos ir atnaujinamos. Kaip absoliučiai teisingai savo straipsnyje rašė [Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas Valerijus] Zalužnas, įveikti Rusiją kiekybe nepavyks, reikia iš principo kitokios kokybės. Kai ta nauja kokybė bus, mes laimėsime.

Aš manau, tankai jau nėra tokie reikalingi, kaip manyta anksčiau. Kaip paaiškėjo, jų naudos santykis su kaina ne toks jau didelis. Už vieno tanko kainą galima įsigyti tiesiog daugybę dronų, kurie bus nepalyginamai naudingesni, nei vienas, tegul ir labai geras, tankas.

„Ukraina rengiasi suduoti simetriškus smūgius Rusijos elektrinėms“

– Kodėl Ukraina taip retai naudoja šį rudenį jai pristatytas ATACMS raketas? Spalio viduryje buvo apšaudyti Luhansko ir Berdiansko aerodromai, kur UGP sunaikino devynis sraigtasparnius, PLG paleidimo įrenginį ir amunicijos sandėlius, tačiau tai, ko gero, vienintelis sėkmingas pavyzdys.

– Todėl, kad jų mažai, jų pristatė vos 20 vienetų. Ir, aišku, jas taupo. Beje, šios ATACMS irgi kasetinės, ir bet kokie taikiniai joms netinka. Beprasmiška šaudyti tokiais užtaisai tą patį Krymo tiltą, nes tam tiltui nieko nebus. Reikia tokio taikinio, kaip aerodromas ar kokia nors saugojimo bazė ar kariuomenė kolona. Įtariu, kad kol kas tiesiog nėra adekvačių taikinių. Arba, neatmetu, dabar su amerikiečiais derinama galimybė atakuoti jau Rusijos teritoriją.

– Tai iš tiesų gali įvykti?

– Manau, Ukraina su malonumu pasinaudotų galimybe atakuoti Rusijos gilumą. O tam reikia sparnuotųjų raketų. Galima būtų, pavyzdžiui, apšaudyti aerodromą Taganroge, kur dabar iš okupuotų teritorijų perkelta pagrindinė rusiškų sraigtasparnių masė. Nors amerikiečiai vargu ar sutiks su tuo.

Beje, Ukraina, kaip suprantu, rengiasi simetriškai smūgiuoti Rusijos elektrines, jei rusai atakuos Ukrainos. Rusijoje tokių taikinių iš principo daugiau, o prie kiekvienos aukštos įtampos pastotės po PLG sistemą nepastatysi.

Be to, Ukraina tankiau apgyventa, ir jeigu koks nors dronas skrenda, jį netgi naktį būtinai kas nors išgirsta ar pamato ir praneša – tam yra speciali programėlė. Būtent todėl didžioji dalis dronų numušama. Jie tikslą pasiekia, kai skrenda virš jūros, kur jų niekas nemato.

O Rusijoje daugybė tuščios žemės – miškai, laukai, kur niekas negyvena. Tai daug labiau „praskiesta“ šalis, kur gyventojų tankumas gerokai mažesnis. Todėl šie dronai visai ramiai nuskrenda iki Maskvos, ir tik ten juos pradeda medžioti. Toks dronas gali nuskrieti iki Tambovo, kur yra stambiausia Rusijoje parako gamykla. Arba nuskrieti iki daugelio kitų miestų, kurie visiškai nepridengti. Ir viskas gali būti gerokai rimčiau, nei Ukrainoje.

Žiema Rusijoje daug šaltesnė, nei Ukrainoje. Galiu tai sakyti kaip žmogus, gyvenęs abiejose šalyse. Ir jeigu visa, tarkime, centrinė Rusija žiemą, kai minus 20, liktų be elektros ir šilumos tiekimo, Rusijos vyriausybė būtų priversta avarijai likviduoti nukreipti kažkokius resursus. Nes antraip koks nors Kurskas paprasčiausiai sušaltų.

Todėl, „jeigu aš būčiau viršininkas“, tai būtinai ruoščiau dešimtis, jei ne šimtus ukrainietiškų dronų atsakomaisiais smūgiais maksimaliai paralyžiuoti Rusijos elektros tinklus. Pernai ukrainiečiai to nedarė, nes neturėjo resursų, tačiau šiemet jų yra, ir jie nemenki.

– Pati Rusija dabar irgi kaupia raketas žiemą jomis apšaudyti Ukrainą. Ar ukrainiečiai tam pasirengę?

– Taip, manau, kad iš jų pusės tai būtų logiška – pasistengti kritiškai infrastruktūrai smogti tada, kai ji reikalingiausia. Tačiau Ukraina ruošiasi. Pavyzdžiui, jai buvo atsiųsta 60 vokiškų zenitinių kompleksų „Gepard“. Jie išstatomi aplink pagrindinius objektus numušti dronus ir sparnuotąsias raketas. „Gepardus“ gynybai naudoti naudingiau, nei zenitinius raketinius kompleksus, nes zenitinis sviedinys dešimtis kartų pigesnis už zenitinę raketą. Ir jo kaina tikrai neprilygsta drono, sparnuotosios raketos ir jų padaromų nuostolių mastui.

 

Aš gyvenu Kyive ir galiu pasakyti: į Kyivą jau seniai nieko rimto nepataikė. PLG sistema organizuota labai gerai ir beveik viskas numušama. Žinoma, Lvive, Dniepre ar Odesoje situacija ne tokia gera. Bet, iš principo, viskas krypsta link to, kad ir ten bus numušama jei ne viskas, tai beveik viskas.

Energetikai ir kritiškos infrastruktūros sferoje dirbantys žmonės irgi tvirtina objektus ir kaip galėdami ruošiasi atakoms. Jokių netikėtumų, kaip pernai, nebus.

Pernai stebėjausi, kaip maksimaliai greitai žmonės susiorientavo sunkioje situacijoje. Įsigijo generatorius, EcoFlow akumuliatorius. Tai yra viskas iš karto perėjo prie visiško apsirūpinimo, neįvyko jokio kolapso. Ir visos tos įrangos niekas neišmetė, ji lig šiol saugoma. Be to, per praeėjusią žiemą Vakarų šalys ir įvairios labdaros organizacijos bei tiesiog neabejingi žmonės į Ukrainą atvežė daugybę įvairiausios elektros įrangos. Todėl, manau, šalis nesušals, net jei nustotų veikti visos elektrinės.

Jei bus pažeistas energetikos infrastruktūros vientisumas Rusijoje, pasekmės bus labai rimtos, ten viskas sugrius. Miestai iš tiesų sėdės be šilumos, vandens ir šviesos. Be to, dėl sankcijų į Rusiją neįmanoma greitai atvežti reikiamo kiekio būtinos elektros įrangos. Greitai išspręsti šios problemos nepavyks.

Tuo tarpu Ukrainoje labai stiprus horizontalusis organizavimasis. Tai tam tikra prasme skruzdėlynas, kur nėra vieno komandinio centro. Tačiau kiekvienas žino, ką daryti kritiškoje situacijoje. Ir kai bėda nutinka, visi vienas kitą palaiko, gelbsti ir neleidžia nuskęsti. Praėjusi žiema kaip tik tapo tokio draugiškos savitarpio pagalbos pavyzdžiu. Aš, kaip rusas, žiūrėjau į tai, jausdamas susižavėjimo ir pavydo mišinį.

Färidä Qorbanğäilevä
republic.ru

Komentarai ()