Apklausos rodo, kad 74% jaunesnių nei 25 metų Prancūzijos musulmonų mano, kad Korano įstatymai svarbesni už respublikos įstatymus, ir 2015 metų ataką prieš Charlie Hebdo redakciją smerkia vos 62%.

Spalio 21 dieną Prancūzija atsisveikino su Samueliu Paty, 47 metų istorijos ir geografijos dėstytoju iš Conflans-Sainte-Honorine koležo netoli Paryžiaus. Gedulinga ceremonija vyko Sorbonoje, šalies Prezidentas Emanuel Macron pasakė įžvalgią kalbą. Mokytoją, po mirties apdovanotą Garbės Legiono ordinu, žvėriškai nužudė ir dekapitavo jaunuolis čečėnas Abdullah Anzorov. Žudikas, kuria neseniai sukako 18 metų, gimė Maskvoje, tačiau išaugo Prancūzijoje, kaip ir kiti jo šeimos nariai, turėjo RF pasą ir su pabėgėlio statusu, leidimą nuolat gyventi Prancūzijoje. Policija jį nukovė netoli nusikaltimo vietos. Jis garsėjo kaip smulkus pažeidėjas, tačiau ne kaip radikalus islamistas.

Trumpa spalio 5 dienos įvykių chronologija. Samuelis Paty vedė pamoką 4 koležo klasei (tai atitinka 13 metų mokinių amžių), skirtą pasisakymo laisvei. Kaip iliustraciją jis parodė pranašo Muhamedo karikatūras, kurios buvo atspausdintos savaitraštyje Charlie Hebdo ir tapo pretekstu teroristiniam išpuoliui prieš redakciją. Mokytojas įspėjo, kad šie atvaizdai kai kuriuos mokinius gali įžeisti, ir pasiūlė tiems, kas nenori jų matyti, išeiti iš klasės arba nusisukti. Kitą dieną tą pačią pamoką jis pakartojo paralelinei klasei.

Įtūžęs vienos mokinės tėvas (vėliau paaiškėjo, kad kitaip, nei tvirtino jos tėvas, pamokoje jos nė nebuvo) įrašė video ir įkėlė jį į Facebook. Nesirinkdamas žodžių, jis pareikalavo nušalinti Samuelį Paty nuo mokymo. Labai greitai jis sulaukė kitų pasipiktinusių musulmonų palaikymo ir parašė skundą koležo administracijai. Drauge su vienu iš aktyvistų jis pats atėjo į koležą pareikšti protestą, nenustodamas keikti dėstytojo socialiniuose tinkluose, kur sulaukė daugiau nei 5 tūkstančių komentarų, taip pat ir būsimojo žudiko replikos. Pats Abdullah Anzorov šiame koleže niekados nesimokė ir gyveno už beveik 100 kilometrų nuo nusikaltimo vietos.

Тем временем Samuel Paty visus kaltinimus neigė ir kreipėsi į policiją apsaugos. Vargu ar jis visiškai suvokė socialiniuose tinkluose prieš jį surengtą kampaniją, nors į grasinamus skambučius į koležą buvo reaguojama kuo rimčiausiai. Tačiau to, kad nutiko spalio 16 dieną, paskutinę užsiėmimų prieš atostogas dieną, numatyti niekas negalėjo. Abdullah Anzorov, sumanęs nužudymą kaip religinio keršto aktą (pasak kaimynų ir giminaičių, jaunuolio radikalizacijos jie nepastebėjo), pasinaudojo draugų pagalba. Vienas padėjo įsigyti nusikaltimo įrankiu tapusį peilį, kitas savo mašina atvežė žudiką prie koležo. Anzorovas žinojo tik mokytojo vardą, jis nebuvo jo matęs, todėl pasiūlė iš koležo išeinantiems mokiniams pinigų, kad šie parodytų Samuelį Paty. Kažkuris mokinys sutiko, ir žudikas nuėjo įkandin mokytojo, – ėjusio namo pėsčiomis, – ir už trijų šimtų metrų jį užpuolė.

Pasaulietiškumo principas Prancūzijoje

Kertinis Prancūzijos respublikos akmuo – 1905 metų įstatymas apie pasaulietiškumą (laïcité), reglamentuojantis valstybės ir religijos santykius. Jo priėmimui labai priešinosi katalikų bažnyčia, valdžia tuo metu negailestingai persekiojo daugelį bažnyčios atstovų, nesutikusių valstybei užleisti savo įtakos visuomenei.

Kalbant supaprastintai, įstatyme yra du esminiai teiginiai. Pirmasis nustato sąžinės laisvę, tai yra, asmeninę laisvę išpažinti bet kurią religiją ar neišpažinti jokios, kas vienija visas Vakarų demokratijas. Antrasis yra iš dalies specifinis prancūzų išradimas ir nustato absoliutaus religinio neutralumo viešojoje erdvėje principą. Tai reiškia, kad valstybė nė vienai religijai neteikia jokių preferencijų, o jos susilaiko nuo viešų pamokslų, apsiribodamos tik kulto objektais ir privačia sfera. Dievo bėra klasėse ir aikštėse (suprantama, egzistuoja privačios mokyklos, religinės asociacijos ir fondai, tikinčiųjų organizacijos, specialūs leidiniai, tačiau valstybei jie nesvarbūs).

Logiškas šios koncepcijos tęsinys – teisė bet kokią religiją kritiškai svarstyti viešose diskusijose. Valstybė, laikydamasi neutraliteto, tikinčiųjų jausmų nesergsti. Ji gali ir privalo ginti piliečius nuo bet kokios diskriminacijos, tačiau neturi šventų ar uždraustų temų sąrašo, kuris kiekvienai religijai vis kitoks. Ji įsikiša, jei kas nors įžeidžiamai atsiliepia apie musulmonus (ar bet kuriuos kitus piliečius), tačiau neprivalo reaguoti į kokius nors, taip pat ir kritiškus ar satyrinius, pasisakymus apie islamą, net jei kam nors tai pasirodys šventvagiška. Prancūzijos respublikos požiūriu, pranašo karikatūra – tiesiog piešinys. Jeigu koks pilietis jaučiasi įžeistas, jis gali paduoti leidinį į teismą, ir, laukdamas jo sprendimo, nepirkti ir neskaityti Charlie Hebdo.

Būtent tokio požiūrio laikėsi Samuel Paty, vesdamas lemtingą pamoką apie žodžio laisvę pasaulietiškoje Prancūzijoje. Jis neieškojo provokacijų, o norėjo parodyti, kaip skirtingai vienas ir tas pats objektas atrodo skirtingų įsitikinimų žmonėms, stengėsi išmokyti priimti kitas nuomones, mokėti vertinti racionaliai ir atskirti asmeninę sferą nuo viešos. Tai, kad aštrių temų jis nevengė – veikiau dėstytojo privalumas auklėjant pilietiškumą. Galų gale, provokacija (jei taip vertintume pranašo karikatūras), gerai žinoma istorijoje meninė ar politinė priemonė, ir nėra geresnio atsako į ją už kritišką daiktų vertinimą.

Sunki islamo adaptacija Vakarų visuomenėje

Iš karto reikia pažymėti, kad daugumą Prancūzijos musulmonų savo tikėjimą ir respublikos įstatymus kuo puikiausiai suderina. Tačiau yra ir nerimą keliančių duomenų.

Nuo 2012 metų, kai Mohammed Merah įvykdė teroristinius aktus Toulouse, Prancūzijoje džihadistai nužudė 290 žmonių. Vyriausybė atvirai kalba, kad išpuoliai nesibaigs. Radikalus politinis islamas yra pernelyg sudėtinga problema, jis pernelyg plačiai išplitęs. Apklausos rodo, kad 74% prancūzų musulmonų, jaunesnių nei 25 metai, mano, kad Korano įstatymai svarbesni už respublikos įstatymus, ir tik 62% iš jų smerkia 2015 metais įvykdytą ataką prieš Charlie Hebdo redakciją. O tai dešimtys tūkstančių jaunuolių. Tuo tarpu 53% mokytojų sako bijantys klasėje atvirai kalbėti ir laikosi savicenzūros.

Kitaip nei anglosaksiškose šalyse, kur buvo skelbiami multikultūriniai principai, Prancūzijoje buvo bandoma atvykėlius asimiliuoti ir pasiekti jų sutikimą gyventi, vadovaujantis pasaulietinės respublikos įstatymais, savo kultūrines ypatybes ir religinius įsitikinimus paliekant namuose. Pagrindiniu poveikio instrumentu turėjo tapti mokykla. Mokytojo nužudymas simboliškai fiksuoja Prancūzijos visuomenės, susidūrusios su radikalaus islamo pavidalo priešininku, nesėkmę. Šis priešininkas konstitucines teises ir laisves pakreipia savo naudai, norėdamas primesti nuosavas gyvenimo taisykles. Kad tam pasipriešintų, vyriausybė privalo įgyvendinti sudėtingą ir daugiasluoksnę veiksmų programą.

Visų pirma, tai policinės priemonės, kurios atrodo akivaizdžiausios ir paprasčiausios. Vyriausybė čia kai ko jau pasiekė. Garsiausiems 2015 metų teroristiniams aktams reikėjo sudėtingo organizavimo ir daug dalyvių, kurie, kaip tikri sąmokslininkai, rinkdavosi konspiraciniuose butuose ir skirstėsi vaidmenis būsimoje operacijoje. Dabar nieko panašaus nebevyksta, specialiosios tarnybos seka teroristų bendravimą ir užkerta kelią bendriems jų planams. Tačiau su džihado kelią pasirenkančiais taip, kaip Abdullah Anzorov, – visiškai vieni, prieš kompiuterio ekraną – jie nieko padaryti negali.

Antra, būtina atidžiai ir kruopščiai dirbti su musulmonų organizacijomis. Islamas neturi vieningo valdymo centro, Prancūzijoje veikia tiek salafitų ir musulmonų brolijos mečetės, blogai derančios su pasaulietinė valstybės principais, tiek ir nuosaikių pakraipų mečetės, nekeliančios jokių problemų. Pavyzdžiui, vienas iš garsiausių Prancūzijos islamo lyderių, imamas Hassen Chalghoumi, atvyko į nusikaltimo vietą ir pareiškė: „Mes visi Samuel Paty“, ir paprašė nužudyto mokytojo šeimos atleidimo. Tačiau šis solidarumo gestas nėra vienbalsiai palaikomas musulmonų, ir nuosaikių pažiūrų imamas taip pat sulaukia karingų radikalų grasinimų.

Vyriausybė pareiškė apie Paryžiaus priemiestyje, Pantene, esančios mečetės – ji platino video su kaltinimais Samueliui Paty, – o taip pat dar kelių atvirai ekstremistiškos pakraipos musulmoniškų organizacijų uždarymą. Akivaizdu, tai tik panašių priemonių pradžia, dar laukia ilgas kelias, pareikalausiantis juridinio atkaklumo ir politinės valios. Tačiau kur dėsis tokių mečečių tikintieji? Vyriausybės užduotis – toks laipsniškas islamo pertvarkymas Prancūzijoje, kad jo radikalių versijų išpažinimas taptų marginaliu. Deja, ligi šio tikslo dar labai toli.

Trečia, reikia kažką daryti su migracijų srautais. Nors masinio migrantų antplūdžio nėra, lieka du pagrindiniai legalūs būdai užsieniečiams gauti leidimą gyventi Prancūzijoje: šeimų susijungimas ir prieglobstis pabėgėliams. Per metus atvyksta daugiau nei šimtas tūkstančių, ir daugelis jų – iš musulmoniškų šalių. Tuo tarpu kiekis yra svarbu. Nemenkus musulmonų adaptacijos sunkumus galima konstatuoti jau dabar, tad būtina pagalvoti apie naujus migracijos reguliavimo būdus. Tačiau tam reikia peržiūrėti ne tik Prancūzijos, bet ir ES įstatymus, kas nėra neįmanoma, tačiau trunka ilgai ir kelia daug problemų.

Socialiniai tinklai

Tam tikra prasme, galima tvirtinti, kad socialiniuose tinkluose buvo paskelbtas užsakymas nužudyti Samuelį Paty, ir teliko laukti, kol atsiras pageidaujantis jį įgyvendinti. Be abejo, tai yra naujas šiuolaikinio pasaulio reiškinys.

Areštuotas kampaniją prieš mokytoją surengęs koležo mokinės tėvas, pasak jo advokato, dabar smarkiai gedi – jis negalėjo įsivaizduoti savo veiklos pasekmių. Ir iš tiesų, nužudyti tiesiogiai jis neragino. Tačiau pradedant nuo smulkaus melo (jo dukros pamokoje nebuvo) ir baigiant pokalbiais apie šį „perėjūną“ (voyou), jo pasisakymo kaip nors kitaip, nei neapykantos Samueliui Paty kurstymu, jo pasisakymo kvalifikuoti negalima, juolab, kad jis paskelbė jo vardą. Tačiau radikalus islamas turi dar vieną pavojingą ypatybę, lėmusią tragišką baigtį.

Atkreiptinas dėmesys, kad viduramžių religiniai procesuose, nepaisant jų barbariškų metodų ir žiaurių nuosprendžių, būdavo teismas, nors tai ir inkvizicijos procesas. Tačiau Islamo Valstybės doktrina teigia, kad kiekvienas musulmonas gali teisti netikėlius (kafir) ir įvykdyti nuosprendį, jeigu mano, kad įvykdytas sunkus nusikaltimas prieš tikėjimą. Abdullah Anzorov taip ir pasielgė. Jeigu jis būtų pasitaręs su artimiausios mečetės imamu, tai, labai tikėtina, nužudymo būtų išvengta. Tačiau tas ir yra, kad 18 metų jaunuolis jautėsi turintis teisę vykdyti džihadą savo nuožiūra, ir jam pakako reguliariai peržiūrėti Facebook, kad surastų sau auką. Spėjęs Twitter paskyroje paskelbti savo veiksmų ataskaitą, jis Macronui rusiškai pranešė, kad „įvykdė egzekuciją vienam iš tavo šunų“, pakartojęs standartinę islamo teroristų formuluotę. Tačiau ar jis būtų radęs kaip panaudoti savo jėgas be internetinės kampanijos prieš mokytoją? Jei būtų paklausęs patarimo taip čečėnų gerbiamų vyresniųjų?

Tenka pripažinti, kad socialinių tinklų cenzūros temą reikia svarstyti kuo rimčiausiai. Sunku vadinti normaliu tai, kad Gustave Courbet paveikslo „Pasaulio kilmė“ (L'Origine du monde, 1866) persiuntimas kaip mat užblokuojamas, tuo tarpu šimtai ir tūkstančiai žmonių laisviausiai svaidosi kaltinimais ir grasinimais paprastam žmogui, išdrįsusiam paprasčiausiai išsakyti jiems nepatikusią nuomonę. Derybos su informacijos gigantais greitų sprendimų nežada, tačiau ryšys tarp nusikaltimo ir neapykantos propagavimo socialiniuose tinkluose – akivaizdus.

Demokratinė visuomenė bunda lėtai ir dažniausiai, deja, tik veikiama sukrėtimo. Samuelio Paty nužudymas sukrėtė Prancūziją. Prancūzijos respublikos paveldėtos Švietimo tradicijos reikalauja išsaugoti teisę į šventvagystę kaip vieną iš svarbių savo pasiekimų.

Komentarai (17)