Ar yra dievas? Dėl šio dalyko nesutaria mokslas ir religijos. Nes mokslas vis daugiau dalykų supranta ir paaiškina, ką anksčiau išsigalvojimais aiškino religijos. Ir per amžius su išsilavinimo lygiu religijų įtaka vis mažėja. Bet visgi, ar yra dievas? Religijos visom galūnėm, kiek turi, sakytų, kad dievas yra ir dažnai netgi ne vienas. Mokslas atsakytų, kad neturi įrodymų, jog dievas yra. Ir daugybė per stebėjimus ir tyrimus surinktų žinių nerodo, kad dievas būtų.

Klausimų, praktikos ir problemų su religija po čia Saule turi tik viena rūšis - žmogus. Joks gyvūnas, augalas ar bet kas kitas gyvas nemato reikalo ir negarbina jokių aukštesnių jėgų ar asmenybių. Ką žmogus tokio turi, ko neturi jokie gyvūnai, kad tik jam iškyla tokie reikalai? Labiausiai išlavintą mąstymą. Bet mąstyti moka ir daugybė kitų rūšių. Jų lygis, žinoma, žemesnis, bet juose nėra jokių religijų apraiškų. Juk daugybė kitų rūšių turi ir emocijas, jausmus, prisirišimą, teisingumo, gėdos, malonumo, pasitenkinimo, kažkokios bent minimalios etikos ir kultūros suvokimą, pagarbą, baimę, lyderius ir herarchines sistemas savo grupėse, tradicijas, perduodamas žinias, palikimą. Daugybė žmogui būdingų ir jį žmogumi darančių ypatybių būdinga ir daugybei kitų rūšių. Vienais atvejais primityvesnėse, kitais aukštesnėse formose negu žmogaus. Bet žmogus kažkuo juk labai išsiskiria. Labiausiai turbūt išsiskiria labai aukšto lygio protu, mąstymu. Tai žmonėms padeda suvokti, suprasti, vertinti, kurti, keisti ar naikinti aplinką. Ir ko gero iš šio sugebėjimo suvokti, suprasti, vertinti, jausti kyla labai aukšto lygio ir labiausiai tik žmogui būdinga savybė - dvasingumas.

Dvasingumas pasireiškia per visiškai nematerialų, sunkiai prietaisais pamatuojamą, bet nenuneigiamai tikrą dalyką - sielą. Nors sielas turi ir kitų ryšių gyvūnai, bet vieninteliam žmogui būtų galima priskirti sąmoningą dvasingumą. Tą jausmą, atsakomybę už aplinką, gyvybę, suvokimą ir jautimą kažko vidinio, gilaus, ieškojimą taikos ir harmonijos, vidinį tobulinimąsi, to siekimą, prasmės būtyje ieškojimą. Dvasingumas būdingas ir dievu netikintiems mokslininkams, ir religijų šventikams, ir pagal religiją kasdien gyvenantiems, ir laisvai savo gyvenimą tvarkantiems žmonėms. Visiems. Visiems, kurie kažko nematerialaus, vidinio, prasmingo gyvenime siekia.

Religijos dvasingumą neatsiejamai tapatina su religingumu, nors gyvenime būna, kad dievo neišpažįstantys žmonės būna nepaprastai dvasingi, geraširdžiai, taurūs. Dvasingumui religija visai nėra būtina. Tik žmonės nėra tobuli. Ir įvairių aplinkybių bei paskatų vedini įkūrė religijas. Garbino ugnis, žaibus, vandenis, orus, žemes, planetas, žvaigždes, kosmosus, visokiausio plauko asmenybes, kokių tik rasdavo. Ir ratas, kuriuo tokia daugybė procesų vyksta gamtoje, neaplenkė ir religijų. Pradžioje primityvūs žmonės buvo patys sau šeimininkai, priklausomi nuo aplinkos, kaip ir visi gyviai. Vedini smalsumo ir kitų norų, pradėjo nuo gamtos reiškinių garbinimo, nes buvo nuo jų priklausimo. Tobulėdami ir žvelgdami vis giliau, įžvelgdavo vis gilesnes priklausomybes. Su priklausomybėmis keitės ir objektai. O vienu metu ta aukštąja priklausomybe tapo kažkokie super galingi ir stiprūs, išmintingi ir turtingi, geri ir malonūs, gražūs ir žmogaus pavidalo. Žmonės garbino ir garbina tai, nuo ko mano esą priklausomi, ir kai vienu metu jie suprato, kad viską valdo galingas dieviškas žmogus, religinis gamtos ratas priartėjo prie pilno apsisukimo.

Žmogus pradėjo garbinti savo paties atvaizdą. Ir anksčiau ar vėliau žmonės supras, kad jie patys yra dievas, juose pačiuose yra dievas. Ne toks visagalis, visažinis, visa matantis, visa jaučiantis ir dieviškas, kokį garbina šiandien, bet toks, koks yra dvasingas žmogus. Geras, užjaučiantis, suprantantis, padedantis, siekiantis balanso sau ir aplinkai, harmonijos visame kame, vertinantis ką turi, suvokiantis save ir kitus, galvojantis ne vien apie save. Mylintis. Save ir viską aplinkui.

Ko gero daugumoje naujesnių laikų religijų yra skatinamas toks žmogaus paveikslas. Tokiems žadami amžini gyvenimai, rojus ir nesibaigiančios laimės puotos. O blogiesiems skirtos amžinos kančios ir pražūtis. Gali būti mes būsime liudininkai to, kai religijos ratas apsisuks, kai galėsime be tarpininkų, skatintojų ir teisėjų patys būti gerais žmonėmis sau, savo aplinkai, šaliai ir planetai, būti atsakingais prieš save, o ne visagalius dievus, kuriems neva rūpi kiekviena jų netobulo kūrinio klaida. Kiekviena ta klaida ar kiekvienas jo daromas darbas ir veiksmas labiausiai rūpėti turėtų pačiam žmogui. Nes tai jo gyvenimas. Jo paties blogi darbai jau kuria kančias jam ir jo aplinkiniams dar esant gyvam. Jam nė nereikia laukti mirties ir pragaro, kad atpildo susilauktų. Juk veiksmas lygus atoveiksmiui.

Ir kai ratas apsisuks, kai žmonėms nebereikės susikurti tarpininkų, kad būti geriausiąja savo paties versija, kai nuo širdies daromi geri dalykai jau čia pat turės atoveiksmius, gal šis gyvenimas pamažu taptų rojumi? Be poreikio laukti mirties, kad mėgautis harmonija, balansu, taika, laime. Juk pasaulis, visata, gamta ir vazonas ant palangės būtent taip veikia. Čia pat. Be tarpininkų. Dabar, sau ir kitiems.

Ateis laikas, kai žmogus sugebės pereiti šitą tobulėjimo ratą, grįžti į pradžią, vienybę su aplinka, savimi, bet kartu jau turėdamas milžinišką suvokimą ir pamoką, sugebėjimą tą vertinti ir puoselėti.

Nei šiandienis mokslas, nei religijos, nei žmonės dar nėra pasiruošę taip patobulėti ir pasikeisti. Nepasiruošęs net ir aš pats. Nesidedu jokiu pranašu, bet juk tai būtų pati elementariausia ir logiškiausia išvada iš viso to ką žmogus gali, turi, nuveikė, pasiekė. Tik laiko klausimas, kada ratas apsisuks. Kai kiekvienas žmogus suvoks, kad jame pačiame yra mažas geras dievas. Dievas, kurio nereikia garbinti. Tiesiog dievas, kuriuo tu gali ir pats nori būti. Ir viskas aplink pasikeis.

Turbūt nė nereikia sakyti, kad idėjos apie žmogaus vienybę su gamta, su aplinka, su kitais žmonėmis, ir svarbiausia su pačiu savimi visai nėra naujos. Buvo laikai, eros, kai žmonės buvo labai artimo pasiekę. O kur dar pačių žmonių kūryba. Istorijos apie laikus, pasaulius be religijų, dievų, apie žmones pačius savimi mažais dievais. Keli pirmi į galvą šovę to pavyzdžiai: Žiedų valdovo istorija, ten esančių elfų filosofija, žmonių būdas sprendžiant negandas, sunkumus, kovojant su blogiu; Hario Poterio novelės, kuriose taip pat nėra dievų, tik patys žmonės, jų vidinė stiprybė; filmas „Avataras“ ir labai gilus navi santykis su gamta, aplinka, pačiais savimi. Ir taip, tuose pasauliuose ne vien tik rojus. Ten nemažai ir blogio, sunkumų. Bet juk tame ir yra balansas net ir pačioje visatoje - visko reikia kad išlaikyti pusiausvyrą ir harmoniją, nuolatinį kitimą, tobulėjimą. O realybės pavyzdžiai būtų amžių senumo rytų šalių eros, jų gilus suvokimas ir ryšys su aplinka, vidinis tobulėjimas, savo paties pažinimas. Tokia filosofija visiškai nėra nauja. Bet kasdienybėje taip mažai paplitusi...

Religijos vieta XXI amžiuje. Tokia konkurso tema. Tos vietos nėra. Nereikia jos. Visa ko raktas yra pats žmogaus. Jo paties Dvasingumas. Iš didžiosios raidės. Ir nors pats dvasingumas nėra moksliškas terminas, bet nei žmogus, nei pasaulis nėra vien moksliškas. Mokslas tą supras. Kiekvienas žmogus sau atskirai tą supras. Kai ateis laikas. Ir viskas pasikeis.

Komentarai (32)