Prasidėjus įvairioms diskusijoms, man ėmė pirštis nuomonė, kad mokslo tikslas – paneigti Dievą, o religijos jį pateisinti. Nutariau įsikišti į iš pirmo žvilgsnio sunkiai suvokiamą mokslo ir religijos santykio diskusiją. Kuriai vargu ar rasime vieną viską paaiškinantį atsakymą. Bet kaip žmogus, šiek tiek studijavęs gnosticizmą, ir bent kažkiek žinantis, kas yra mokslas, manau, turiu ką pasakyti. Pasistengsiu nuosekliai išdėstyti savo mintis.

Jeigu paklausčiau tavęs, kas tu esi ir kur tu esi? Ką man atsakytum? Pasakytum savo vardą, pavardę, miestą butą ar namą, kuriame dabar esi? Jeigu taip, toliau tavęs paklausčiau to paties užrišęs akis ir nuvežęs į kitą miesto galą, tuomet tu nežinotum kur esi, tik šiek tiek žinotum kas esi. Iš tiesų jūs puikiai žinote kas esate ir kur esate, tik nereikia mąstyti apie savo kūną ir nereikia sakyti kur jis yra ar kokią asmenybę jis sudaro. Liaudis visgi išmintinga, gi patarlė byloja, kad akys – sielos veidrodis. Ir argi jūs su tuo bent šiek tiek nesutinkate? Jeigu ne, klausykite.

Mediciniškai mes puikiai išmanome žmogaus anatomiją, puikiai suvokiama kas jį sudaro ir kokios pagrindinės funkcijos organizme vyksta. Žmogus turi centrinę ir periferinę nervų sistemas. Be abejo, visus sudėtingiausius procesus atlieka centrinė nervų sistema: smegenys, kurios visiems aišku, kad yra galvoje. Kitas klausimas, kas ten yra toks protingas, ar labiau tiktų žodis sąmoningas? Atsakymas būtų labai paprastas, tai Tu. Toliau, smegenyse egzistuoja dvi žinomos liaukos: kankorėžinė ir hipofizės. Neįsiplėsiu apie jų veiklą, bet jos reiškia tikrai daug. Svarbiausia čia yra kankorėžinė liauka, kuri yra, galima sakyti, smegenų viduryje. Ir tai jau yra mano asmeninė nuomonė, kad siela yra būtent ten. Todėl, kad ši liauka yra atsakinga už paros ciklus ir reguliuoja mūsų miega, į ją įeina labai daug informacijos, taip pat ir regos. Taigi įsivaizduokite, kad jūs esate ta siela kankorėžinėje liaukoje, o kompiuteris tai smegenys per kurį jūs galite valdyti įvairius procesus, kas tik prijungta prie kompiuterio, ką pavadinkime kūnu. Tačiau tai tik nuolatinė sielos buveinė kūne, mes ją galime manipuliuoti ir jausti, nes tai yra tai kas mes esame. Čia prieiname ir prie mirties klausimo. Žmogus miršta, o mes matome tik jo likusį rūbą, nors visi organai ir smegenys ten tebėra, bet jis tiesiog nebeveikia mechaniškai. Čia reikėtų pridurti, kad, pagal gnosticizmą, siela be kūno negali egzistuoti, todėl žmogus turi dar tris kūnus be fizinio. Po mirties iš karto pereiname į astralinį kūną (kuris yra daug retesnis ir paprastai akis nebemato jo kaip fizinės struktūros). Šioje plotmėje būtent egzistuoja poltergeistai ir kiti natūraliai protui neįtikimos būtybės. Astralinio kūno egzistavimą kiekvienas turbūt yra pajautęs, kai miego metu grįžta jis į kūną ir kartais jaučiame smūgį, kad net atsibundame. Taip pat tai susiję su „Deja vu“. Žmonės, kurie atmena klinikines mirtis ir pasakoja, kad mato save iš viršaus – būtent tuomet jie yra astraliniame kūne. Visą tai patiriama sąmoningai nesikišant protui. Tik mirties atveju jūs priverstinai išmetamas į šį kūną be teisės sugrįžti. Gnosticizmas daug kartų pamini, kad netikėtume niekuo aklai, patirkite, studijuokite ir taip semkite savo dvasinę išmintį.

Egzistencijos nesistengsiu paaiškinti, tiesiog suvokime ir pamąstykime taip, kad net logiškai būtų aišku. Visų pirma, mes turime suvokti tai, ant ko vaikštome, kuo kvėpuojame ir aplink ką esame. Tai be abejonės yra Žemė, mėlynoji mūsų planeta. Ar ji gyva, ar ji kuo nors panaši į mus? Taip. Nereikia per daug sureikšminti savo kūną su žemės planeta, tiesiog, kad ji gyva įrodo vien tai, kad ji iš savęs skleidžia energiją, turi branduolį, magmą ir visoje joje vyksta nenutrūkstamas judėjimas, turi net elektromagnetinį lauką ir t. t. Žemės branduolyje ir magmoje yra daug išsilydžiusių metalų, o jie, kaip žinia, laidūs elektrai, o elektra gali perduoti informaciją. Tad galima daryti prielaidą, kad tai tarsi žemės nervų sistema. Toliau egzistuoja audiniai: augalija, gyvūnija ir žmonija. Per visus šiuos audinius žemė maitinasi, nes kiekviena rūšis pritraukia kitokias energijas iš visatos. Kas tai per energijos, protas nelabai suvokia, tik galima paminėti tai, kad egzistuoja žmogus kuris nesimaitina jau daugiau nei penkiasdešimt metų, mat kvėpuoja oru ir pasisavina visą jam reikalingą energiją per praną. Čia būtų verta iškelti klausimą, kuo skiriasi žmogus nuo gyvūno. Visa fiziologija tikrai panaši, regis, skiriasi tik kūno forma ir mąstymas. Būtent čia svarbiausia yra mąstymas, nes žmogus turi intelektą, kurio dėka žmogus turi teisę rinktis ir jaučiasi protingesnis už kitas egzistuojančias rūšis, tik paprastai pamiršta, kad intelektą turintis gyvūnas turi už viską atsakyti. O gyvūnai vadovaujasi inteligencija – instinktais, visam šitam procesui vadovauja motina gamta. Galbūt todėl paukščiai ir visi gyvūnai puikiai žino kada ir kur reikia emigruoti, jaučia artėjančias stichines nelaimes ir laiku iš pavojingų zonų pasitraukia. Tik vienas intelektualus gyvūnas, šiandien vadinamas žmogumi, visada nieko nejaučia ir pasikliauja proto sukurtais įrenginiais. Nors tuo tarpu jo kūnas yra tobuliausias ir aukščiausioje vietoje visoje gamtos evoliucijoje, kaip tobuliausias kūrinys. Turbūt esate girdėjęs ne vienas, kad žmogus neišnaudoja savo smegenų tiek kiek galėtų iš tiesų, sakoma, žmogus išnaudoja vos 3%. Visus paskutinius amžius žmogus tobulėjo tik protiškai tobulindamas mokslą. Pasekmes visi matome, o gal net ir jaučiame. Taip žmogui darosi vis lengviau gyventi fiziškai, bet tikrai ne morališkai ar dvasiškai. Mes vis prarandame natūralų jausmą ir atbunkame. Mūsų populiacija dėl mokslo išaugo ir sugebame išlikti, bet pažeidžiame gamtos dėsnius ir „einame į skolą“, nes natūraliai žemės planeta neišgali tiek išmaitinti žmonių, todėl aliname ją.

Visa prasmė egzistuoja gamtos evoliucijoje. Kiek rūšių randame žemėje? Sakoma, ir akmuo gyvas, bet logika nesuvokia – juk ten nėra širdies, niekas ten nevyksta... Sudėtingesnę struktūrą sudaro augalai, žolė, medis. Kad jie gyvi, jau suprantame ir protu. Dar sudėtingesnės struktūros yra gyvūnai, o pats sudėtingiausias ir tobuliausias sutvėrimas yra žmogus. Jam čia kyla daug klausimų ir stengiasi aiškinti mokslu ar nieko neaiškindamas plaukia pasroviui nieko per daug nemąstydamas tiki kokia nors religija. Kodėl? Matyt, jau mūsų prigimtis tokia, kad mes kažkuo išsiskiriame ir viduje vis kažkas kužda. Mes turime daug jausmų ir tarp jų sąžinę, priešingai nei gyvūnai. Nieko nuostabaus – taip ir turi būti – gi mes aukščiausiame visos gamtos evoliucijos taške, kur suteiktos neeilinės galimybės realizuoti save aukštesnėse dimensijose. Žmogaus kūnas – tai sielos vartai, kurie veda iš reinkarnacijos kančių. „Prie paslaptingo Delfų šventyklos slenksčio egzistavo akmenyje išraižyta graikų maksima, kuri teigė: Homo Nosce te Ipsum – „Žmogau, pažink save ir tu pažinsi Visatą ir Kūrėjus.“

Religijos, tarp jų ir mokslas, ieško atsakymų, kartais net nežino kokių, dažniausiai tai susiję su žmogaus gyvenimu. Bet kokiu atveju, visi siekia to paties ir nereikia stengtis ką nors įrodyti. Kaip minėjau, žmogus – intelektualus gyvūnas, jis turi teisę rinktis, taip tobulėja visa visata, mes taip mokomės, už klaidas sumokame, o už tiesą mus apdovanoja. Niekas niekada nevyksta be reikalo, tik viskam yra skirtas laikas. Net Izaokas Niutonas trečiuoju savo dėsniu įrodė karmos dėsnį, kad veiksmas lygus atoveiksmiui.

Gnosticizmas reiškia žinias, man jų mokymas priimtinas ir netuščias, todėl ir dėsčiau čia savo mintis. Religijos – jos, žmogui reikalingos. Mokslas – reikalingas žmogaus kūnui. Taigi reikalinga jų harmoninė pusiausvyra, kaip In Jan, ką tikrai sunku XXI amžiuje įžvelgti.

Komentarai (45)