Šaltojo karo laikotarpiu, (1955-1975) tarp dviejų supervalstybių (JAV ir Sovietų Sąjungos) vyko iki tol analogo neturėjusios varžybos. Šios dvi priešingose barikadų pusėse esančios šalys pradėjo tarpusavyje lenktyniauti dėl pasiekimų užkariaujant kosmosą. Pasibaigus šioms lenktynėms, visuomenės susidomėjimas kosminiais pasiekimais buvo šiek tiek aprimęs, bet panašu, kad šiuo metu prasideda naujas lenktynių etapas, kuriame atsirado naujų žaidėjų. Ir kaip pirmajame etape galutinis tikslas buvo žmogaus išsilavinimas mėnulyje, tai žiniasklaidoje nuolat plinta straipsniai apie raudonosios planetos kolonizavimą.

Marso tyrinėjimo istorija

Be abejo Marsas buvo pradėtas tyrinėti dar gerokai anksčiau, nei prasidėjo kosminės lenktynės, tačiau pirmieji paleisti zondą į raudonąją 1960 m. planetą pabandė Sovietai. Dėja, laimė jiems nenusišypsojo. Iki 1969 m. Sovietai paleido 9 zondus į Marsą, tačiau visi bandymai baigėsi nesėkme. Amerikiečiams sekėsi geriau, 1964 m. jie paleido savo pirmąjį kosminį aparatą, skirtą Marso tyrinėjimams „Mariner 3“, kuris taip pat baigėsi nesėkme. Kosminio aparato saulės kolektoriai neatsidarė ir jis liko skrieti kosmose. Nepraėjus nei mėnesiui po pirmojo zondo paleidimo, Amerikiečiai paleido antrąjį kosminį aparatą „Mariner 4“, kuris sėkmingai praskriejo pro Marsą ir nufotografavo jo paviršių. Sekantis planuojamas didelis Amerikiečių žingsnis – dirbtiniai Marso palydovai „Mariner 8“ ir „Mariner 9“

Nenorėdami nusileisi Amerikiečiams, Sovietai turėjo susiimti ir paleisti palydovą pirmi. Ir čia pirmieji bandymai jiems buvo nesėkmingi. Tačiau Amerikiečiams laimė taip pat nenusišypsojo ir „Mariner 8“ paleidimas baigėsi nesėkme. Pagaliau, po dar vieno nesėkmingo bandymo, Sovietų kosminis aparatas „Mars 2” pasiekė Marso orbitą. Šis aparatas buvo sudarytas iš dviejų dalių: dirbtinio palydovo ir nusileidimo aparato. Šis aparatas, atsiskyręs nuo pagrindinio modulio turėjo nusileisti ant Marso paviršiaus, tačiau nusileidimo metu pradėjo blogai veikti programinė įranga ir neišsiskleidė parašiutas. Aparatas sudužo, tačiau tai buvo pirmasis žmogaus sukurtas prietaisas, pasiekęs Marso paviršių.

Čia vėl atėjo laikas pasižymėti Amerikiečiams su. Jų aparatai „Viking 1“ ir „Viking 2“ 1975 m. sėkmingai nusileido ant raudonosios planetos paviršiaus ir perdavė duomenis į Žemę. Čia kosminės lenktynės šiek tiek nurimo, tačiau kaimyninės planetos tyrinėjimai nebuvo nutraukti. Po 22 metų NASA paleido kosminį aparatą „Mars Pathfinder“, kuris nusileido Marse, Arėjo slėnyje. Nusileidęs šis aparatas išleido pirmąjį šešiaratį marsaeigį „Sojourner“. Taip buvo pirma misija, kurios metu į Marsą buvo nusiųstas nuotoliniu būdu valdomas visureigis ir tai laikoma pati svarbiausia misija nuo „Viking“ programos laikų.

1998 metais prie Marso tyrinėjimų pabandė prisijungti Europos kosmoso agentūros (ESA) tarpvyriausybinė kosmoso tyrinėjimo organizacija. Ši agentūra pabandė paleisti dirbtinį Marso palydovą „Nozomi“, sukurtą Tokijo universiteto, kosmoso ir astronautikos mokslų institute. Šis bandymas baigėsi nesėkme, palydovas neįėjo į Marso orbitą.

2004 metais NASA nuleido dar 2 marsaeigius „Spirit“ ir „Oppurtunity“. Pastarasis jau 30 kartų viršijo mokslininkų apskaičiuotą veikimo trukmę ir iki šios dienoms mums siunčia duomenis iš romėnų karo dievo vardu pavadintos planetos.

Visai neseniai, 2011 metais, Rusai ir Kiniečiai pabandė nuleisti savo kosminį aparatą ant didžiojo Marso palydovo, Fobo, paviršiaus. Tačiau starto metu įvykus raketos avarijai, zondas taip ir nenuskrido į Marsą.

Kas toliau?

Be abejo, daugeliui teko girdėti ar skaityti apie organizaciją „Mars One“, kuri iki 2022 metų planuoja išsiųsti pirmuosius gyventojus į Marsą. Tiesa, be atgalinio bilieto. NASA skeptiškai vertina tokį „Mars One“ tikslą, tačiau jie taip pat planuoja žmogaus išsilaipinimą Marse, tik su galimybe grįžti atgal. Tačiau to gali tekti gerokai palaukti, nes šią misiją jie numato 2037 metais. Be to, NASA taip pat yra paskelbus ir apie savo misiją „Hundred Years Starship“, kurios tikslas yra įkurti koloniją raudonojoje planetoje. Tačiau, nėra tiksliai paskelbta, kada jie planuoja įgyvendinti šį tikslą. Europos kosmoso agentūra taip pat nesnaudžia ir tikisi aplenkti NASA, išlaipindami žmogų ant Marso paviršiaus tarp 2030 ir 2035 metų.

Šiandien, tokie mokslininkai, kaip Stephenas Hawkingas ar Michio Kaku kalba apie tai, kaip svarbu, kad žmonija taptų tarpplanetine rūšimi, todėl galime būti tikri, kad ateityje ir toliau bus dedama daug pastangų į kitų planetų tyrimus ir keliamas jų apgyvendinimo klausimas.

Žinoma, kitos planetos apgyvendinimas nėra lengvas uždavinys. Marso kolonistai susidurtų su tokiais iššūkiais, kaip mažas atmosferos slėgis, atsarginių detalių ir maisto stygius. Prie viso to prisideda ir tokios problemos, kaip socialinė izoliacija, įkalinimas ankštoje patalpoje, gryno oro trūkumas. Pirmieji raudonosios planetos kolonistai būtų labiausiai izoliuoti žmonės istorijoje, jiems tektų nuolat kovoti su tokiais psichologiniais iššūkiais, kaip depresija, emocinis nestabilumas, nerimas ir nuovargis.

Kolonijai reikėtų vandens, maisto, apsaugos nuo radiacijos, energijos ir gyvybės palaikymo. Visam tam reikėtų labai daug įrangos: prireiktų vietos laikyti daiktus ir dirbti, įrangos gauti tokius išteklius, kaip deguonis, vanduo, taip pat įrangos palaikyti ryšį su Žeme. Be abejo, reikėtų vietos maisto gamybai. Tam, kad palaikyti visos šios įrangos darbą, turėtų būti galimybė išgauti energiją.

 Raudonosios planetos kolonizavimas būtų didžiulis iššūkis žmonijai, reikalaujantis didžiulių finansinių ir žmogiškųjų išteklių, tačiau tai užtikrintų ilgalaikį žmonijos išlikimą. Žmonių rasei pasklidus po kosmosą, jie būtų mažiau priklausomi nuo vienos planetos išteklių ir globalių ekstremalių situacijų. Taip pat tai galėtų padėti užtikrinant aprūpinimą trūkstamomis ir retomis medžiagomis Žemėje. Didėjanti žmonių populiacija ir mūsų genome užkoduotas savanaudiškumas ir agresija veda link to, kad išeikvosime resursus tiek, kad gali būti nebeįmanoma čia gyventi.

Komentarai (17)