„Panašu, nepaisant visos Rusijos karinės galios, „atsako Kerzonui“ variantų pasirinkimas ne toks ir didelis. Ir neatsitiktinai Rusijos atstovai išsisukinėja nuo atsakymo į klausimą, ką gi siaubingo Maskva surengs nepaklusniems Vakarams“.

Pamenate, kaip vaikystėje buvo skelbiamas ultimatumas? „Skaičiuoju iki trijų. Vienas, du…“. Tačiau grasinimas neveikia, o muštis nesinori. Ir tada: „Du su puse, du su ketvirčiu… na… du ant plauko…“. Galima konstatuoti, kad ant šio „du ant plauko“ dabar pakibo Vakarų santykiai su Rusija. Įžengusi į naują šaltąjį karą, Maskva, kaip rašo prokremliniai komentatoriai, nusprendė įvykdyti tarptautinių reikalų revoliuciją, kardinaliai pakeisti globalius saugumo sferos santykius.

Kremlius pateikė JAV ir NATO ultimatumą iš sutarčių projektų, kuriuos Maskva pareikalavo iš Vašingtono ir Briuselio „greitai“ pasirašyti. Abiejuose dokumentuose reikalaujama patenkinti pagrindines Rusijos pretenzijas. Visų pirma, pateikti juridiškai įpareigojančias NATO nesiplėtimo į rytus – ypač Ukrainos sąskaita – garantijas. Rusijos diplomatai reikalavo nei daugiau nei mažiau, o atšaukti 2008 metais Buchareste įvykusio NATO šalių vadovų susitikimo sprendimą dėl galimybės į Aljansą priimti Ukrainą ir Gruziją. Taip pat Maskva pareikalavo likviduoti visą karinę NATO infrastruktūrą šalyse, įstojusiose į NATO po 1997 metų. Be to, ketinta derėtis dėl nedislokavimo puolamosios ginkluotės sistemų, kurios galėtų atakuoti kitos šalies teritoriją, o taip pat apriboti mokymus, vykdomus netoli Rusijos ir aljanso šalių sienų.

Posūkį į protingą kelią pravažiavo

Beatodairiškos kavalerijos atakos prieš egzistuojančią Europos saugumo sistemą nesėkmė nebuvo netikėta. Panašu, viltasi, kad naujo didelio karo Ukrainoje galimybė drauge su kažkokiomis baisomis techninėmis priemonėmis, kurių imsis Rusija, Vakarus išgąsdins. Nepadėjo ir tyčinis rusų diplomatų grubumas.

Atsakydami, JAV ir NATO atstovai visiškai korektiškai, tačiau ne mažiau tvirtai, pareiškė nesvarstysiantys postsovietinės erdvės pavertimo Rusijos privilegijuotų interesų zona idėjos. Kaip ir kitų buvusių sovietinių respublikų, ir esamų NATO narių dalies suvereniteto atsisakymo. Taip pat aiškiai buvo pasakyta, kad apie jokį NATO infrastruktūros atitraukimą iki 1997 metų ribų negali būti nė kalbos. Nei Vašingtonas, nei Briuselis nerado priežasčių, kodėl Maskvai reikalaujant, turėtų būti atsisakyta esminių saugumo užtikrinimo principų, padėjusių išgyventi visą buvusį šaltąjį karą ir net, baisu pasakyti, jį laimėti.

Sprendžiant iš visko, Vakarai susitaikė su karinės priešpriešos su Rusija perspektyva, ir norėtų nubrėžti šios konfrontacijos rėmus — taip, kad nesupleškėtų planeta. Todėl JAV ir NATO iš principo teigiamai vertina konkrečias ginkluotės kontroliavimo priemonių iniciatyvas, konkrečiai, V. Putino pasiūlytą vidutinio nuotolio raketų dislokavimo Europoje moratoriumą.

Rusijos lyderis tokius pasiūlymus teikė ne sykį, tačiau Vašingtonas ir Briuselis juos ignoravo, nurodydami, kad nepasitiki Maskva po to, kai, jų nuomone, Vidutinio ir mažo nuotolio raketų sutartį ji pažeidė. Įdomu, kad dabar jau Rusijos pusei kilo sunkumų atsakant į pasiūlymą aptarti abipusius apribojimus. „Rusija negalėjo sutikti iš karto, tačiau jie ir neatsisakė. Jie nurodė, kad pateikti NATO atsakymą jiems reikia laiko“, — pranešė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. Galima spėti, kad pritarti kokiam nors konstruktyviam pasiūlymui Rusijos delegacija, kuriai vadovavo Užsienio reikalų ministro pavaduotojas Aleksandras Gruško ir Gynybos ministro pavaduotojas Aleksandras Fominas. Akivaizdu, instrukcijose buvo nurodyta bauginti.

Tuo tarpu galimybė užsiimti konkrečiomis karinio pasitikėjimo ir ginkluotės kontrolės priemonių aptarimas buvo suteikęs Kremliui galimybę nekristi veidu į purvą. Panašu, Maskva šį posūkį į protingą kelią sėkmingai prašoko. „Jie „ištraukė“ vieną elementą iš mūsų pasiūlymų — iniciatyvą nedislokuoti puolamosios ginkluotės greta Rusijos sienų. Tai naudingas dalykas, tačiau be pagrindinio reikalavimo dėl NATO nesiplėtimo į Rytus, jis vargu ar bus svarbus“, — pareiškė RF URM vadovas.

Putino spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas derybas pavadino nesėkmingomis. Regis, metas imtis „plano B“, realizuoti Vakarus išgąsdinsiančias priemones, pademonstruoti jiems, kokia apgailėtina Rusijos sulaikymo politika. Juk mūsų sulaikyti niekas negali, tikina viršininkai. Tačiau vietoje Sergejau Šoigu komandos „Ugnis!“, Sergejus Lavrovas pravebleno „du ant siūlelio“.

Pasirodo, Rusija iš JAV ir NATO pareikalavo atsakyti į kiekvieną dviejų siūlytų projektų punktą: „Norime poziciją matyti „ant popieriaus“, gauti reakciją į kiekvieną dviejuose dokumentuose išdėstytą punktą: kas tinka, kas ne ir kodėl. Jei tai reikia kaip nors papildyti, tegul suformuluoja pataisas“. URM vadovas pranešė, kad atsakymų iš Vašingtono ir Briuselio lauks savaitę ir Maskva neleis „suvynioti“ proceso. Šiaip ar taip, susidarė pauzė, suteikianti galimybę užduoti kelis su šia krize susijusius klausimus.

Kokia krizės priežastis?

Visų pirma, įdomu, kas visgi yra dabartinės krizės šaltinis. Rusijos diplomatai ir kariškai kaip prisukti pasakoja apie link mūsų šalies judančias aljanso pajėgas. Tačiau kokius nors konkrečius faktus, kuriuos Rusija, regis, aistringai trokšta pakloti ant derybų stalo, pateikti vengia. Galiausiai spaudos konferencijoje [RF URM ministras] Sergejus Lavrovas pateikė šiek tiek santykinai konkrečių duomenų: „NATO didina savo sausumos pajėgas, aviaciją teritorijose, esančiose greta Ukrainos. Mokymai Juodojoje jūroje, jų mastas ir skaičius pastaruoju metu keleriopai išaugo, ir daug kas kita… Amerikiečiai, kanadiečiai, anglai išsidėstę rotacijos principu ir Pabaltijyje, ir kitose Europos šiaurės šalyse. Kuriamos bazės Juodojoje jūroje. Anglai kuria bazes Ukrainoje. Jie stato bazę Azovo jūroje“.

Ir iš tiesų, Šiaurės Atlanto aljanso kariuomenės mokymų padaugėjo ir jų mastas išaugo. Skirtinguose pernai pavasarį ir vasarą vykusių Defender Europe 2021 manevrų etapuose dalyvavo iki 40 tūkstančių karių. O 2018 metais Norvegijoje vykusiuose Trident Juncture manevruose – 50 tūkstančių. Iš principo, šie manevrai, jei ne mastu, tai scenarijumi buvo labai panašūs į vykusius per pirmąjį šaltąjį karą: priešo agresija ir jos atrėmimas iš už okeano atvykusiomis amerikiečių pajėgomis. Ir, kaip tikėtinas priešininkas, suprantama, Rusija.

Tačiau tai vyksta toli gražu ne dėl staiga įsižiebusios rusofobijos. Aljanso karinio aktyvumo sustiprėjimas visiškai racionalus, o Maskvoje apie tai kalbėti nenori. Visa tai prasidėjo po 2014 metais įvykusio Krymo prijungimo ir tuo pačiu metu prasidėjusiu karu Donbase, kuriame dalyvauja „šachtininkai ir traktoristai“, kažkokioje „karinio inventoriaus“ parduotuvėje įsigiję tankus, artileriją ir priešlėktuvinės gynybos kompleksus. Būtent tada aljanso rytino pakraščio valstybės susirūpino savo saugumu. „Kas lies kraują dėl Narvos?“, klausė Vilniuje, Taline, Varšuvoje ir Rygoje.

Atsaku į šį po Rusijos veiksmų Ukrainoje, visai pagrįstą susirūpinimą ir tapo keturių tarptautinių NATO batalionų dislokavimas Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje. Gerai pamenu, kaip linksminosi mūsiškiai generolai, kai 2014 m. aljansas nusprendė šiuos batalionus dislokuoti. Juk mūsų Gynybos ministerija reguliariai raportuoja apie vis naujų divizijų siuntimų vakarų kryptimi. Kalbant apie manevrus, jei tikėsime karinės vadovybės raportais, pernai metų mokymuose „Zapad-2021“ dalyvavo net 200 tūkstančių karių! Kur jau ten NATO.

Kai Maskvai ši akivaizdi skaitinė persvara nurodoma, ji pateikia, regis, neatremiamą argumentą: savo teritorijoje galime daryti viską, ką tinkami. O štai pindosai atskrenda prie mūsų sienų iš už okeano. Visų pirma pastebėsiu, kad Maskvoje kažkodėl pamiršo, kad Rusija vis dar įpareigota laikytis Vienos dokumento apribojimų. Ji privalo iš anksto įspėti apie kariuomenės koncentravimą ne savo nuolatinio dislokavimo rajonuose, manevrų vykdymą ir netikėtus patikrinimus. Net jeigu jie vykdomi savo teritorijoje.

Tais laikais, kai Maskva dar teikdavosi nors kaip vakarų „partneriams“ pranešti apie kariuomenės sutelkimą šalia Ukrainos, Gynybos ministerija leisdavosi į ilgus išvedžiojimus, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių manevrai įvyko vienu metu keliuose daliniuose, ir, kiekvienus iš jų nagrinėjant atskirai, Vienos dokumento nustatyti limitai nebuvo viršyti. NATO iš karto suprato tokio bendravimo būdo perspektyvas ir savo ruožtu paskelbė, kad amerikiečių mechanizuota brigada Baltijos šalyse ir Lenkijoje bus ne nuolat, o …vykdys rotaciją, kai vienas batalionas pakeičia kitą. Toks pažangaus rusiško tarptautinių sutarčių interpretavimo patirties taikymas, panašu, Sergejų Lavrovą erzina.

Svarbiausia, kad užsienio karinių pajėgų buvimas piktina tik Maskvą, o ne valstybes, kuriose tos pajėgos bazuojasi. Toks buvimas (suprantama, sutinkant priimančiai šaliai) yra NATO strategijos pagrindas. Aljansas pasireiškė būtent tada, kai Europos šalys suvokė: be amerikiečių karinės galios sovietinei ekspansijai jos nesugebės pasipriešinti. Panašu, dabar visi NATO nariai sutinka, kad JAV buvimas užtikrina jų saugumą. Taigi, argumentas, kad amerikiečiai veikia svetimoje teritorijoje, adresuotas išskirtinai Rusijos auditorijai.

Bendrai, spėju, vienintelis dabartinės militaristinės isterijos paaiškinimas yra Vladimiro Putino galvoje. „Atsibodo“ — toks, iš esmės, vienintelis Sergejaus Lavrovo paaiškinimas. Iš tiesų, kiek dar tie pasipūtę natiečiai ignoruos mūsų vyriausiąjį vadą…

„B plano“ sunkumai

Gi įdomiausias klausimas: kas bus, kai „du ant siūlelio“ visgi baigsis. Panašu, turint omenyje visą karinę Rusijos galią, „atsako Kerzonui“ varianto pasirinkimas nelabai didelis. Ir neatsitiktinai Rusijos atstovai vengia atsakyti į klausimą, ką gi siaubingo Maskva surengs nepaklusniems Vakarams.

Tuo metu oficialus Pentagono atstovas pareiškė, kad remiantis žvalgybos duomenimis, vietiniai „operatyvininkai“ rengiasi „po svetima vėliava“ atakuoti Rusijos piliečius ir taip suteikti pretekstą intervencijai. Atsižvelgiant į Rusijos ir Ukrainos karinių pajėgų santykį, Maskva gali tikėtis santykinai greitai įveikti ukrainiečių armiją. Tačiau verta pastebėti, kad galimi Rusijos veiksmai prieš Ukrainą dabar jau tikrai nebūtų netikėti. Kyivas priešinsis maksimaliai, ir patirtų nuostolių nebus įmanoma nuslėpti.

Be to, Vakarų šalys nedviprasmiškai įspėjo apie beprecedentes ekonomines sankcijas, kurios būtų pritaikytos tokio įsiveržimo atveju. JAV pasiūlė įvesti personalines sankcijas prieš Vladimirą Putiną, premjerą, URM ir GM vadovus. Be to, amerikiečiai jau paskelbė, kad jeigu įvyktų agresija, pradės ukrainiečių karinį parengimą iš karto keliose Rytų Europos šalyse. Žiniasklaida praneša, kad amerikiečių specialiųjų operacijų pajėgos rengia ukrainiečius karius partizaniniams veiksmams. Tad, „mažytis pergalingas karas“ grasina virsti nauju Afganistanu.

Jeigu Maskva neplanuoja naujo karo Ukrainoje, tada belieka tai, ką URM ministro pavaduotojas Aleksandras Gruško pavadino „kontragąsdinimu“, tai yra dislokavimą ginkluotės sistemų, galinčių grėsti Vakarų Europai ir JAV. Nepaisant visų rusų pasiekimų ginkluotės sferoje, gąsdinimo galimybės ganėtinai ribotos. Strateginės ginkluotės vystymą reguliuoja strateginės puolamosios ginkluotės apribojimo sutartis, iš šios pusės didelę grėsmę sukurti nepavyks. Telieka vidutinio ir mažo nuotolio raketas, įskaitant „Kalibr“ ir hipergarsines „Cirkon“, išdėstyti kur nors Kaliningrado srityje ar Baltarusioje.

Tą atlikti galima, tik bėda, kad šios sistemos negali grasinti „pagrindiniam priešininkui“, tik kuriam, remiantis Kremliaus logika, ir reikėtų grasinti. Tai neišvengiamai sugrąžins devintojo dešimtmečio pradžios patą, kai atsakydama į SS-20 raketas, NATO išdėstė amerikiečių „Pershingus“ ir „Tomahaukus“. Taip SSRS galėjo pasiekti tik Europos sostines, tačiau ne Vašingtoną, o JAV raketos per kelias minutes galėjo pasiekti Maskvą ir Leningradą. Idėja vidutinio nuotolio raketas dislokuoti Čiukotkoje, kad būtų galima smogti bent jau Aliaskai, prieš 40 metų buvo pripažinta netinkama. Ir dabar tokiu būdu rimtos grėsmės sukurti nepavyktų.

Tarp kitko, Vladimiras Putinas jau ne kartą žadėjo, kad mūsų povandeniniai laivai nusitaikys į Amerikos „sprendimų priėmimo centrus“. Tačiau atsižvelgiant į daug kartų didesnę JAV Karinio laivyno kiekybinę ir kokybinę persvarą (įskaičiuojant ir priešpovandenines pajėgas), sunku įsivaizduoti, kad kilus krizinei situacijai, mūsų laivams būtų leista prisiartinti prie Amerikos krantų.

Lieka tik visai jau beprotiškas Karibų krizės pakartojimo scenarijus. URM ministro pavaduotojas Sergejus Riabkovas, duodamas interviu RTVI, atsakydamas į klausimą apie rusų karinės infrastruktūros atsiradimo Venesueloje ar Kuboje galimybes, pasisakė sąmoningai miglotai: „Nenoriu nieko nei patvirtinti, … nei atmesti… RF prezidentas ne kartą pasisakė ir šia tema: kokios gali būti priemonės, pavyzdžiui, su Rusijos kariniu laivynu, jei reikalai pasisuks Rusijos provokavimo ir tolesnio mūsų karinio spaudimo stiprinimo kryptimi “.

Pastebėsiu, kad sovietinių raketų išdėstymas Kuboje prieš 60 metų, nepaisant viso provokatyvumo, visgi turėjo konkrečią priežastį: amerikiečių raketų išdėstymą Turkijoje. Gi kol kas, kaip matėme, jokių karinio balanso keitimo veiksmų Vakarai nesiėmė. Tuo tarpu Venesuela gali dominti tik kaip laivų ir lėktuvų, kurie gali pernešti branduolinius ginklus, išdėstymo bazė. Paskelbtas rusiškų vidutinio nuotolio raketų „Kalibr“ skrydžio nuotolis yra 2600 kilometrų, o hipergarsinių „Cirkonų“ — >500 kilometrų. Ligi JAV jos nenuskries. Į Venesuelą jau tris kartus skrido rusiški strateginiai bombonešiai. Tačiau abejotina, ar kilus realiai karinei krizei, be naikintuvų ir priešlėktuvinės gynybos priedangos šie lėktuvai galėtų nuskristi iki Pietų Amerikos.

Kuba, kurią nuo JAV skiria vos pora šimtų kilometrų, raketų dislokavimo požiūriu daug patrauklesnė. Tačiau kitaip, nei per garsiąją operaciją „Anadyris“ (sovietinės ginkluotės išdėstymo Kuboje operacija. — red. past.), tokių veiksmų išlaikyti paslaptyje nepavyktų. Ir, veikiausiai, niekas negalėtų užtikrinti, kad transporto laivai su ginkluote iki paskyros taško nuplauktų (prisiminkime Kubos blokadą per Karibų krizę).

Galiausiai, yra dar beprotiškesnis scenarijus: branduolinio karo grėsmė. Tačiau taip blefuojant, jokie racionalūs argumentai neveikia.

republic.ru

Komentarai (10)