Minint Jurijaus Gagarino skrydžio į kosmosą 50-ąsias metines: nuo žygdarbių link komercijos  (2)

Šių metų balandžio 12-ąją sukanka 50 metų, kai pirmasis žmonijos istorijoje žmogus, SSRS pilietis Jurijus Gagarinas pakilo į kosmosą. Tačiau taip jau sutapo, kad šiek tiek ankstesnę, kovo 27 dieną prisimename kaip tragišką sukaktį: po šlovingo skrydžio praėjus septyneriems metams, J. Gagarinas žuvo aviakatastrofoje. Rusijoje iki pat šių dienų kalbama, kad šie du įvykiai prilygsta žygdarbiams, tačiau abu jie vis dar apgaubti paslapties skraiste.

Kaipgi žuvo J. Gagarinas?

Lygiai prieš dešimt metų tuometiniame bendrovės „Penki kontinentai“ informaciniame portale apžvalgininkas rašė apie Rusijoje paskleistą versiją, neva J. Gagarinas ir jo porininkas pulkininkas Vladimiras Serioginas, bandydami karinį naikintuvą MiG-15 UTI, žuvo dėl neatpažinto skraidančio objekto (NSO) kaltės.

Peterburgo aeronautikos akademijos profesorius A. Siniakovas interneto tinklalapiui „Strana.ru“ teigė, kad NSO ir buvo dviejų lakūnų mirties priežastimi. Profesorius kalbėjo: „Jų bandomas lėktuvas buvo tvarkingas, o ekipažas pasirengęs. Kompiuteriu išanalizavau geofizinę skrydžio situaciją ir aptikau, kad lėktuvas pateko į daugkartinį rezonansą, kai atsirado anomali zona, tarsi aura, kurią skleidė NSO. Ekipažas prarado kontrolę, o kai atsitokėjo, neužteko aukščio išvesti lėktuvą iš pikiruotės…“

Žuvus J. Gagarinui, buvo paskleista jau visai fantastiška versija, esą pirmasis kosmonautas yra gyvas, tik pagrobtas NSO ir gyvena virtualioje erdvėje anapus mums pažįstamo pasaulio…

Realesnes versijas prieš dešimt metų iškėlė kiti mokslininkai. Generolas leitenantas A. Puškinas teigė, kad katastrofos priežastis – „aplaidumas ruošiantis lėktuvo bandymams“. Jis tvirtina, kad nebuvo tinkamai ištirtos oro sąlygos. Į pensija išėjęs sovietų oro pajėgų pulkininkas Igoris Kuznecovas ištyręs šimtus su nelaime susijusių dokumentų padarė išvadą, jog pilotų kabinos ventiliacijos anga buvo ne visai uždaryta, o tai pastebėję pilotai supanikavo ir pernelyg staigiai ėmė leistis žemyn, dėl ko prarado sąmonę ir lėktuvas tapo nevaldomas.

Kitų manymu, „migas“ susidūrė su meteorologiniu zondu, nes, anot profesoriaus A. Suchomlinovo, „lėktuvo kabina buvo nehermetiška“. Visa slapta tyrimo medžiaga tuomet buvo pateikta „gensekui“ Leonidui Brežnevui, bet šis įsakė jos neskelbti, nes „liaudis jau nusiraminusi, ir nereikia jos vėl erzinti“.

Praėjusį penktadienį Rusija paviešino naujus išslaptintus dokumentus, susijusius su paslaptingomis Jurijaus Gagarino žūties aplinkybėmis. Juose teigiama, kad jis greičiausiai žuvo po to, kai lėktuvu atliko staigius manevrus, siekdamas išvengti susidūrimo su oro balionu, pranešė naujienų agentūra AFP.

Aukščiausias Kremliaus archyvų pareigūnas Aleksandras Stepanovas spaudos konferencijoje teigė, kad sovietmečiu sudaryta komisija, kurios išvados iki šiol buvo slaptos, nusprendė, kad tai buvo labiausiai tikėtina jo mirties priežastis. „Komisijos išvadoje teigiama, kad labiausiai tikėtina katastrofos priežastis – staigus manevras, siekiant išvengti baliono skraidinamo zondo“, – teigė jis.

Tokie zondai dažnai naudojami meteorologijoje. Tačiau pareigūnas nurodė, kad komisijos išvadose, kurios išslaptintos minint J. Gagarino skrydžio į orbitą 50-metį, pateikiama ir antra galima manevro priežastis. „Mažiau tikėtina priežastis – siekis išvengti patekimo į pirmojo debesų sluoksnio viršutiniąją ribą“, – pridūrė jis.

A. Stepanovas teigė tikįs, kad dokumentų paskelbimas nutildys gandus apie J. Gagarino žūties priežastis. „Tikiuosi, kad jie nutrauks daugybę Rusijoje išleistų pseudoistorinių knygų skleidžiamų spekuliacijų“, – sakė jis.

Tyrimo išvados išdėstytos Komunistų partijos Centro komiteto ir Ministrų Tarybos dekrete, pasirašytame 1968 metų lapkričio 28 dieną ir paženklintu žyma „visiškai slaptai“. Dviejų puslapių komisijos išvada, pasirašyta Leonido Brežnevo, paskelbta archyvinės medžiagos knygoje, išleistoje minint J. Gagarino skrydžio į kosmosą sukaktį.

Kad ir kokių būta versijų, J. Gagarinas turėjo visada išlikti sovietinės kosmonautikos didvyriu. Jo garbei balandžio 12-ąją pažymima Tarptautinė aviacijos ir kosmonautikos diena, ji minima ir Lietuvoje, gana svariai prisidedančioje prie mokslinių kosmoso tyrimų programų (daugiau apie tai http://space-lt.eu).

Bet toks jau gyvenimas, ir kosmosas seniai tapo komercijos ir lenktynių objektu. Besaikis lenktyniavimas pareikalavo ir daug aukų. Kosmoso didvyris J. Gagarinas žuvo ne kosminio uosto aikštelėje ar kosmoso platybėse. Jo lėktuvas sudužo lygiame Rusijos lauke.

Dukart Sovietų Sąjungos didvyris, lakūnas kosmonautas Vladimiras Aksionovas, kuris J. Gagarino žūties dieną tyrėsi sveikatą oro uoste, bet skrido kitu bandomuoju lėktuvu, knygoje „Išbandymų keliais“ rašo, kad dviejų patyrusių bandytojų žūtį lėmė keletas aplinkybių: didžiulis debesuotumas aukštyje tarp 4 kilometrų ir 600 metrų, lakūnų, ypač V. Seriogino klaida, kad jie neapskaičiavo nusileidimo greičio panirdami į tirštus debesis, paskui dar nesugebėjimas greitai susiorientuoti pagal prietaisus… Vėliau valstybinė komisija nustatė, kad lakūnų bandytojų lėktuvas MiG-15 UTI krito į žemę beveik vertikaliai 600 km per valandą greičiu, todėl neliko galimybės išvesti jį iš pikiruotės.

Beprasmiškas skrydis į kosmosą?

Nors J. Gagarinas visiems laikams bus įrašytas į kosmonautikos istorijos puslapius, britų istorikas Gerardas DeGrootas nusprendė atkreipti žmonių dėmesį į tai, kad Jurijaus Gagarino skrydžio reikšmė yra stipriai pervertinama. „The Daily Telegraph“ straipsnyje profesorius tvirtina, kad J. Gagarino skrydis buvo niekam tikęs – sovietų valstybė veltui leido pinigus „pasirodymui“. Be to, Sovietų Sąjunga išprovokavo amerikiečius dar daugiau kainuojančiam propagandiniam žingsniui – skrydžiui į mėnulį.

Autoriaus manymu, 1960-ųjų pradžioje žmonija padarė reikšmingesnių atradimų kosmoso sferoje. Bet būtent dėl to, kad kosmose nebuvo žmogaus, jiems nebuvo suteikiama tokia reikšmė. J. Gagarinas pademonstravo principą, kuris iki šiol išlieka gyvybingu: tam, kad būtų atkreiptas dėmesys, būtinas žmogaus veidas.

Jo skrydis – tai galutinis smūgis JAV. Amerikiečiai didžiavosi savo technologijomis, manydami, kad modernizavimas žengia kartu su kapitalizmu. Tačiau rusai tokią nuomonę paneigė, taip pat labai sužavėjo neutralias šalis. Jie buvo pirmieji, kurie į kosmosą nusiuntė palydovą, pirmieji nusiuntė ir šunį, ir žmogų. Tokių įspūdingų Sovietų Sąjungos pasiekimų kosmose priežastimi tapo nesėkmės branduolinio ginklo gamyboje, tvirtina G. DeGrootas.

Esmė tame, kad sovietų atominės bombos buvo sunkesnės už tokio paties galingumo amerikiečių. Tai reiškė, kad raketos turėjo būti galingesnės už potencialaus priešo raketas. Sovietai greitai suprato, kad, jei galingas raketas, skirtas branduolinių užtaisų pernešimui, nukreipti ne pagal balistinę trajektoriją, o tiesiai į dangų, jos gali padėti pasiekti daugiau kosmoso sferoje.

Be to, iki J. Gagarino skrydžio JAV neturėjo jokios kosminės strategijos. Prezidentas Duaitas Eizenhaueris nenorėjo dalyvauti menkose kosminėse varžybose. Žmogaus siuntimą į kosmosą jis vertino kaip pernelyg sudėtingą ir brangų malonumą, neturintį jokios praktinės naudos. Jis net atsisakė NASA pasiūlymo siųsti kosmonautus į Mėnulį.

Johno Kennedžio patarėjai manė, kad žmogaus skrydis į kosmosą sulaiko mokslo ir technikos vystymąsi, reikalaudamas tiek daug resursų. Jie buvo teisūs, tvirtina G. DeGrootas, juo labiau, J. Kennedis žinojo, kad JAV bet kokiu atveju lenkia Sovietų Sąjungą palydovų technologijų srityje, ir dėti pastangas į žmogaus siuntimą į orbitą, kad būtų įrodytas pranašumas ir šioje srityje, atrodė nebūtina.

Šis sprendimas supykdė piliečius, kuriems reikėjo tokio herojaus, kaip J. Gagarinas, o ne besielių geležinių įrenginių, skraidančių aplink žemę. Dėl to J. Gagarino skrydį laikraščiai įvertino ne kaip sovietų sėkmę, o kaip amerikiečių nesėkmę. Tuo tarpu J. Gagarinas laimėjo vieną iš Šaltojo karo kovų. Neutralioms šalims Sovietų Sąjunga prilygo supervalstybei. JAV prestižas sumažėjo.

Viešai J. Kennedis demonstravo pasitikėjimą savimi, tačiau siaurame rate jaudinosi. „Mes galime juos bent kažkaip pavyti? Kas nors gali man pasakyti? Raskime ką nors, bent jau kiemsargį, kuris žinotų, kaip tai padaryti. Negali būti nieko svarbesnio!“ – šaukė jis.

Galų gale, patarėjai organizavo mėnulio programą. Ir jau 1961 metų gegužę J. Kennedis pareiškė, kad dešimtmečio pabaigoje Amerikos astronautai pasieks mėnulio paviršių ir sėkmingai grįš į žemę, kas ir įvyko 1969 metais, tačiau J. Kennedis to nesulaukė.

J. Kennedis negalėjo paaiškinti mėnulio programos būtinybės, tačiau vieną kartą jis atvirai atsakė į šį klausimą: „Jūs tikriausiai suprantate, kad aš norėčiau šiuos milijardus išleisti sveikatos apsaugai, švietimui ir socialinėms pašalpoms? Bet mes neturime pasirinkimo. Tautos prestižo klausimas per daug svarbus“.

Kalbėdamas su NASA administracija J. Kennedis atvirai prisipažino: visos pastangos turi būti sutelktos į tai, kad aplenktume rusus. Arba išvis neverta išmesti tokių pinigų veltui, nes manęs asmeniškai kosmosas nedomina“.

Taigi, J. Gagarino skrydis išprovokavo amerikiečius. Beje, būtent dėl to JAV nebekartojo skrydžių į mėnulį: jiems reikėjo tik to vienintelio skrydžio, kad būtų įrodytas JAV pranašumas. Tiesa, iš viso Mėnulyje buvo 12 USA astronautų.

1969 liepos 20 Neil Armstrong ir Edwin „Buzz“ Aldrin
1969 lapkričio 19 Charles (Pete) Conrad, Alan Bean
1971 vasario 5 Alan Shepard, Edgar Mitchell
1971 liepos 30 James Irwin, David Scott
1971 balandžio 21-23 Charles Duke, John Young
1972 gruodžio 11-13 Harrison Schmitt, Eugene Cernan 

Ir iki šių dienų šalys dažniausiai vadovaujasi ne tiek praktine savo kosminių programų puse, kiek prestižo klausimais. Pavyzdžiui, D. Britanijos parlamento Kosmoso komiteto pirmininkas Filipas Lee pareiškė, kad didžiausia jo svajonė – brito skrydis į Mėnulį arba Marsą. Tačiau G. DeGrooto manymu, pats laikas nutraukti rungtynes dėl prestižo ir susikaupti ties palydovų gamyba, kuri atneša daug daugiau naudos iš praktinės pusės.

Kosmosas ir komercija

Pastaruoju metu prestižą išstumia komercija. Praėjus 40 metų po pirmojo kosmonauto skrydžio, su rusų ekipažu į kosmosą pakils pirmasis kosminis turistas – amerikietis Dennisas Tito, už šią kelionę susimokėjęs 20 milijonų dolerių.

Tai štai koks, atrodytų, kosminio laiko prasme nedidelis 40 metų atstumas – nuo pirmojo žmogaus skrydžio į kosmosą iki pirmojo turisto kosmose.

Komercinių kelionių į kosmosą jau buvo keletas. 1985 m. su amerikietišku „Discoveri“ 7 dienoms į aukštybes išskrido 29-erių metų Saudo Arabijos princas Salmanas Azizas. Po penkerių metų Japonijos TV naujienų programos komentatorius Toechiro Akijama taip pat pabuvo kosmose savaitę, bet su sovietiniu kosminiu aparatu „Mir“. Tas skrydis pamynė sovietinių žurnalistų garbę, 2005 m. lapkritį rašė portalas www.inauka.ru. Jie tada parašė laišką Michailui Gorbačiovui, kad pirmosios kosminės didžiosios valstybės atstovai už jokius pinigus negali atiduoti teisės į pirmą žurnalistinę komandiruotę kosmose. Reikalas gana paprastas: sovietiniai plunksnos broliai neturėjo tiek pinigų, juk Japonijos TV už šį savo atstovo malonumą sumokėjo 25 mln. dolerių. O 1991-aisiais su tuo pačiu kosminiu laivu išskrido anglė konditerijos fabriko inžinierė Mars Helen Charman. Ji turėjo sumokėti 17 milijonų dolerių, bet tuometinis sovietinis lyderis M. Gorbačiovas ir Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher tada sutarė neimti užmokesčio.

Revoliucinių permainų nukamuotos Maskvos apetitas didėjo, ir 1996 m. ji pareiškė, kad per savaitę gali priimti 50 milijonų Žemės gyventojų paraiškų skristi į kosmosą, o vieno skrydžio kaina – tik pusšimtis milijonų dolerių. Kaip žinome, masinio „kosminio taksi“ planas žlugo, ir tik šiame amžiuje atsirado vienas turtuolis, kuris ryžosi pakeliauti po kosmoso platybes.

Žinoma, tuo komerciniai kosminiai skrydžiai neapsiribos – pastaruoju metu stiprėjant privačioms kosminių skrydžių kompanijoms pamažu bus išplėtotas ir kosminis turizmas. Tai, kas prieš 50 metų prilygo žygdarbiui, dar po 50 metų gali tapti prabangiu, bet įprastiniu laisvalaikio leidimo būdu.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (2)