Europa atsilieka – mus pradeda lenkti Afrika ir Azija  (0)

Pradedame atsilikti. Švietimo srityje mus sparčiai vejasi Afrikos ir Azijos šalys, kuriose piliečiai yra motyvuoti mokytis ir nori tai daryti ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo šalies. Ten gyvenantys piliečiai mokosi tam, kad sukurtų geresnę visuomenę, Europoje to trūksta.


Būtent taip mano pirmą kartą Lietuvoje apsilankęs „The Duke of Edinburgh's International Award” (Edinburgo hercogo apdovanojimų programa – liet.) programą pasaulyje koordinuojančio fondo generalinis sekretorius, Pasaulio skautų organizacijos viceprezidentas John May. Ilgametę darbo patirtį Jungtinės Karalystės švietimo sistemoje turintis, Ugandos pabėgėlių stovyklose dirbęs J. May puikiai išmano jaunimo neformalųjį ugdymą ir mielai sutiko pasidalyti savo įžvalgomis su skaitytojais.

Būtent taip mano pirmą kartą Lietuvoje apsilankęs „The Duke of Edinburgh's International Award” (Edinburgo hercogo apdovanojimų programa – liet.) programą pasaulyje koordinuojančio fondo generalinis sekretorius, Pasaulio skautų organizacijos viceprezidentas John May. Ilgametę darbo patirtį Jungtinės Karalystės švietimo sistemoje turintis, Ugandos pabėgėlių stovyklose dirbęs J. May puikiai išmano jaunimo neformalųjį ugdymą ir mielai sutiko pasidalyti savo įžvalgomis su skaitytojais.

– Lietuvoje apsilankėte ne veltui, teikėte apdovanojimus jaunimui, nusipelniusiam neformalaus ugdymo srityje. Kokį įspūdį lietuviai Jums paliko?

– Lietuviai niekuo nesiskiria nuo kitų jaunuolių. Jie nėra išimtis ir tai yra gerai. Esu be galo jais sužavėtas. Šiuolaikinio jaunimo bendras bruožas – optimizmas žvelgiant į ateitį. Jie ugdo save ne tik akademinėje sistemoje, bet ir neformaliai, naudojasi jiems suteikiamomis galimybėmis. Manau, kad reikėtų tai dar labiau skatinti – jaunuoliams turi būti suteikta galimybė bendrauti, mokytis grupėmis, padėti sau ir kitiems išmokti naujų įgūdžių ir tapti lyderiais.

– Turbūt teko girdėti apie mūsų šalies problemas: jaunimas nemotyvuotas, jiems sunku susirasti darbą, todėl emigruoja į kitas šalis, kur neretai net diplomuotam specialistui tenka dirbti visai nekvalifikuotus darbus. Kaip manote, kaip mes galėtume su tuo kovoti?

– Pastaruosius 20-30 metų mes pernelyg daug koncentruojamės į akademinius dalykus ir pasiekimus, o tai darydami, pamirštame, kad žmogus nėra robotas. Jį reikia ugdyti visapusiškai. Žinoma, puiku tai, ką Jums pavyko pasiekti, kokius atradimus lietuviai padarė moksle, tačiau tai tik viena medalio pusė. Kitoje – nemotyvuoti mokiniai, kurių mokymosi rodikliai yra vertinami prasčiau nei daugumoje kitų Europos šalių. Dabartinė švietimo sistema turi suprasti, kad svarbūs ne tik jaunuolio akademiniai pasiekimai, bet ir kiti įgūdžiai, sugebėjimai. Pavyzdžiui, gebėjimas viešai pristatyti ir apginti savo nuomonę, santykių su kitais žmonėmis mezgimas. Yra dalykų, kuriuos klasėje išmoksti iš vadovėlio, tačiau yra ir tų, kuriuos gali išmokti tik iš bendraklasių ir tinkamo mokytojo. Tai ir vadinama neformaliu ugdymu. Svarbiausia suprasti, kad akademiniai dalykai yra būtini ir labai svarbūs – tai buvo raktas į sėkmę, tačiau laikai keičiasi ir jaunam žmogui svarbu išmanyti ne tik teorines žinias, bet ir praktines, jis turi būti įvairiapusiškas. Jeigu jaunas žmogus apsiriboja tik akademinių tezių išmokimu, jis negauna tiek, kiek turi gauti. Tik tarnaudamas visuomenėje ir visuomenei, žmogus užauga kaip žmogus. Jis turi mokėti gautas žinias panaudoti praktiškai ir jas pasitelkti, spręsdamas problemas. Tai yra tai, ko ieško darbdaviai. Todėl patariu koncentruotis ne tik į akademines žinias, bet ir į visuomeninę veiklą.

– Tačiau šiems pokyčiams reikia laiko. Kaip dabar pat galime susigrąžinti išvykstantį jaunimą?

– Turime sukurti industriją, kuri būtų patraukli jauniems žmonėms. Ji turi traukti juos grįžti ir kalba eina ne tik apie pinigus. Turime sukurti tokią situaciją, kad jaunas žmogus pats nuoširdžiai norėtų grįžti, nes gali būti naudingas gimtinėje. O jeigu bus sukurta tokia erdvė, jaunimas grįš, šalies ekonomika atsigaus, atsiras daugiau darbų ir bus kurta erdvė, į kurią yra gera grįžti.

-O gal problema ta, kad jaunimas nesugeba atrinkti, kurios profesijos yra perspektyvios ir vėliau jaučiasi tarsi nereikalingi savo šaliai?

– Nemanau, kad tai yra problema. Nežinau, kokią profesiją būtų galima vadinti perspektyvia. Visa tai priklauso ne nuo profesijos, o nuo konkretaus žmogaus. Nebegalima vertinti specialistų tik pagal akademines žinias, taip nuvertiname kitas profesijas. Kodėl būti mediku, architektu ar odontologu yra prestižas, o mokėti išardyti ir vėl sudėti automobilio variklį – ne? Pavyzdžiui, aš turiu kaimynę, kuri nuostabiai dirba su medžiu ir kuria tokius dalykus, kurių aš net negaliu įsivaizduoti. Ji yra vertinama kaip labai gera savo srities specialistė, turi puikius įgūdžius, gauna daug užsakymų ir uždirba tikrai didelius pinigus, tačiau ji neturi aukštojo išsilavinimo. Praeityje ją būtume vadinę nesėkmės atveju, o mane sėkmės, tačiau dabar yra kitaip. Sėkmė yra atrasti potencialą kiekviename jauname žmoguje ir jį vystyti. Jei jaunas žmogus atras, kur jis yra stiprus, ir mokykla bei visuomenė padės jam eiti to link, vėliau turėsime gerus savo sričių specialistus, kurių reikia visose šalyse.

– Kaip neformalaus ugdymo sistemą Jums pavyksta taikyti Jungtinėje Karalystėje? Į Jūsų šalį išvyksta nemažai lietuvių ir daug kam sunku suprasti, kas ten juos taip traukia. Kur Jūsų šalies paslaptis?

– Tai nesusiję tik su mūsų šalimi. Jauni žmonės nori praplėsti savo akiratį ir tai daro keliaudami po Europą. Manau, kad jei būtų paprasčiau gauti vizas į JAV, dauguma europiečių ten išvyktų tuojau pat. Nemanau, kad jaunų žmonių emigracija yra blogai – tai praplečia akiratį, pažiūras, padeda išmokti užsienio kalbų, išmoko bendrauti su naujais skirtingais žmonėmis. Manau, kad bent trumpas pagyvenimas kitoje šalyje duoda daugiau nei nuolatinis gyvenimas gimtinėje. Svarbiausia yra tai, kaip tuos žmones iš užsienio sugrąžinti į gimtinę ir pritaikyti jų patirtį čia. Jie neturi žiūrėti į užsienį kaip į rojų ir likti ten visą gyvenimą.

– Gal galite įvardyti, kuo Jūsų švietimo sistema skiriasi nuo mūsiškės?

– Mes matome galimybę plėstis ir plečiamės neformaliame ugdyme. Nuo XIX amžiaus turtingų šeimų vaikai privačiose mokyklose buvo mokomi ne tik akademinių dalykų, bet ir sporto, filantropijos, pilietiškumo. Aišku, viskas vyko to meto kontekste. Tad mes niekada neskyrėme formalaus ir neformalaus švietimo. Mokiniai visuomet turi veiklos ir po pamokų, mokytojai užsiima su jais ir po darbo valandų. Galbūt todėl mes Anglijoje ir turime visapusiškai išsilavinusius žmones – mokytojai yra pasišventę savo darbui, o mokiniai – mokslui.

– Daug kalbate apie neformalųjį ugdymą ir jo svarbą, tačiau kaip jaunam žmogui suspėti ir išmokti privalomus dalykus, ir išlaikyti gerus mokymosi rezultatus, ir atsiduoti visuomenei: savanoriauti, užsiimti projektine veikla?

– Labai svarbu tai, kaip žiūri į pasaulį ir savo ateitį. Taip, pavyzdžiui, Pietų Korėjoje buvo kilęs didelis susirūpinimas tuo, kad jauni žmonės paprasčiausiai perdega ir tampa nelaimingais. Tačiau pastaruoju metu pastebimas pokytis – jaunuoliams reikia ne kiekybės, o kokybės. Pavyzdžiui, savanoriauti vienoje vietoje, o ne dešimtyje, dirbti su dviem projektais, o ne su dvidešimt. Jei vyriausybė ir tėvai supras, kad jaunas žmogus gali gauti išsilavinimą ir už mokyklos ribų – ugdytis neformaliai, pasikeis ir požiūris į tai. Pagrindinė problema yra ta, kad švietimo sistema tam nepritaria ir jaunuolis yra užkraunamas daugybe akademinių dalykų, nepadedant išsirinkti svarbiausių konkrečiai jam.

– Tačiau ar tokiais laikais, kai, anot Jūsų, neformalus švietimas yra atsakymas į daugelį klausimų, dar reikalingi faktines žinias tikrinantys egzaminai?

– Žinoma, kad taip. Net nėra abejonių, kad geri akademiniai rezultatai – labai svarbu. Žinau, kad formalaus ir neformalaus švietimas lygybė yra tam tikra utopija. Tačiau egzaminus reikia keisti, reikia sukurti tokią sistemą, kuri atpažįsta ne tik akademinius pasiekimus, bet ir neakademinius. Tai turi būti tarptautinė vertinimo sistema, tam, kad darbdavys, rinkdamasis tarp dviejų puikai besimokiusių kandidatų, galėtų drąsiai užduoti klausimą: gerai, o ką jis dar padarė? Būtent tada neformali veikla ir yra privalumas.

– Ne kartą paminėjote, kad labai svarbus ugdymo procese yra ir mokytojo vaidmuo. Koks turi būti šio laikmečio mokytojas?

– Mokymas yra amatas, kurio reikia išmokti. Negalima staiga tapti geru mokytoju, nes viskas ateina su patirtimi. Pirmasis patarimas mokytojams, kurie yra jauni ir su savo jaunatvišku maksimalizmu nori pakeisti visą pasaulį – nepersistengti. Tapimas mokytoju yra maratonas, o ne sprintas. Visi vaikai yra skirtingi ir atskirti tai, ką jiems reikia duoti ir kokia metodika mokyti – nepaprastai sunku. Mokytojas turi rūpintis vaikais, paskirstyti savo jėgas po lygiai ir nuosekliai siekti savo tikslo. Vaikai ir tėvai turi padėti mokytojams. Matau, kad bendradarbystė daro stebuklus – tai įkvepia, suteikia jėgų, patirties. Jauni žmonės turi turėti kuo geresnes sąlygas augti kaip asmenybės.

Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Rūta Juozapaitytė
(10)
(1)
(9)

Komentarai (0)