Kai tikrai žiauriai susuka pilvą – einam Bibliją skaityt ar kišam pirštus užpakalin ir tiriam, kas ten? Įtariu, kad visgi pirmiausia tiesiog bėgam į tupyklą, nusimaunam kelnes ir tik: „achchchchchchc“. Gera. O tada jau gal ir pagalvojam. Pagalvojam ir atsimenam, kad ryte braškės buvo kažkokios įtartinos. Ką tada darom? Arba nieko, arba įsimetam angliuko tabletę skrandin, arba, pavyzdžiui, klausiame savęs: „Kodėl tos braškės atsirado ant mano stalo? Ką reiškia šis ženklas? Ką visata nori man pasakyti, siųsdama šitą „trydą“?“. Cha! Žodžiu, variantai begaliniai, kiekvienam pagal skonį ir nėr čia ko ginčytis.

Visgi religijos ir mokslo priešpastatymas, kad ir koks dažnas, manau, yra klaida. Iš pirmo žvilgsnio atrodo akivaizdu: mokslas sako: „nežinau“ - religija: „nesijaudink, tuoj aš tau viską paaiškinsiu“. Rodos, kad savarankiškas ir stiprus žmogus rinksis ieškoti atsakymų pats, o silpnas žioplys aklai tikės viskuo, kas tik padeda ištvert dar vieną naktį.  Rodos, kad religija – tai emocijos, mokslas – racionalus protas. Bet zebro tik išorė juoda – balta, vidus - pilnas žarnų ir kraujo, viskas absoliučiai susiję ir negali viena be kito.

Mano galva,  svarbu ne ar-ar, ne juoda - balta, ne mokslas ar religija, o bendra kombinacija, tam tikras minčių ir savybių derinys, duodantis pozityvų rezultatą.

Sakykime taip: yra vyrų, kurie didžiausią malonumą jaučia prirakinti prie lovos ir visiškai bejėgiai, yra ir tokių, kurie būtinai turi viską kontroliuoti patys. Kaip galima sakyti, kas geriau? Charakterio dalykai. Tiek vienu, tiek kitu atveju, tai vis tiek seksas ir tikslas tiek tų, tiek anų yra tas pats. Uh!!!

Pasitaiko blaivaus proto, puikų humoro jausmą turinčių šventikų, kurie dar ir, tarkim, kepa skanius pyragus. Pasitaiko visiškai realybėj nebesusigaudančių matematikos profesorių tįstančiom seilėm, kurie nieko nesugeba padaryt. Motina Teresė, tikėdama, kad yra „pieštukas Dievo rankoje“, nuvertė didesnius kalnus už labai racionalų ir kritišką Joną iš 5B, tuo tarpu davatkai Bronei iš neapykantos net akmuo susimetė tulžies pūslėj, o ateistas Juozas atidavė visą gyvenimą kitiems, nes matė, kad „kažkas iš aukščiau“ aiškiai čia niekuo nepadės. Tai kur atsakymas? Ko gero nėra jokių atsakymų. „Whatever get‘s you through the night“, taip sakant. Pasaulis pilnas visko, svarbu tik tai, kaip mes tuo pasinaudojam. Tiek stiprus tikėjimas, tiek stiprus netikėjimas gali vesti ir į katastrofą, ir būti stiprus variklis daryti gera.

Dangus žydras, žolė žalia – viskas paprasta. Bet žmogui vis norisi „kažko daugiau“. „Tik taip, kaip yra? Fui! Ne, mums reikia Hario Poterio, mums reikia stebuklų ir kuo daugiau“. Kažkas už tūkstančius perka sūrio sumuštinį su „mergelės Marijos atvaizdu“, kažkas lankstosi katėms. Dažnas vaikas paltų krūvą tamsoje palaiko monstru, vienas kitas radikalus ateistas biochemikas lėktuvui krentant ima melstis. Religijos, kaip institucijos, daug amžių plovė žmonėms smegenis, gąsdino, valdė, kiršino ir visaip kitaip kenkė, tiesa kaip blynas. O fanatiški mokslininkai vardan tiesos lupo gyviems žmonėms akis ir sprogdino rupūžes. Hm.

Jei kalbam apie religiją kaip apie organizuotą mechanizmą, pastatytą ant aklo tikėjimo, kemšantį žmogų baimėm, pilną tuščių ritualų ir dogmų, atimantį iš jo gyvenimo kontrolę, permetant atsakomybę „kažkam iš aukščiau“- tai, mano galva, pasaulio vėžys ir juo būtina atsikratyti. Bet, kaip sakė, panašu, kad buvęs nekvailas bičas Buda: „Netikėkit niekuo vien dėl to, kad tai sakyta mokytojų ar vyresniųjų. Netikėkit tradicijom vien dėl to, kad jų laikėsi daugybė kartų. Bet po stebėjimo ir analizavimo, kai randate tai, kas pagrįsta ir prisideda prie vieno ir visų gerovės, priimkite tai ir gyvenkite tuo“. Pavyzdžiui, meditacija, vienokia ar kitokia, yra daugumos religijų neatsiejama dalis. Mokslas iškėlė klausimą, atliko tyrimą ir dabar matom, jog tai iš tiesų naudinga smegenims, jokios mistikos. Ir moralės klausimais šventraščiuose yra tiesos, ir, tarkim, ajurveda ne vieno vakariečio gydytojo studijuojama. Būtent taip, mano galva, šiame amžiuje derėtų elgtis su religija kaip organizuotu mechanizmu.

O jei kalbam apie religiją kaip apie kiekvieno iš mūsų asmeninį, be tarpininkų, santykį su klausimais: „Kas aš esu? Iš kur viskas atsirado? Kur mes keliaujam?“ ? Jei kalbam apie ją, kaip apie asmeninį santykį su nežinomybe, paremtą vien savarankiška patirtim? 

Čia pasikviesiu kitą vyriškį - Mahatma Gandhi: „Iš tiesų religijų yra tiek pat , kiek kad yra individų. Garbinu Dievą vien tik kaip Tiesą. Dar neradau Jo, bet aš ieškau Jo.“

Žiūrėdama į save taip pat gaunu vienintelį nuoširdų atsakymą – nežinau. Nežinau ir ieškau.

O čia jau „religija“ ir „mokslas“ pliaukšt - sulimpa į vieną. Ką gaunam?

Mano galva, gaunam kelią, kuriuo einant reikia turėti kiečiausius kiaušus. Čia kritiškas mąstymas ir tvirtas tikėjimas susivienija - jaučiam vis stiprėjantį malonumą – keliaujam, kad ją kur, ieškoti tos šmikės Tiesos.

Komentarai (18)