Bandant išsiaiškinti religijos vietą XXI-ajame amžiuje, bene svarbiausias dalykas – pasirinkti tinkamą žiūros kampą, nes vien jau pavadinimas skelbia, kad čia gali susikirsti du svarbūs dalykai – mokslas ir religija. Nesinorėtų įžeisti nei vienos, nei kitos pusės, todėl stengsiuosi, kad mano išvados būtų nešališkos, bet pagrįstos. Darbe trumpai pristatysiu religijos sampratą, raidą ir funkcijas, o visa tai apibendrinęs, pasistengsiu apibrėžti šiandieninę jos poziciją.

Tradicinis religijos apibrėžimas tikriausiai visiems aiškus, pasak jo, religija, tai tipizuota tikėjimo anapusine tikrove, išpažinimo ir praktikavimo sistema, vienijanti išpažinėjus į bendruomenę. Bet yra ir kitokių nuomonių, tarkim sociologas R. Vutnovas teigia, kad religija taip pat yra ir tikinčiųjų tarpusavio sąveika, religinės apeigos, gedulo, džiaugsmo ir kitų išgyvenimų valdymo mechanizmas.

Kitas garsus sociologas ir antropologas, E. Durkheimas, religijos sąvoką siejo su visuomenėje atliekamomis funkcijomis. Pasak jo, religijos sąvoka naudojama „kai aprašoma tai, kas vienija žmones kaip bendriją: jos turinyje mažiau to, kas susiję su tikėjimo sritimi, o daugiau to, kas sudaro buvimo kartu pagrindą […] kai tam tikras kiekis šventų daiktų susieti koordinacijos ir subordinacijos ryšiais ir galų gale susiformuoja tam tikra vieninga sistema, kuri neįeina į jokią kitą to paties tipo sistemą, tuomet tikėjimų ir atitinkamų ritualų visetas sudaro religiją. […] Kiekviena homogeninė sakralinių daiktų grupė ar kiekvienas bet kurios svarbos sakralinis daiktas yra organizacinis centras, apie kurį traukos veikiama sukasi tikėjimų ar ritualų grupė, pavienis kultas“.

Tuo tarpu dar vienas garsus sociologas, T. Parsonsas, teigė, kad religija nepriklauso vien tik nuo socialinio veiksmo, o yra susijusi su visomis visuomenės posistemėmis. Vykstant visuomenės diferenciacijai, religija ir Dievas vis labiau išstumiami į „asmeninę sritį“, todėl bažnytinio religingumo nykimas skatina naujų formų formavimąsi ir įtvirtinimą.

Bene aiškiausiai religiją apibrėžė sociologas P. L. Bergeris. Pasak jo, religija – tai žmonių suformuota simbolių sistema, suteikianti tvarką ir pažabojanti netvarką; kartu pasauliui bandant suteikti prasmę – „šventybės skliaut“ formuojamos ir įtvirtinamos normos ir vertybės, užtikrinančios socialinę tvarką ir stabilumą. Religija gali būti suprantama ir kaip objektyvi internalizuojama socialinė projekcija, socialiai sukonstruotas tikrovės vaizdas. Tai „žmonių veikla įkurta visa apimanti šventoji tvarka, t. y. šventasis kosmosas, sugebėsiantis išsilaikyti prieš nuolatinį chaosą.“

Kalbant apie religiją, svarbu aptarti ir jos funkcijas, iš kurių galime išskirti tris pagrindines: 1) egzistencinė-kompensacinė, teikianti gyvenimo prasmę ir „išganymo“ viltį, atlygį už šiame pasaulyje patirtas skriaudas; 2) komunikacinė-integruojanti, jungianti išpažinėjus ir skatinanti jų bendravimą bendros pasaulėžiūros pagrindu; 3) pasaulėžiūros (teologinė)-reguliacinė, kai religija aiškina pasaulį, visuomenę, žmogų, Dievą ir taip formuoja vertybes bei normas, įtvirtina socialinę kontrolę, paklusnumą autoritetui.

Religijų pasaulyje turime taip pat ne vieną, todėl būtų sunku prieiti vienareikšmių išvadų, apie kiekvieną reikėtų kalbėti atskirai, bet yra ir bendrų tendencijų, tarkim, kad šių dienų pasaulyje religija nebeturi tokios įtakos, kokią turėjo anksčiau. Viena iš priežasčių gali būti ta, kad mokslas po truputį atidengia P. L. Bergerio minėtą „šventybės skliautą“, kuo jis žino daugiau atsakymų į mus supančius klausimus, tuo mažiau vietos lieka anapusinei tikrovei. Panašiai, kaip laidoje „Mitų griovėjai“, kai mitas yra sugriaunamas, kartu sugriūna ir ta kruopelytė mumyse esančio tikėjimo, abejonių, jog tai galėjo būti tiesa, išlieka tik atkakliausi fanatikai. Kita priežastis, kodėl gesta pagrindinės religijos funkcijos, turbūt ta, kad dvasinio gyvenimo, tarpusavio santykių ir socialinės elgsenos reguliavimas iš religijos persikelia į šeimą, mokyklą, žiniasklaidą ir kitas institucijas.

Religija, kuri dažnai pasižymi konservatyvumu ir nelankstumu, nebepaveja mokslo, todėl jos pasaulio aiškinimas šiuolaikinio žmogaus nebetenkina, tačiau atsisakius religijos, atsiranda dvasinis vakuumas, kurio mokslas užpildyti nesugeba – atrodo, čia turėtų būti kultūros ir meno vieta, bet taip pat atsiranda puiki niša įvairioms sektoms, pseudomokslui, magijai, okultizmui ir kt. Jei žmogus atsisako religijos, neturėdamas aiškaus pasaulėvaizdžio – kokios nors interpretatyvinės sistemos, kuri duotų atramą ir padėtų suprasti supančius įvykius, tokį žmogų gali ištikti vertybių krizė, o blogiausia, jis gali tapti pavojingas sau ir kitiems. Juk, pasak P. L. Bergerio, religija suteikia tvarką ir pažaboja netvarką, tai pagalvokite, kas vyktų tokio žmogaus galvoje, kurioje sugriūna visos ribos?

Vis dėlto, keičiantis pasauliui, religija yra priversta prisitaikyti – koreguojami teiginiai, įvedamos naujos praktikos ir pan. Sociologo P. Bergerio teigimu „religiniai institutai tampa prekybinėmis agentūromis, o religinės tradicijos – vartojimo preke, psichoterapinių programų ar subjektyvių vertybių rinkiniu, neturinčiu tiesioginio ryšio su religine doktrina“. Nepaisant religijos įtakos mažėjimo, ji vis dar siūlo elgesio normas, vertybes ir pasaulio sampratą, o religinė pasaulėžiūra vis dar suteikia gyvenimo prasmę. Tyrimai netgi rodo, kad tikėjimą praktikuojantys žmonės rečiau išgyvena psichologines problemas ir krizes. Taip pat atsiranda nauja religijos funkcija, ji užpildo sociumą pastoviomis tęstinėmis vertybėmis. Šiandieniniame pasaulyje religinis tapatumas su tam tikra grupe tampa svarbia socialinės integracijos dalimi bei atsvara depersonalizacijai ir socialinei atskirčiai. Kitaip sakant, religingas žmogus dažniausiai nesijaus vienišas ir galės rasti prieglobstį bažnyčioje, religija jam suteiks gyvenimo pilnatvę. Taip pat, jis užtikrins, kad vertybės būtų perduotos ateinančiai kartai, nors teologas ir filosofas A. Paškus su tuo nesutiktų, nes, pasak jo, „Dabartinė psichologinė aplinka reikalauja sąmoningo apsisprendimo už tikėjimą, o ne pasyvaus tikėjimo perėmimo iš senesnės kartos“. Tenka pripažinti, kad religija tūkstančius metų kalbėjusi apie laisvą valią ir gėrį, buvo žmonėms brukama per prievartą, nors čia greičiausiai suveikė politinis mechanizmas.

Reziumuojant, manau, kad šių dienų visuomenėje teologinės religijos funkcijos mažėja, bet socialinis jos vaidmuo išaugo. Apie religiją pradedama šnekėti ne kaip apie tikėjimą, o apie sociologinį fenomeną. Ji, formuodama pasaulėžiūrą, įtvirtina vertybes ir elgesio normas, perduoda jas iš kartos į kartą ir stengiasi užtikrinti savo bendruomenės narių gyvenimo pilnatvę. Vis dėlto, panašią funkciją atlieka ir daugybė kitų institucijų, tarkim vertybes gali perimti iš kitų šeimos narių, įgyti įvairiose švietimo įstaigose, gyvenimo pilnatvę gali padėti rasti kultūra ir menas, o į metafizinius klausimus gali padėti atsakyti filosofija. Manau, šių dienų visuomenėje svarbiausia tai, kad žmonės turi galimybę rinktis ir yra pakankamai daug alternatyvų religijai, užtikrinančių jos funkcijas, nors tikriausiai nei vienas nenorėtų sulaukti laikų, kai religijos pradės „pjautis“ rinkoje, kaip kokia „Maxima“ ir „Iki“ – stengsis įtikti kiekvieno poreikiams. Geriau „šventybės skliautą“ palikti neatidengtą.

Komentarai (30)