Ar kalba ir mąstymas atskiriami? Ar žmonės, kurie kalba skirtingomis kalbomis, ir mąsto skirtingai? Šie ir panašūs klausimai seniai kamavo tiek paprastus žmones, tiek mokslininkus. Ne vienas, tikriausiai, esate girdėję mitą apie tai, kad eskimai turi penkiasdešimt pavadinimų sniegui, kaip pavyzdį, įrodantį, kad skirtingų kultūrų žmonės, kalbėdami skirtingomis kalbomis, skirtingai ir mato pasaulį.

Tačiau tokie pavyzdžiai savotiškai supina kalbų skirtumus su kultūrų savitumais, ar net gamtinėmis tautos gyvenimo sąlygomis: juk, tarkim, ispanams niekada nebus aktualu susikurti daugybę terminų sniegui apibūdinti. Tačiau panašu, kad teiginiai, jog kalba veikia mūsų mąstymą, nėra iš piršto laužti. Pastaraisiais metais nemažai lingvistų, psichologų ir antropologų pasitelkę eksperimentinius tyrimus pradėjo domėtis, kaip susiję kalba ir mąstymas. Jų tyrimų rezultatai dažnai stebina − pasirodo, mūsų gimtoji kalba turi įtakos tam, kaip mes matome pasaulį, o jei prabylame užsienio kalba − tai gali keisti mūsų sprendimus ir supratimą apie moralę.

Esame pratę manyti, kad kai kuriuos dalykus suvokiame objektyviai. Pavyzdžiui, jei ant stalo stovi žalias puodelis, nė nedvejojame, kad kiekvienas žmogus šioje situacijoje matytų žalią puodelį. Tačiau pasirodo – ne viskas taip paprasta. Vieni iš klasikinių eksperimentų, įrodančių, kaip skirtingų kalbų kalbėtojai nevienodai mato pasaulį, tyrė, kaip žmonės skiria spalvų ribas. Pavyzdžiui, kur tau baigiasi geltona ir prasideda oranžinė, jei tavo gimtoji kalba lietuvių, o kur − jei prancūzų. Žmonėms pristačius ištisą spalvų spektrą ir paprašius nubrėžti skirtingų spalvų pavadinimų ribas, paaiškėjo, kad skirtingų kalbų kalbėtojai, skirtingai „mato“ spalvas¹.

Naujausi laboratoriniai tyrimai bandė įvertinti šį efektą naudodami smegenų skenavimą. Bangoro universiteto mokslininkai² tyrė žmones, kalbančius graikiškai ir angliškai. Graikai savo kalboje skiria dvi spalvas: žydrą nuo mėlynos. Anglai, kita vertus, jas abi apibūdintų vienu žodžiu – mėlyna – ir nebent pridėtų epitetų (tamsiai ar šviesiai mėlyna). Tačiau atitinkamai skirtingi žalios spalvos atspalviai abiejose kalbose teturi vieną pavadinimą – žalia. Mokslininkai graikams ir anglams davė tą pačią užduotį – jie turėjo žiūrėti į ekraną, kuriame keitėsi skirtingų formų objektai (skrituliai ir kvadratai). Objektų spalva įvairavo tarp įvairių mėlynos ir žalios atspalvių, tačiau eksperimento dalyviai neturėjo kreipti dėmesio į spalvą. Jų užduotis buvo nurodyti, kada pasikeičia ekrane matoma forma. Kol eksperimento dalyviai vykdė šią užduotį, jų smegenų veikla buvo stebima. Paaiškėjo, kad kai objektų spalva pasikeisdavo iš žalios į šviesiai žalią ar atvirkščiai, nei graikų, nei anglų smegenys to nefiksavo kaip netikėto pasikeitimo. Tačiau kai objektų spalva pasikeisdavo iš žydros į mėlyną, graikų (kurie turi abiejų spalvų pavadinimus) smegenyse šis pokytis buvo fiksuojamas gerokai aiškiau, nei anglų smegenyse. Tokie patys rezultatai buvo pakartoti tiriant rusiškai ir angliškai kalbančius žmones³. Taigi, panašu, kad jei savo gimtojoje kalboje turime žodį pavadinti tam tikrai spalvai, mes į ją reaguojame kaip į atskirą spalvą, o jei konkretaus žodžio neturime, objektyviai lygiai toks pats spalvos pasikeitimas mums neatrodo reikšmingas.

Skeptikai galėtų prieštarauti, kad spalva ne daug ką įrodo, nes spalvų suvokimas šiaip ar taip gali būti subjektyvus. Tačiau lygiai tokius pat rezultatus parodė ir eksperimentas su objektais⁴. Šįkart eksperimente dalyvavo anglai ir ispanai. Eksperimento dalyviai turėjo žiūrėti į ekraną ir paspausti mygtuką, jei ekrane pamato dubenėlį. Ekrane buvo rodomi skirtingų formų puodelių piešiniai, tarp kurių retkarčiais įsiterpdavo dubenėlio vaizdas. Eksperimento logika buvo labai panaši kaip ir spalvų eksperimentų – anglai, kurių gyvenime arbatos gėrimas didelė kultūros dalis, turi dvi skirtingas puodelių kategorijas – mug (didelis puodelis) ir cup (puodelis). Ispanai, šiuo atveju artimesni mums, lietuviams, abu šiuos „puodelius“ vadina vienu vardu – tazza. Svarbu pabrėžti, kad eksperimento metu dalyviai neturėjo nei vieno objekto įvardinti, taigi kalbėti ir išvis aktyvuoti žodžius smegenyse visiškai nebuvo reikalo. Jie tiesiog žiūrėjo į ekraną ir turėjo nurodyti, kada pamato dubenėlį. Šią paprastą užduotį eksperimento dalyviai atliko labai tiksliai. Taigi, jei kalba ir mąstymas būtų visiškai nesusiję, neturėtų būti jokio skirtumo tarp anglų ir ispanų reakcijos į skirtingų formų puodelius. Tačiau smegenų veiklos analizė parodė, kad kai ekrane rodomą vieno tipo puodelį pakeisdavo kito tipo puodelis, anglai į šį pasikeitimą tarp cup ir mug reagavo daug ryškiau, nei ispanai, kurie ekrane taip ir toliau matė tiesiog puodelį.

Šie du aptarti eksperimentai labai aiškiai parodo, kad net tuomet, kai nekalbame, ir teturime vizualiai suvokti, ką matome, mūsų smegenyse pasaulis vis tiek suvokiamas remiantis žodžiais, kuriuos turime tam pasauliui pavadinti.

Sakote, gerai, galbūt ir tiesa – skirtingų kalbų kalbėtojai gal ir mato pasaulį kiek skirtingai, bet šie skirtumai tokie subtilūs, kad neverta sukti dėl to galvos. Tačiau ką jei kalba veikia mūsų asmenybę? Dar daugiau, jei kalbame užsienio kalba – pasikeičia mūsų moraliniai įsitikinimai. Netikite? Mokslinių eksperimentų rezultatai patikimai rodo – tokia realybė.

Karts nuo karto visi susiduriame su moralinėmis dilemomis. Nuo buitiškų ar net banalių sprendimų (ar pameluoti darbdaviui, kodėl vėluoji į susitikimą) iki kur kas sudėtingesnių dilemų (ar galime pateisinti abortą, ar turėtume leisti eutanaziją). Esame pratę manyti, kad atsakymai į šituos klausimus priklauso nuo mūsų asmeninių vertybių, kultūros, kurioje užaugome, religijos ar išsilavinimo. Tačiau pasirodo, kad įtakos šiems sprendimams turi ir kalba, kuria kalbame.

Klasikinis moralinės dilemos pavyzdys, naudotas daugybėje psichologijos eksperimentų – vadinamoji „Vagono dilema“. Įsivaizduokite, kad esate traukinių reguliuotojas. Staiga pamatote, kad vienas iš traukinio vagonų atitrūko ir nevaldomai juda bėgiais penkių darbininkų, kurie taiso bėgių atkarpą, link. Darbininkai dirba su ausinėmis, taigi traukinio negirdi ir nepasitrauks. Tačiau jūs galite perjungti svirtį ir pasukti traukinį į kitą bėgių atšaką, kur dirba tik vienas žmogus. Ką darysite?

Uždavus šį klausimą, dauguma žmonių nesudvejoję atsako, kad pakeistų traukinio kryptį ir nužudytų vieną žmogų, kad išgelbėtų penkis. Tačiau, dabar įsivaizduokite, kad situacija truputį kitokia. Jūs stovite ant tiltelio, vedančio virš bėgių į kitą peroną. Staiga pamatote nevaldomą vagoną, judantį penkių darbininkų link. Jei nieko nedarysite – penki žmonės žus. Tačiau greta jūsų stovi itin storas vyriškis. Jei nustumtumėte jį nuo tiltelio, jis nukristų priešais vagoną ir šis sustotų. Taigi, jei nustumsite šį vyrą − išgelbėsite tų penkių žmonių gyvybes, tačiau vyras žus. Ką darysite dabar?

Išgirdę šį klausimą, dauguma žmonių pasipiktina vien mintimi, kad galėtų nužudyti žmogų, nes mūsų moralės normos neleidžia žudyti. Tačiau iš esmės šios dvi situacijos yra visiškai vienodos – turime pasirinkimą ar įsikišti ir išgelbėti penkis žmones paaukodami vieną gyvybę, ar nesikišti ir leisti nelaimei nusinešti penkių žmonių gyvybes. Šios ir panašios situacijos labai daug nagrinėtos etikos specialistų ir aiškinamos įvairiai, tačiau labai supaprastinus galima teigti, kad kartais žmonės atsitraukia ir pasveria visus už ir prieš, remiasi šaltu protu ir įvertina, kuris poelgis naudingesnis atsižvelgiant į rezultatą (pirmoji situacija), tačiau kartu žmonės turi ir tam tikrus su emocijomis sietinus moralinius įsitikinimus (tokius kaip reikalavimas „nežudyk“) ir jų laikosi, nesvarbu, kad objektyviai tai nėra naudingiausias sprendimas.

Tokie ir panašūs eksperimentai buvo kartoti daugybę kartų su įvairiomis žmonių grupėmis: skirtingų lyčių, rasių, tautų respondentais, ir visi rodė labai panašias tendencijas. Tačiau neseniai grupė mokslininkų pakartojo šiuos minties eksperimentus su žmonėmis, kalbančiais užsienio kalba⁵. Įsivaizduokite, kad šias moralines dilemas turite spręsti ne lietuviškai, o angliškai ar prancūziškai. Tyrimo rezultatai buvo labai netikėti. Pirmojo eksperimento atveju, kaip jau minėta, daugumos žmonių sprendimą nulemia racionalaus mąstymas. Negimtakalbiai šią moralinę dilemą sprendė lygiai taip pat: jie pasisakė pakeisiantys traukinio kryptį, kad išsaugotų penkių žmonių gyvybes. Tačiau užsienio kalba spręsdami antrąją moralinę problemą, eksperimento dalyviai teigė, kad elgtųsi lygiai taip pat racionaliai – rinktųsi nustumti žmogų nuo tilto, kad išgelbėtų penkis kitus žmones. Taigi panašu, kad moralines normas ir intuityvią reakciją galvojant užsienio kalba nuslopina loginis mąstymas.

Nors šitie eksperimentai specialiai provokuojantys ir neturi „teisingo“ atsakymo, o įvairių etikos krypčių atstovai galėtų argumentuoti už ir prieš abu pasirinkimus, tokia negimtakalbių elgesio tendencija stebina. Panašu, kad kalbėdami ar mąstydami užsienio kalba esame mažiau linkę pasiduoti emocijoms ir labiau vadovaujamės šaltu protu. Tokių tyrimų siūlomos išvados gali atrodyti įdomios, bet nelabai aktualios kasdieniniame gyvenime. Tačiau, prieš taip nusiteikdami, trumpam susimąstykime. Šie eksperimentai rodo, kad priimdami sprendimus užsienio kalba, sprendžiame kitaip, nei tuomet, kai juos priimame gimtąja kalba. Pagalvokime kiek žmonių, užimančių svarbias pozicijas – politikų ir diplomatų, tarptautinių įmonių vadovų – kasdieniame darbe priimdami itin reikšmingus sprendimus vartoja užsienio kalbą.

1.     Hardin, C. L. ir Maffi, L. Color categories in thought and language. (Cambridge University Press, 1997).

2.     Thierry, G., Athanasopoulos, P., Wiggett, A., Dering, B. ir Kuipers, J.-R. Unconscious effects of language-specific terminology on preattentive color perception. Proc. Natl. Acad. Sci. 106, 4567–4570 (2009).

3.     Winawer, J. et al. Russian blues reveal effects of language on color discrimination. Proc. Natl. Acad. Sci. 104, 7780–7785 (2007).

4.     Boutonnet, B., Dering, B., Viñas-Guasch, N. ir Thierry, G. Seeing Objects through the Language Glass. J. Cogn. Neurosci. 25, 1702–1710 (2013).

Komentarai (9)